– Giedre, kalbamės artėjant Kalėdoms, tokiu metu, kai būsimas džiaugsmingas šventes daliai žmonių temdo rūpestis, ar pavyks suvaldyti išlaidas, ar neteks vėliau graužtis dėl nereikalingų pirkinių. Ar jums, ekspertei, tokie finansiniai paklydimai svetimi?
– „Paklydimai“ – labai geras žodis! Laimei, pastaraisiais metais mūsų šeimoje jų nebebūna, nors anksčiau pasitaikydavo. Man Kalėdos labai svarbios, tai didelė šeimos šventė, mėgstu puošti namus, ruošti dovanas, o ir Kalėdų stalas pas mus būna didžiulis. Tačiau kokius trejus metus nebeperkame dovanų kiekvienam šeimos nariui. Viena vertus, sužaidė finansinis aspektas, kita vertus, ateina laikas, kai visi viską turi. Vienintelė išimtis yra vaikai, tačiau ir jiems teikiamos dovanėlės yra labiau simboliškos. Atsisakėme pirktinių dovanų šaršalo, tačiau aš vis tiek labai mėgstu dovanoti ir tomis dovanomis tampa mano virtų, konservuotų uogienių, čatnių ir kitų skanių dalykų rinkiniai. Dar vasarą paruošiu įvairių skanėstų mažuose stiklainėliuose, kurie atidedami būtent šventėms. Taip, laiko tokių dovanų ruošimas atima, tačiau išlaidos nedidelės, o malonumas ir man, ir gavėjui – didžiulis.
– Suaugusieji apie išlaidas, dovanų pirkimą ar nepirkimą gali kalbėti racionaliai, o kaip apie finansus kalbatės – jei kalbatės – su savo sūnumis, 5-ečiu ir 10-ečiu?
– Manau, tokio amžiaus vaikams dar keblu suprasti, iš kur pinigai atsiranda, tad apie tai kalbame kartu analizuodami kainas. Tarkime, kodėl į vienas keliones galime leistis drauge, o į kitas – tik mama ir tėtis, nes jos labiau dalykinės, brangiai kainuojančios. Mūsų vyresnėlis žaidžia tenisą, tad galime kalbėti apie sportbačių, rakečių kainas. O bendrai kalbant, nėra kokio nors konkretaus amžiaus, nuo kada su vaiku verta pradėti kalbėti apie pinigus, tai individualu. Su mūsų mažesniuoju, kuris labai imlus, jau būtų galima pradėti kalbėti apie pinigus, jų kilmę, kainas, žinoma – alegorijomis, palyginimais.
– Dažnas medikas pasiskųstų, kad net vakarėliuose ar atostogų metu tenka konsultuoti „pacientus“ – draugus, pažįstamus. Finansų ekspertai taip pat išnaudojami draugų?
– Žinoma, klausimų sulaukiu. Viešojoje erdvėje komentuoju pasaulinius, Europos įvykius, akcijų kainų pokyčius, tai pažįstami ar draugai bent jau anksčiau aktyviai klausinėdavo apie palūkanų normas – kris jos ar kils, panaši tematika aktuali daugeliui. Yra bičiulių, kurie domisi finansais, investuoja, tad kalbamės apie aktualijas. Štai JAV prezidentu buvo išrinktas Donaldas Trumpas, jau kitą dieną sulaukiau klausimų „kas dabar bus?“. Mus, banko atstovus, pirmuosius pasiekia tam tikra informacija, turime galimybę ją išanalizuoti, pateikti prognozes. Tik tada galime atliepti žmonių nuogąstavimus, paaiškinti. Tačiau nei vienas ekspertas negali žinoti visko – finansinis pasaulis labai greitai keičiasi, yra kupinas netikėtumų, taigi prognozuoti ir klysti tenka taip pat.
– Ne vienus metus užimate vadovaujančią poziciją, kol kas vis dar įprasčiau jose matyti vyrus. Kokių savybių turėjote ar privalėjote įgauti, kad sėkmingai koptumėt karjeros laiptais?
Nemanau, kad norint daryti karjerą, vadovauti, moteriai reikia suvyriškėti. Pirma, tai nepadės, nes tu lieki moteris, kuri elgiasi kitaip. Antra, moterimi būti visai smagu.
– Man teko mokytis, kaip turbūt ir daugeliui kitų vadovų. Asmeninių savybių rinkinys labai svarbu, tačiau patirtis padeda tobulėti. Kai kurios mano savybės gal ir nebuvo itin tinkamos vadovei, jas galėjau pakoreguoti – pavyzdžiui, anksčiau dažniau spredimus priimdavau remdamasi juoda-balta principu, dabar yra ir daug pilkų atspalvių. Tačiau nemanau, kad norint daryti karjerą, vadovauti, moteriai reikia suvyriškėti. Pirma, tai nepadės, nes tu lieki moteris, kuri elgiasi kitaip. Antra, moterimi būti visai smagu. Juk bendravimas yra gyvas tuomet, kai visi žmonės lieka savimi. Manau, jei žmogus turi gebėjimą užimti vadovo poziciją, jis ją ir užims. Žinoma, yra buvę atvejų, kai derybų ar diskusijų metu dėl to, kad esu moteris, buvau užgožta. Taip nutinka itin retai, tačiau esu tai patyrusi. Kai tai vyko, elgiausi skirtingai – kelis kartus kalbėjau nesustodama toliau, kitus – nutilau. Tačiau manau, kad didelėse tarptautinėse bendrovėse Lietuvoje nėra diskriminacijos dėl lyties. Jei jau esi vadovas, tu ir esi vadovas, lytis nesvarbi.
– Ko gero, ne veltui minite dideles ir tarptautines?
– Apie lietuviškas man sudėtinga spręsti, tačiau mano subjektyviu požiūriu, tarptautinėse kompanijose situacija geresnė. Žinoma, įrodymų neturiu, man dirbti neteko. Savo banku šia prasme galiu didžiuotis. Žinoma, kartais tenka įrodyti, kad „aš galiu“. Tačiau visiems – ir vyrams, ir moterims – pasitaiko situacijų, kai tenka įrodyti, kas tu toks ar tokia.
– Kokių charakterio, mąstymo bruožų reikia geram finansų ekspertui? Pagirkite save!
– (juokiasi) Viena iš gerų savybių, kad aš labai nemėgstu girtis. Žinoma, kai jau šį tą pasieki, tam tikruose vandenyse kuklumas gali būti priešas. Aš esu labai konkreti, labai laikausi žodžio, na ir mano galva greitai veikia. Kiek pasakojo tėvai, nuo pat mažens tokia buvau. Ir mano mažasis sūnus toks yra. Ko gero, tai įgimta. Kita vertus, kuo daugiau peno duodi savo mąstymui, tuo jis greičiau sukasi. Be kita ko, tikiu teorija, kad vaikai, nuo vaikystės mokęsi muzikos, yra sumanesni.
– Kuo grojote jūs?
– Nuo vaikystės skambinau ir tebeskambinu pianinu. Būdama moksleivė dalyvaudavau konkursuose, esu tapusi net Lietuvos moksleivių Balio Dvariono vardo konkurso laureate. Man visada buvo lengva išmokti kūrinį, galiu ir improvizuoti, tačiau nesu meniška, natas skaitau lyg formules, matematiškai. Taigi, esu labai tikslus žmogus.
– Tačiau matematiškai grojančia pianiste nesiryžote tapti? O gal dabartiniu keliu stumtelėjo tėvai?
– Ne, tėvų įtakos nebuvo, jie labai liberaliai žiūrėjo į visus mano pasirinkimus. Štai mums su vyru tai labai sunki užduotis – palikti vaikams laisvę, niekur nekreipti, nestumti, neprojektuoti savų lūkesčių.
– Ar jums, dviejų berniukų mamai, visada sklandžiai sekėsi derinti karjerą ir šeimą?
Moterys, kurios sako, jog viską spėja, viskas yra idealu, šį tą nutyli. Nuolatos skubančiame pasaulyje sudėtinga būti ta tikrąja mama, kuri mažiems vaikams turi būti visada šalia, ir turėti darbą su sudėtingomis užduotimis, renginiais, kelionėmis...
– Buvo ir būna sunkių momentų. Žinoma, žmonės iš šalies kartais stebisi „kaip tu viską spėji?“, ypač, kai kalbama apie kokius nors ekstravagantiškus mano pomėgius. Tačiau, manau, moterys, kurios sako, jog viską spėja, viskas yra idealu, šį tą nutyli. Nuolatos skubančiame pasaulyje sudėtinga būti ta tikrąja mama, kuri mažiems vaikams turi būti visada šalia, ir turėti darbą su sudėtingomis užduotimis, renginiais, kelionėmis... Toks užimtumas, kai ir vaikai reikalauja visos dienos, ir darbas, tiesiog nedera. Ir tada kas nors kenčia. Mano atveju, kartais kenčia viena, kartais kita, priklauso nuo aplinkybių. Laimė, su vyru, kuris taip pat dirba atsakingą darbą, dalijamės tais iššūkiais.
– Dažna užimta mama akcentuoja kokybiško laiko su vaiku svarbą, o jūs?
– O aš linkusi nevartoti šabloninių frazių apie kokybę ir kiekybę. Tarkime, kai mes su sūnumi maišome blynų tešlą, koks tai laikas? Tikriausiai nekokybiškas, nes nemokau vaiko kinų kalbos. Tačiau aš manau, kad tai kokybiškas laikas, nes mažasis sūnus mėgsta man padėti, mes plakame blynų tešlą ir kalbamės, mums smagu. Arba tėtis su vyresniuoju sūnumi kasa sniegą. Kas tai – vaikų išnaudojimas? Ne, tai kokybiškas, smagus laikas. Mes daug ką darome su vaikais.
– Čiuožėte pačiūžomis paauglystėje, neseniai atradote ir riedučius, o ar populiaru praktikuoti bendrus pomėgius su kolegomis, ar vyksta kokia nors „užklasinė“ veikla?
– Mūsų bankas turi chorą, yra teniso mėgėjų klubas, kuris dalyvauja teniso turnyruose. Ir nors bendrą laisvalaikį organizuoja savi rateliai, mūsų komandoje bet kada galima pasiūlyti pažaisti skvošą, pasivažinėti riedučiais, visada sulauksi palaikymo „einam!“. Kita vertus, mūsų darbinė veikla turi savų apribojimų, susijusių su žmonių santykiais. Juk paties banko viduje yra padaliniai, kurie prižiūri kitus padalinius. Egzistuoja net tam tikri terminai, pavyzdžiui, kad tarp tam tikrų komandų turi būti „kinų siena“. Turi išlaikyti balansą: jausti palaikymą, draugiškumą, nesusvetimėti, tačiau ir pernelyg nesusidraugauti, kad tas, kas vertina tavo veiksmus, tavo rizikas, išliktų objektyvus. Štai ir mūsų skyrių prižiūri 3–4 skirtingi padaliniai, su jais mes turime sutarti, tačiau galbūt ne taip jau glaudžiai draugauti...
– Turite Vilniaus universiteto ekonomikos magistro laipsnį, tačiau, kiek žinau, niekaip nesustojate mokytis, kas tai skatina ir kaip spėjate?
– Taip, vos baigusi magistrą Viniaus universitete, ėmiausi iššūkio gauti tarptautinį CFA (Chartered financial analyst) sertifikatą. Tai tam profesinę kompetencijų finansų analizės srityje įrodantis vardas, kurį gali gauti išlaikęs 3 lygių sudėtingus egzaminus. Kiekvienam jų reikia intensyviai ruoštis 3–4 mėnesius. Šį sertifikatą gavau 2006 metais ir tai buvo didžiausias man tekęs akademinis iššūkis. Kam to reikėjo? Tai buvo asmeninė ambicija ir labai geras postūmis į priekį profesine linkme. Šie mokslai tapo tvirtu pagrindu po kojomis bendraujant su kolegomis iš kitų padalinių, kitų finansinių institucijų, jie suteikė žymiai platesnį akiratį. Na, o šiais metais baigiau dar ir Vadovų magistrantūros studijas BMI (Baltic Management Institute).
– Neseniai susidūriau su teksto pavadinimu, kuriame figūravo pasakymas „ne raketų mokslas“. Suprask, „raketų mokslas“, tai kažkas itin sudėtingo. Žinau, kad jums tas mokslas nesvetimas.
– (juokiasi) Taip, tiesa. Baigusi studijas BMI pajutau mąstymo veiklos vakuumą, tačiau neilgam – vieną dieną radau nuotolinio dėstymo platformą, kurioje galima pasirinkti iš daugybės kursų. Daugybę metų domėjausi astronomija, tad mano akis užkliuvo už raketų mokslo kurso. Ir tai nebuvo šiaip sau pramoga – kursas parengtas MIT (Massachusetts Institute of Technology) – vieno garsiausių techninės pakraipos universitetų pasaulyje. Labiausia sužavėjo tai, kad kurso kokybė buvo nuostabi, dėstytojas – MIT profesorius, astronautas, penkis kartus dalyvavęs Shuttle misijose, labai sudomino ir įtraukė. Programa buvo išties įdomi, kompaktiška, kokybiška, ir, svarbiausia, ne pernelyg sudėtinga. Per porą mėnesių išėjau visą kursą – klausiau paskaitų, atlikau užduotis, skaičiavimus ir gavau raketų mokslo sertifikatą! Tiesą sakant, buvo net apgailestavimo, kad viskas baigėsi. Tikrai nuostabi patirtis!
– Domitės tokia daugybe dalykų – muzika, fotografija, kulinarija, finansais, astronomija… Kai žvelgiate į savo sūnus, kokią matote būsiant jų kartą?
– Manau, mūsų vaikai domėsis daugybe sričių, bus žymiai laisvesni, tačiau, neabejoju, bus ir paviršutiniškesni, mažiau lįs į gylį, bus mažiau prisirišę. Tiesą sakant, jau dabar tai matyti, net nereikia mūsų vaikų kartos – kai žvelgiu į jaunus mūsų banko darbuotojus, matau, kad jie žymiai laisvesni, tik pasiūlyk kokią galimybę stažuotis ar net dirbti užsienyje, ilgai nesvarstys ir sutiks. O mes dar esame tie, kurie turime šaknis, esame prisirišę, mums reikia gylio, norime pažinti tam tikras sritis iš esmės. Faktas, kad naujos kartos bus kitokios. Tačiau nei tai labai blogai, nei to reikia bijoti. Jie bus kitokie, tačiau savaip įdomūs.
