Kas bendro tarp Baltijos šalių ir Japonijos, kodėl paprasti atsakymai į sudėtingus šiandienos klausimus dažniausiai yra neteisingi ir kodėl daryti laisvus pasirinkimus turime mokytis taip pat stropiai kaip matematikos ar istorijos mokykloje, – atsakymų kultūrologas R.Raudas ir Urtė Karalaitė ieško tinklalaidės „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“ laidoje.
Dabartinė ekonomika nepritaikyta pauzėms
Svarstydamas apie COVID-19 pandemiją, R.Raudas neslepia, kad panašaus masto katastrofa jam nebuvo staigmena, tačiau pripažįsta spėjęs, kad ji bus susijusi su klimato kaita.
„Manau, kad šitas virusas yra daug baisesnis nei dauguma galvoja. Pandemija atnešė milžiniškus pokyčius – kai kurie jau vyko, kiti dar vyks. Mūsų ekonominė sistema sukurta taip, kad kažkas nuolat turi vykti, judėti, ji nesukurta pauzėms. Ir dabar šitai sistemai iškyla didžiulis pavojus, nes niekas negali savarankiškai išgyventi užsidaręs, pavyzdžiui, savo sode. Mes nesame savipakankami“, – pastebi R.Raudas ir priduria, kad už fizinį užsidarymą, kuris ypač nepatogus ekonomiškai, vis dėlto daug baisesnis yra politinis uždarumas, kuris, panašu, vyksta lygiagrečiai.
Daug baisesnis yra politinis uždarumas.
„Pavyzdžiui, Estijoje per pandemiją priimtas mane pribloškęs įstatymas, kad ne Europos Sąjungos piliečiai, netekę darbo, turi išvažiuoti iš šalies arba gali būti deportuoti. Tai ksenofobinis populistinis ėjimas, padarytas prisidengiant koronavirusu. Štai dėl tokio užsidarymo reikėtų labiausiai nerimauti. Juolab kad galima pamatyti, kad šis karantino laikas patinka populistinėms partijoms. Galima stebėti, kaip jos šeimininkauja ir mėgaujasi tuo, kad visi turi elgtis pagal jų instrukcijas“, – sako R.Raudas.
Kodėl „tikras“ lietuvis turi kalbėti lietuviškai?
Politinis užsidarymas pandemijos metu primena ir apie tai, kad kai kurios kultūros istoriškai yra uždaresnės negu kitos. Prie tokių uždaresnių kultūrų pašnekovas priskiria ir Baltijos šalis.
„Mūsų tautinis identitetas pirmiausia apibrėžiamas per kalbą. Jeigu kažkas sako, kad yra lietuvis, vadinasi, jis turi būtinai kalbėti lietuviškai. Bet yra ir daug kitų būdų apibrėžti, kas priklauso tautai. Pavyzdžiui, žydų tautinis identitetas pirmiausia kuriamas per religiją“, – sako R.Raudas.
Yra ir daug kitų būdų apibrėžti, kas priklauso tautai.
Pašnekovas priduria, kad jo išvardytos tautinės tapatybės vis dėlto priklauso uždaresnėms kultūroms, o atviresnėse kultūrose, pavyzdžiui, JAV ir Vakarų Europoje, tautinė tapatybė apibrėžiama per pilietybę – jeigu turi Prancūzijos arba JAV pasą, esi laikomas prancūzu arba amerikiečiu, nepriklausomai nuo to, kokia tavo kilmė, gimtoji kalba, religija ir t. t.
Atvirumas leidžia skolintis iš kitų tai, kas geriausia
Kitas skirtumas tarp uždarų ir atvirų kultūrų yra tai, kad atviros kultūros lengvai pasiskolina įvairius dalykus iš kitų kultūrų, priima daug įtakų ir tokiu būdu sukuria šiuolaikiškesnę visuomenę, kurioje pasenusios nuostatos ir įpročiai keičiami naujais.
„O štai uždaros kultūros laikosi nuostatos, kad viskas turi būti taip, kaip buvo anksčiau, ir ne kitaip“, – sako pašnekovas.
Ryškus uždaros kultūras pavyzdys, kurį pateikia rašytojas, yra religinė amišų bendruomenė.
Ryškus uždaros kultūras pavyzdys, kurį pateikia rašytojas, yra religinė amišų bendruomenė. Ši bendruomenė nesinaudoja technologijomis, atsiradusiomis vėliau nei 18 a. Kaip ir kitos uždaros kultūros, amišai verčia narius arba visiškai priimti bendruomenės kultūrą, arba ją visiškai atmesti. Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, važinėtis automobiliu ir būti amišas negali.
„Uždarą kultūrą turi priimti visą, 100 procentų, arba išvis atmesti. Jokio tarpinio varianto nėra. Tai yra uždarų kultūrų problema, kurią iš dalies turime ir mes. Dalis visuomenės pas mus linkusi aiškiai apsibrėžti, kas yra „tikras“ lietuvis ar estas, ir visus, kas neatitinka arba nenori priimti šio apibrėžimo, laikyti ne lietuviais arba ne estais“, – sako pašnekovas.
Jau mokomės derinti tradicijas ir pažangą
Nors Lietuva ir kitos Baltijos šalys turi nemažai uždaroms kultūroms būdingų bruožų ir net nacionalizmo apraiškų, tačiau R.Raudas įsitikinęs, kad šį etapą galime įveikti ir tapti atviros kultūros šalimis. To priežastis – ne tik tai, kad globalėjančiame pasaulyje uždaros kultūros nyksta, bet ir tai, kad anksčiau ar vėliau uždaros kultūros nebegali pateikti atsakymų į svarbiausius klausimus, kurie kyla pasauliui besikeičiant.
Užsidarymo procesai kultūrose vyksta bangomis.
Pašnekovas sako pastebėjęs, kad užsidarymo procesai kultūrose vyksta bangomis. Pavyzdžiui, jeigu kultūra ilgą laiką buvo uždara, taip kaip Baltijos šalyse po SSRS okupacijos, pasikeitus kontekstui – dažniausiai keičiasi politinė sistema ir valdžia – įvyksta entuziastingas atsidarymas. Tai matėme Nepriklausomybės atgavimo metais.
„Atsiranda daug naujų teorijų, ideologijų ir kitų naujovių. Po kurio laiko visuomenė pradeda jaustis pasimetusi. Žmonės pradeda norėti, kad visko būtų mažiau, kad viskas būtų paprasčiau, „kaip anksčiau“ ir įvyksta šuolis atgal – kultūra vėl bando užsidaryti. Tačiau po šito šuolio atgal dažniausiai ateina sintezės laikas – atrandama pusiausvyra tarp tradicijų ir pažangos – nauja ir sena pradeda gyvuoti kartu“, – sako pašnekovas. Japonija, jo teigimu, yra vienas geriausių tokios naujovių ir tradicijų pusiausvyros pavyzdys.
„Japonija ilgą laiką buvusi uždara XIX a. antroje pusėje atsivėrė. Šalį užplūdo daugybė Vakarų pasaulio dalykų ir po kiek laiko, kaip atsakas, kilo stiprus nacionalizmas. Kuo tai baigėsi, žinome – Antrojo pasaulinio karo metu Japonija kariavo vienoje pusėje su nacistine Vokietija. O po karo pradėjo formuotis pokario Japonija, kokią mes pažįstame šiandien. Tai visuomenė, kuri sugebėjo sėkmingai subalansuoti iš Vakarų atėjusius elementus su savo senosiomis tradicijomis. Sakyčiau, kad šiandien ši šalis yra sėkmingiausias kultūrinės sintezės pavyzdys“, – sako R.Raudas.
Nelaisvės pasekmė – nenoras priimti sprendimus
Kultūrai atvirėjant, neišvengiamai atsiranda ir daugiau laisvės, pasirinkimų, o drauge su tuo – atsakomybės. Būtent tai gali tapti nemenku iššūkiu ilgai uždaroms buvusioms kultūroms, kurioms galima priskirti ir Baltijos šalis.
„Politiškai esame laisvi, mūsų šalys laisvos. Bet ar kaip žmonės esame laisvi, klausimas. Matau, kad laisvoje šalyje gimusi karta tikrai laisvesnė nei vyresnė. Nes vyresnė karta atėjo iš visuomenės, kurioje viskam buvo vienas teisingas paaiškinimas, viena oficialiai galiojanti tiesa. Kitos nuomonės buvo draudžiamos ir diskriminuojamos. Todėl sakyčiau, kad žmonės, balsuojantys už populistines partijas, siūlančias „paprastus“ sprendimus, tikrai nėra atradę savo laisvės“, – pastebi R.Raudas.
Žmogaus vidinės laisvės nebuvimas pasireiškia ne negalėjimu priimti sprendimų, bet atsisakymu tai daryti, įsitikinęs estų rašytojas.
„Kiekvienas žmogus turi gyvenime daryti pasirinkimus, nuo kurių priklauso, ar bus geriau, ar blogiau. Ne visada galime žinoti, koks sprendimas yra geriausias, todėl laisvi žmonės priima sprendimus pagal savo etinius principus. O nelabai laisvi atsisako prisiimti atsakomybę ir perleidžia sprendimus kam nors kitam, pavyzdžiui, valdžiai. Tokie žmonės pasilieka teisę skųstis, kritikuoti, kaltinti kitus, o tai yra labai patogi padėtis“, – svarsto pašnekovas.
Žmonės yra lygūs, bet nuomonės nėra lygios
Laisva visuomenė taip pat neatsiejama nuo žodžio laisvės. Tačiau negalime pamiršti, kad ir už savo žodžius turime prisiimti atsakomybę. Kaip pastebi pašnekovas, tai ypač aktualu kalbant apie politikus.
„Ko verti žodžiai, kai, pavyzdžiui, ministras sako „aš prisiimu atsakomybę“ ir neatsistatydina? Lyg mes turime būti patenkinti vien tuo, kad jis pasakė frazę „aš prisiimu atsakomybę“. Tad tikrosios atsakomybės šiandien matome mažai“, – konstatuoja kultūrologas.
Nuomonės, pagal savo informuotumą, nėra lygios.
Žodžio laisvė, pašnekovo įsitikinimu, taip pat nereiškia, kad visos nuomonės turi būti pristatytos žiniasklaidoje kaip lygiavertės. „Žmonės lygūs, jų teisė reikšti savo nuomonę irgi yra lygi. Bet pačios nuomonės, pagal savo informuotumą, nėra lygios. Juk mes nelyginame tradicinės medicinos ir šamanų. Kai sergame einame pas gydytoją, kuris studijavo, o ne pas kaimyną. Tas pats ir su nuomonėmis – pirmiausia reikėtų klausyti ekspertų, žmonių, kurie išmano tam tikrą temą, ir jau tuomet tarpusavyje lyginti jų nuomones“, – sako R.Raudas.
Būtent toks požiūris gali padėti apsisaugoti nuo melagienų.
Būtent toks požiūris gali padėti apsisaugoti nuo melagienų, kurių labai daug COVID-19 kontekste. „Kai informacijos labai daug, žmonės intuityviai pradeda pasitikėti tuo, kas labiausiai atspindi jų pačių nuomonę. Todėl tie, kurie platina melagienas, dažnai nežino, kad tai melagienos. Tiesiog tai, ką jie platina, juos labai gąsdina arba atitinka tai, ką jie patys galvoja“, – pastebi pašnekovas.
Priimti sprendimus sudėtinga, bet taip ir turi būti
Apibendrindamas pokalbį, R.Raudas primena žymaus XX a. prancūzų filosofo Jeano-François Lyotard‘o mintį: „Nenorėkite, kad būtų paprasta. Paprasta jau buvo.“
„Man atrodo, šie žodžiai labai tinka mūsų laikams“, – sako pašnekovas ir linki nesustoti mokytis pasitikėjimo ir nebijoti sudėtingų atsakymų į sudėtingus klausimus:
„Gyvename situacijoje, kai nuo mūsų pasirinkimų labai daug kas priklauso, bet padaryti tuos pasirinkimus yra labai sudėtinga. Nenorėkime, kad būtų paprasta. Ne veltui laikas, praleistas mokykloje, nuolat ilginamas – visko reikia mokytis. Gyventi laisvoje visuomenėje, pasitikėti kitais žmonėmis ar ekspertais – taip pat. Ne veltui sakoma, kad į kiekvieną sudėtingą klausimą yra aiškus, paprastas ir neteisingas atsakymas.“
Viso pokalbio su rašytoju, kultūrologu R.Raudu ir kitų sąmoningumą bei kritinį mąstymą ugdančių pokalbių klausykite tinklalaidėje „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“.
