Gimė su itin reta patologija
Indrės negalia yra įgimta patologija, pasitaikanti vienam iš 100 tūkst. gyventojų pasaulyje. Kaip mergina aiškina, jos dešinėje kojoje nėra šlaunikaulio, todėl tam, kad galėtų vaikščioti, reikalingas protezas.
„Man pirmai Lietuvoje atlikta Van-Ness tipo operacija, kurios metu pėda buvo apsukta 180 laipsnių kampu tam, kad galėtų atstoti kelio sąnarį vaikštant su protezu“, – sako I.Kručaitė.
Dėl negalios Indrė turėjo keturias operacijas – tris vaikystėje ir vieną paauglystėje – kurių metu reikėdavo tvirtinti, koreguoti koją. Nors merginos tėvai kurį laiką bandė ieškoti atsakymų, kodėl dukra gimė su negalia, gydytojai jų suteikti negalėjo.
„Medikai pasakė, kad tai nėra paveldima, o klaidų taip pat nebuvo padaryta. Taip tiesiog gali atsitikti. Taigi nėra aišku, kodėl“, – teigia Indrė.
Indrei gimus su negalia, merginos tėvai nusprendė to neviešinti visuomenei, nes bijojo žmonių reakcijos, baiminosi, kad iš dukros gali tyčiotis, todėl norėjo ją apsaugoti. Už tokį tėvų sprendimą I.Kručaitė jiems yra iki šiol dėkinga.
„Žinau, kad tuo metu taip elgtis buvo teisinga. Ėjau į darželį, kuriame auklėtoja dirbo mano mama, taip pat lankiau mokyklą, kurioje mokėsi 20 proc. neįgalių vaikų“, – pasakoja Indrė.
Būdama maža, Indrė savo negalios pernelyg nesureikšmino, o ir iš šeimos narių ji niekada nejausdavo papildomo gailesčio ar nuolaidų. Kaip I.Kručaitė sako, ji visada darydavo tai, ką reikia, tik savaip.
„Visą laiką augau žinodama, kad turiu fizinę negalią, tačiau kartu jos gėdijausi. Atrodo, šeimoje mane visi pripažino, palaikė, aš jaučiausi saugiai, bet pradėjus galvoti apie viešumą, man pasidarydavo labai baisu, – neslepia Indrė. – Kai mokykloje nespėdavau paskui sveikus vaikus, vis dažniau galvodavau, kodėl negaliu visko daryti taip, kaip jie. Pasiklydau tarp buvimo neįgaliu ir sveiku žmogumi. Nežinojau, kas esu iš tiesų, todėl buvo labai sunku.“
Visą laiką augau žinodama, kad turiu fizinę negalią, tačiau kartu jos gėdijausi.
Neretai galvojama, kad žmogui gimus su negalia, jam su tuo susitaikyti yra daug paprasčiau, kadangi nepatiria didelio sukrėtimo. Vis dėlto, Indrės nuomone, tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus individualiai.
„Kartais pagalvoju, kad man yra lengviau, nes nežinau, ką reiškia turėti abi sveikas kojas, lakstyti per žolę. Iš kitos pusės, tai priklauso nuo to, kaip žmogus auga. Pavyzdžiui, su mama pasikalbame, kad jeigu gimčiau dabar, ji mano negalios neslėptų, kadangi visuomenės požiūris pamažu keičiasi“, – svarsto I.Kručaitė.
Paauglystėje savo negalią slėpė
Nors Indrės tėvai nusprendė neviešinti dukros negalios, šeimos santykiai visada išliko itin artimi. Mergina su tėvais dalindavosi tiek džiaugsmingomis akimirkomis, tiek sudėtingais išgyvenimais.
„Tikrai nebuvo taip, kad negalia būtų tabu tema – mes mano skausmą, nutrynimus išgyvendavome kartu, – sako I.Kručaitė. – Man visą laiką sakydavo, kad daug pasieksiu, o koja nėra trūkumas. Tačiau, atrodo, namuose būdavo viskas gerai, bet kai išeidavau įlauką, nutikdavo priešingai.“
Didesnės bėdos Indrei prasidėjo paauglystėje, kai ji ėmė dažniau lankytis mieste, būti su draugais, vaikščioti į pasimatymus. Ji prisimena tuo metu nežinojusi, kaip turėtų elgtis, ką rengtis ir kaip pasakyti kitiems apie savo fizinę negalią.
„Ilgą laiką sakydavau, kad turiu traumą, nešioju laikiną įtvarą. Kalbėdama apie tai žmogui, jausdavau, jog apgaunu ne tik jį, bet ir save. Apie fizinę negalią prisipažindavau tik tada, kai susidraugaudavome artimiau, tačiau labai bijodavau pamatyti žmonių akyse gailesį. O taip nutikdavo dažnai“, – neslepia I.Kručaitė.
Indrė pripažįsta, kad ne vienas žmogus pasidžiaugdavo jos stiprybe ir turima stora oda, tačiau pati mergina viduje turėjo itin daug baimės, kuri ją slėgė. Dėl to I.Kručaitė ilgą laiką slėpė savo negalią ir rinkdavosi uždaresnius drabužius.
„Kai darydavo protezą, aš paprašydavau, kad jis kuo labiau kosmetiškai atitiktų sveiką koją, – sako Indrė. – Nešiodavau platesnius džinsus, ilgesnes sukneles, visada mūvėdavau pėdkelnes. Būdavo, einant su mama apsipirkti taip norėdavosi įsigyti trumpesnę suknelę... Bet žinodavau, kad žmonės žiūrės, pati jausiuosi neįprastai, todėl rinkdavausi saugesnį variantą.“
Žinodavau, kad žmonės žiūrės, pati jausiuosi neįprastai, todėl rinkdavausi saugesnį variantą.
Sunkiu paauglystės periodu Indrę ne kartą buvo užklupusios mintys, kodėl taip atsitiko būtent jai, todėl prireikė nemažai laiko, kol merginos požiūris ėmė keistis ir ji suvokė, kad negalia nėra bausmė.
„Būdavo akimirkų, kai gulėdavau lovoje ir su ašaromis galvodavau, ką blogo padariau, kad tokia gimiau, kodėl mane taip baudžia, – neslepia I.Kručaitė. – Tačiau vėliau pagalvojau, kad negalia yra mano dovana ir aš turiu atlikti misiją. Man ji suteikė žymiai daugiau nei atėmė.“
Sudėtingomis akimirkomis Indrę labiausiai palaikė šeima ir draugai, kurie neleido jai palūžti. Be to, ji visą laiką buvo itin artima su savo tėvais, su kuriais apie viską pasikalbėdavo.
„Pradėjusi viešai kalbėti apie negalią, ėmiau lankytis pas psichologę, kuri man iki šiol labai padeda. Kartu išlaisvino ir garsus kalbėjimas bei pasirodydamas pasauliui, kokia esu iš tikrųjų“, – pripažįsta I.Kručaitė.
Ryžosi viešai prabilti apie negalią
Būdama 19-os, Indrė feisbuke pamatė merginą, savo bakalauro darbui ieškančią kitoniško žmogaus. Kaip tik tuo metu I.Kručaitė susimąstė, jog galbūt atėjo laikas išeiti į viešumą ir garsiai prabilti apie negalią, todėl ryžosi susisiekti su mergina ir pasidaryti fotosesiją.
„Jaučiau, kad reikėtų žengti žingsnį, nes nebegaliu visko laikyti savyje. Per 20-ą savo gimtadienį socialiniuose tinkluose publikavau įrašą apie tai, jog turiu fizinę negalią ir pavargau ją slėpti. Prisimenu, tada kelioms valandoms išjungiau internetą ir labai verkiau. Patyriau stiprų palengvėjimą, bet kartu ir daug baimės“, – pripažįsta Indrė.
I.Kručaitė neslepia, kad žengti žingsnį link viešumo buvo itin sunku, tačiau ji tam ruošėsi.
„Tuo metu buvau su dviem draugėmis, kurios mane labai palaikė. Publikavus įrašą, pradėjo skambinti artimiausi giminaičiai, visi kartu su manimi verkė, buvo stiprus bendrystės jausmas. Tačiau aš niekada nesijaučiau viena, todėl tuo labai džiaugiuosi“, – sako Indrė ir priduria, kad kiti įrašą pamatę žmonės prisipažino niekada net nepagalvoję, jog mergina turi fizinę negalią.
Prakalbus garsiai apie negalią, Indrė įgavo daugiau drąsos ir motyvacijos, tačiau greitai ją užklupo didelė baimė. 20 metų slėpusis po uždarais drabužiais, I.Kručaitė suvokė, jog daugiau taip elgtis nebegali.
„Aš buvau įpratusi nesirodyti viešai, nežinojau, ką reikia daryti, kaip fotografuotis, – prisimena Indrė. – Nuo tos akimirkos praėjo jau treji metai, o aš kasmet išgyvenu naują etapą ir palengva stengiuosi būti vis atviresnė pasauliui.“
Buvau įpratusi nesirodyti viešai, nežinojau, ką reikia daryti, kaip fotografuotis.
Indrės nuomone, prabilti viešai apie savo negalią yra itin svarbu tam, kad kiti žmonės augdami matytų prieš save pavyzdį ir nesijaustų tokie vieniši.
„Kai augau, neturėjau pavyzdžio žmogaus, kuris būtų su negalia ir rodytų save visuomenei. Galvoju, jei augdama matyčiau tokią Indrę, kokia esu dabar, man būtų žymiai drąsiau atsiskleisti, – tikina I.Kručaitė. – Socialiniuose tinkluose matydavau daug užsienyje gyvenančių žmonių su negalia, kurie keldavo savo nuotraukas, gyvendavo įprastą gyvenimą. Mane tai stipriai įkvėpė. Man atrodo, Lietuvoje reikia tokių pavyzdžių, kad žmonės taptų laisvesni.“
Prisijungė prie neįgaliųjų modelių agentūros
Prieš metus baigusi kosmetologijos studijas, šiandien Indrė labiau koncentruojasi į veiklą socialiniuose tinkluose, kadangi ten gauna vis daugiau pasiūlymų fotografuotis ar filmuotis.
„Man tai labai patinka. Svajoju apie nedidelę modelio karjerą“, – šypsosi I.Kručaitė.
Prakalbusi apie savo laisvalaikį, Indrė tikina, kad kiekvienas žmogus užsiėmimus gali prisitaikyti pagal savo poreikius, todėl nieko nėra neįveikiamo. Ji pati, nors ir susiduria su sunkumais, vis tiek vaikšto į klubus, keliauja.
„Didžiausias sunkumas yra laiptai, – pripažįsta I.Kručaitė. – Manau, kiekvienas žmogus pasirenka, ar gulėti lovoje, ar stengtis ir vis bandyti iš naujo. Aš viską darau po truputį. Negaliu ilgai vaikščioti, nes pavargsta koja, būna, kad pritrina, tuomet reikia tepti antibiotikais. Tai yra kaip žaidimas, bet tikrai verta dėl įsimintinų akimirkų.“
Kaip dar vieną sunkumą Indrė išskiria darbo ieškojimą – eidama į darbo pokalbius, ji jaučiasi nesaugiai, kadangi kartą jau yra patyrusi diskriminaciją.
„Šiuo metu toje pačioje įmonėje dirbu jau ketverius metus, tačiau kartais susimąstau, kaip bus, kai reikės keisti darbą. Trūksta informacijos, kaip įsidarbinti neįgaliam žmogui. Norisi, kad būtų sistema tam, jog viskas būtų lengviau“, – svarsto I.Kručaitė.
Nemažai iššūkių Indrei kelia ir protezas – kadangi jos patologija yra itin reta, nedaug specialistų žino, kaip reikia jį pritaikyti specialiai I.Kručaitei. Jeigu mergina jaučia, kad protezas darosi nepatogus, ji skambina protezistui ir iš naujo ieško tinkamų sprendimų.
„Man protezas yra kaip transporto priemonė – tik miegu ir prausiuosi be jo, nes jis svetimkūnis, todėl išbuvus visą dieną, truputį pavargstu. Namie stengiuosi vaikščioti su juo, tačiau būna, kai šokinėju ant vienos kojos, kas nėra labai gerai, nes kankinami raumenys“, – aiškina I.Kručaitė.
Man protezas yra kaip transporto priemonė – tik miegu ir prausiuosi be jo.
Visai neseniai Indrė sulaukė pasiūlymo prisijungti prie pirmosios Lietuvoje neįgaliųjų modelių agentūros „Hero Talents“. Kaip mergina pasakoja, su ja susisiekė agentūros įkūrėja, kuri pristatė, kaip atrodo jų veikla, o I.Kručaitė tuo itin susidomėjo.
„Tai yra agentūra, kuri nori įgalinti fizinę negalią turinčius žmones veikti reklamos, renginių rinkoje. Jie subūrė žmones su negalia ir siekia atskleisti jų talentus, kurie lieka nematomi, – teigia Indrė. – Galvoju, kad Lietuvai to labai reikia, todėl apsidžiaugiau sulaukusi pasiūlymo prisijungti. Šiuo metu joje esu modelis, o ateityje galbūt tapsiu ir pranešėja.“
Iki tol Indrę įvairiems projektams žmonės rasdavo per socialinius tinklus, o dabar, prisijungusi prie agentūros, ji tikisi išplaukti į platesnius vandenis.
„Kai priklausai agentūrai, atrodai rimtesnis. Noriu prisidėti prie jos plėtros ir padaryti didelių darbų“, – viliasi I.Kručaitė.
Išgyvenusi daug vidinių sunkumų, šiandien Indrė savo negalią yra priėmusi ir pamilusi. Vis dėlto šiuo metu ji vis dar eina meilės sau keliu kasdien atrasdama ką nors naujo ir svarsto, jog galimai tai truks visą gyvenimą.
„Kai sakiau, kad paauglystėje buvau pasiklydusi tarp to, ar esu sveika, ar turinti negalią, dabar galiu tvirtai pasakyti, jog turiu fizinę negalią. Man tikrai nėra dėl jos gėda“, – tikina I.Kručaitė.
Dabar galiu tvirtai pasakyti, jog turiu fizinę negalią. Man tikrai nėra dėl jos gėda.
Kitiems fizinę negalią turintiems žmonėms, susiduriantiems su vidiniais išgyvenimais, Indrė pataria išdrįsti ir pabandyti.
„Visada savęs paklausiu, kas blogiausio gali nutikti. Mes patys viską savyje taip užspaudžiame, prisigalvojame, o kiti žmonės to net nepastebi. Galbūt jie kaip tik norėtų būti šalia ir kartu eiti tuo keliu. Nedarykite to vieni, tikrai atsiras bent vienas žmogus, kuris jus palaikys ir įkvėps“, – skatina I.Kručaitė.
