Suaugusiųjų švietimo profesionalų bendruomenės surengtoje įvadinėje K.Saboliaus paskaitoje vaizduotės tema, filosofas apžvelgė, kaip turėtume suvokti vaizduotę ir su tuo susijusius dalykus.
Vaizduotė Vakarų mąstyme
K.Saboliaus teigimu, Vakarų filosofijoje ilgą laiką (ir iki šiol) remtasi opozicijomis, dichotominiu mąstymu – tai yra, suvokimu, kad viskas yra „juoda arba balta“, „tiesa arba klaida“, „egzistuoja arba neegzistuoja“.
Ir būtent veikiami šios Vakarų mąstymo tradicijos, kaip nurodė filosofas, mes dažnai nejautriai bei nekritiškai vertiname vaizduotę.
„Tarsi vienoje pusėje yra tikrovės „arsenalas“, kaip tiesa, protas, empiriniai duomenys, argumentai, faktai; kitoje – vaizduotės dariniai, kaip sapnai, iliuzijos, fikcijos, mitai, pramanai, haliucinacijos.
Ir šie dalykai – vaizduotė ir tikrovė – dažnai vartojami opoziciškai. Nesakau, kad toks mąstymas yra neteisingas, bet jis yra ribotas ir šiek tiek uždarantis mūsų akiratį“, – aiškino mokslininkas.
Vaizduotė nepelnytai nuvertinama
Anot jo, praktiškai nuo Aristotelio laikų laikytina, kad suvokimas (juslinis patyrimas, intelektas, protas) yra žymiai svarbiau nei vaizduotė.
„Vakarietiškoje tradicijoje įtvirtinta nuostata, kad empiriniai duomenys, racionalus svarstymas ir intelektinis apdorojimas (o ne vaizduotė) gali užtikrinti prieigą prie pasaulio pažinimo ir to, kas yra tikrasis matymas. Lygiai taip pat vaizduotė yra priešinama tikrajam buvimui, realybei“, – sakė jis.
K.Sabolius patikino, kad dėl šios nuostatos mes nebematome daugybės prasmių ir funkcijų, kuriose reiškiasi vaizduotė.
Narcizo istorija veda prie Vakarų vaizduotės ištakų
K.Sabolius, toliau analizuodamas vaizduotės filosofiją Vakarų mąstyme, sugretino garsiojo mitologinio personažo Narcizo istoriją, kurios skirtingos versijos buvo nagrinėjamos nuo Antikos laikų mąstytojų iki psichoanalitikų.
„Narcizo istorija pasakoja apie nepaprasto grožio jaunuolį, kuris įsimyli savo paties atvaizdą. Kadangi jis pamatė savo atvaizdą vandenyje, be abejo, jis negalėjo jo pasiekti, užvaldyti, ir tapo tarsi savo atvaizdo kaliniu“, – pasakojo filosofas.
Instagramas iš principo yra tiesioginė Narcizo istorijos tąsa ir išdava – iš esmės, mes esame fundamentalūs narcizai.
Pasak K.Saboliaus, Narcizo istorija visų pirma yra istorija apie tai, kad mes – kalbant apie vaizduotę – esame labai priklausomi nuo vaizdo kultūros; vaizdas yra galingiausia medija, kuri dalyvauja vaizduotės suvokime ir įtraukia kitus suvokimo būdus.
„Tai, ką mes suvokiame vizualiai, mums yra tarsi įtaigiausia, priimtiniausia. Kai kažką vizualizuojame, laikome tai vaizduotės veikimo įrodymu. Mes galime užuosti kvapus, girdėti garsus, bet tai turbūt nebus taip įtaigu, nors tai taip pat yra vaizduotės funkcijos. Vaizdo, vizualumo išskirtinumas slypi jo bendramatiškume – visos kitos juslės dažnai daug labiau laikomos subjektyvesnėmis“, – sakė jis.
Anot mokslininko, Narcizo istorija yra ir vaizdo dominavimo istorija: „Įsimylėti savo atvaizdą – štai kas yra Vakarų vaizduotės ištakose. Mes esame įsimylėję savo atvaizdą, ir čia nereikia instagramo, kad tą suprastum. Beje, instagramas iš principo yra tiesioginė Narcizo istorijos tąsa ir išdava – iš esmės, mes esame fundamentalūs narcizai.“
„Ar esate matę, kaip žmogus žiūri į veidrodį?“
O ką apie vizualios kultūros dominavimą papasakoja psichoanalizė?
„Kai žmogus pirmą kartą save pamato veidrodyje, įvyksta tapatybės formavimosi užuomazga. Žmogus ima save suvokti kaip kažkokią visumą – tai tampa labai patraukliu dalyku. Jis staiga supranta, kad jo tapatybė yra tas individas, kurį išvysta veidrodyje, įkūnytą viename vaizde, ir pradeda suvokti save kaip atvaizdą. Vadinasi, veidrodžio atspindys yra pirmoji žmogaus tapatybės versija“, – aiškino K.Sabolius.
Po to, kaip pasakojo filosofas, tas atvaizdas tampa atspirtimi, nuo kurio formuojasi visos kitos tapatybės, pagal kurį žmogus matuoja save patį: „Iliuzija, kurią žmogus išvysta, tampa tikrove, kuriai mėgina prilygti, t. y. žmogus visada bando save suvokti kaip geresnę atspindžio versiją. Ar esate matę, kaip žmogus žiūri į veidrodį? Jis staiga išmeta savo garsiąją veido išraišką, kuri reiškia, kad aš patinku sau toks.“
Jo teigimu, tokiu būdu žmogus tampa savo atvaizdo kaliniu, dėl ko jis pradeda norėti viešintis, kurdamas tam tikrą savo išorinį paveikslą, kad jaustųsi sau gražus. Tą puikiai iliustruoja socialiniai tinklai; iš to gimsta dailė, kino kultūra ir visas vaizdų valdomas pasaulis.
Veidrodžio atspindys yra tam tikra fikcija, kuri tampa pirminiu žmogaus tapatybės šaltiniu.
„Ir šiuo atveju vaizduotė atlieka labai svarbų vaidmenį“, – patikino filosofas.
Kaip pasakojo K.Sabolius, veidrodžio atspindys yra tam tikra fikcija, kuri tampa pirminiu žmogaus tapatybės šaltiniu, o pati veidrodžio stadija leidžia formuotis ego. Tad tai, kaip žmogaus suvokia savo tapatybę, tėra iliuzinis darinys.
„Paprastai tariant, kaip sako psichoanalizė, mūsų sąmoningas gyvenimas yra pati didžiausia melagystė ir iliuzija“, – teigė K.Sabolius.
Socialinė įsivaizduojamybė kuria individualią vaizduotę
Tačiau vaizduotė nėra tik įkūnyta individo galvoje – K.Sabolius iškelia ir „įsivaizduojamybės“ savoką.
„Kalbant apie įsivaizduojamybę, riba tarp vidaus (vaizduotės dariniai) ir išorės (tikrovės dariniai) tampa labai problemiška; ji galutinai išnyksta. Įsivaizduojamybės teoretikai sako, kad tai, kas vyksta išorėje, yra vidaus pagrindas. Pavyzdžiui, tai, kokį savo atvaizdą pamatote veidrodyje, formuoja tai, kaip mąstote apie savo tapatybę“, – aiškino filosofas.
Toliau aiškindamas įsivaizduojamybės sampratą, K.Sabolius teigė, jog be socialinės įsivaizduojamybės, mes nieko negalime suprasti apie individualią vaizduotę. To pavyzdys – spalvos problema: spalva yra subjektyviausias dalykas pasaulyje (skirtingi gyvūnai skirtingai mato spalvas), ir ji taip pat priklausoma nuo socialinių konvencijų, kultūrinės plotmės (pvz., šiaurės tautos baltos spalvos atspalvius suvokia visai kitaip nei pietiečiai).
Iliuzija yra būdas priimti tikrovę, o ne tikrovės opozicija.
„Kai mes suvokiame spalvą, mes ją visada įsivaizduojame – juslinis patyrimas yra prisodrintas vaizduotės, kuri yra veikiama socialinės įsivaizduojamybės. Nes juk savaime – fizikine prasme – spalvos tėra bangos, antrinė daikto savybė“, – sakė jis.
Pasaulį įsivaizduojame, kaip priimta jį suvokti
K.Saboliaus nuomone, kalbant apie bet kokį daiktą, galima rasti skirtingų versijų, kaip jį suvokti, ir tos versijos gali kardinaliai skirtis.
„Bet visais atvejais, tam, kad kažkuri versija būtų įtvirtinta, mums reikia vaizduotės būdo, kad tą padarytume. Neįmanoma kalbėti apie tikrovę, kuri atrodo kaip savaime suprantama, nes tokios nėra. Tarkime, biologiniu ir fizikiniu požiūriu aprašę stalą, gausime du skirtingus vaizdinius, kuriuos sukūrė skirtingas vaizduotės reglamentas“, – teigė jis.
Kitas dalykas, pasak K.Saboliaus, atitinkamą vaizduotės reglamentą atliepia socialinė įsivaizduojamybė; tai, kas priimta mūsų visuomenėje, yra bendramatiška – tampa individualu: „Šiuo atveju galime sakyti, kad tam tikra prasme mes tikrai sapnuojame kolektyvinį sapną – įsivaizduojame pasaulį labai panašiai, kaip mums yra priimta jį suvokti.“
Iliuzija – būdas priimti tikrovę, o ne tikrovės opozicija
Anot K.Saboliaus, socialinės įsivaizduojamybės požiūriu, kinas, kaip vizualizuojanti galia, yra labai svarbus, tačiau ne tik kinas, bet ir vizualioji kultūra apskritai yra mūsų vaizduotės kūrėjai. Pavyzdžiui, įsivaizduojant porelę ant laivo denio, daugeliui prieš akis iškiltų filmas „Titanikas“.
„Kalbant apie mūsų bendrą sapną – jis, be abejonės, yra koordinuojamas. Ir tai vyksta per visus šiuos institutus: simbolius, pinigus, elgsenos modelius, religiją, politiką, institucijas, daiktus, įstatymus, mokslą, šeimą, erotizmą. Pavyzdžiui, pinigai yra didžiausia iliuzija, kokia tik gali būti, bet tai yra mūsų pamatas ir pats bendramatiškiausias dalykas pasaulyje – mes visi pripažįstame pinigų vertę, nors tai yra absoliučiai įsivaizduojamas dalykas“, – sakė jis.
Iš esmės tikrovę matome tokią, kokia ji yra primesta.
Reziumuodamas K.Sabolius patikino, kad mes kiekvienas priimame įvairius dalykus, kurių galbūt netgi nėra. Prisikasti prie tikrovės – ypač sudėtinga, jei išvis įmanoma.
„Iš esmės, mūsų socialinis gyvenimas yra pakibęs vaizduotės burbule, o mūsų tikrovės prigimtis yra vaizduotiška. Tikrovė yra sukonstruota iš nieko, dėl ko tai yra įsivaizduota tikrovė, ir iš esmės tikrovę matome tokią, kokia ji yra primesta. Yra skirtingi vaizduotės būdai įsivaizduoti tikrovę, ir iliuzija yra būdas priimti tikrovę, o ne tikrovės opozicija. Ir jeigu mes tai suprantame, mes iš tikrųjų galime tapti kūrybingi“, – pabrėžė filosofas.
