Nuo natūralumo iki pompastikos
Profesionali gėlininkė kaunietė Egidija Janeliūnienė su augalais pradėjo dirbti prieš tris dešimtmečius: baigusi tuometinį Kauno Mičiurino technikumą šiltnamyje augino anturius ir gvazdikus, vėliau draugės paskatinta pradėjo rišti puokštes iš kalijų. Bedirbdama įgijo želdinių ir jų dizaino specialybę Kauno kolegijoje.
Egidija prisimena, kad prieš kelis dešimtmečius lietuviškų gėlių neužtekdavo, jas veždavo iš Lenkijos, o floristikoje vyravo pompastika: „Puokštės būdavo didžiulės, apjuostos celofanu.“
Gėlių mados nuolat keičiasi. E.Janeliūnienė prisimena, kaip prieš kelerius metus bandė iš lubinų daryti puokštes, bet patyrė didelį nuostolį: „Šiais metais iš lubinų surištas puokštes pardaviau pirmiausia – lauko gėlės tampa labai populiarios. Žmonės pradėjo vertinti natūralumą, net nenori gamtą teršiančių, ilgai nesuyrančių floristinių medžiagų. Puokštės pakuojamos į spalvotą popierių, kuris tirpus vandenyje ir yra nekenksmingas gamtai.“
Gėlių karalienė – rožė
Pasak E.Janeliūnienės, jaunimas renkasi natūralesnes gėles – bijūnus, frezijas, o vyresni žmonės labiau laikosi tradicijų, mėgsta gerberas, lelijas. Jei puokštė skirta moteriai, labiau tinka švelnesnės spalvos, o vyrams rišamos tvirtesnės ir ryškesnės puokštės, kuriuose dominuoja oranžinė ar žalia spalvos. „Nėra vienos taisyklės, gėlę reikia derinti prie žmogaus“, – teigia floristė.
Vestuvėms perkamos gėlės pagal sezoną – pavasarį bijūnai, vasarą – rožės, rudenį – jurginai. „Vis dėlto, galima sakyti, kad gėlių karalienė yra rožė, kuri tinka visais metų laikais“, – tvirtina Egidija.
Nuotakos puokštė, priklausomai nuo žiedų skaičiaus, kainuoja 20–120 eur. Dažniausiai perkama už 30–50 eur. Proginė puokštė kainuoja nuo 8 eur. Gėlininkė prisimena vieną klientą iš Japonijos, kuris savo draugei lietuvei nupirko gėlių puokštę už 250 eur.
E.Janeliūnienė pastebi, kad šių metų vestuvių tendencija – minimalizmas, svečiai dovanoja po vieną žiedą: „Man tai keista, juk kaip sakoma, kada moteris gauna daugiausia gėlių? Per savo vestuves.“
Gėlės – svarbiausiais momentais
Kaunietei įsiminė trijų vaikų užsakyta 80-ies rožių puokštė mamai 80-ojo jubiliejaus proga. „Tai buvo tikrai gražus pasveikinimas, vaikai norėjo mamai įteikti gėlių, kol ji dar gali jomis pasidžiaugti“, – prisimena Egidija.
Floristė prisimena ir kitą jaudinantį įvykį, kai, likus kelioms valandoms iki santuokos, puokštės paimti atvažiavęs jaunikis pasakė, kad nuotaka pateko į ligoninę – paprašė gėles nunešti į bažnyčią.
„Jie vėl apsilankė po trejų metų, papasakojo, kad viskas baigėsi laimingai, susituokė vėliau, atsivedė ir vaiką, o man padėkojo už nuneštas į bažnyčią gėles“, – šypsosi Egidija ir priduria, kad gėlininkas kartu su savo klientais švenčia ir džiaugiasi, liūdi ir verkia, juk visas gyvenimas ir praeina tarp gėlių.
Kaip prailginti žydėjimą?
E.Janeliūnienė atvirauja, kad floristės darbas nėra lengvas: „Norint, kad gėlės ilgiau žydėtų, reikia daug priežiūros – pakirpti kotelius, nukarpyti rožių spyglius, lapus – tai padaryti būtina, kad augalas mažiau išgarintų drėgmės. Nėra laiko net atostogauti, tenka dirbti ir per poilsio dienas. Man padeda dukros, jos nuo mažens matė, kaip dirbu.“
Floristės dažnai klausia – kiek gėlės žydės? Pirmiausia, joms reikalingas šviežias vanduo, galima įpilti specialių miltelių, kurie prailgina žydėjimą, reikia atnaujinti ir koto pjūvį.
„Žydėjimo laikas priklauso nuo veislių ir rūšių, ypač rožių, reikia klausti gėlininko, visada patars. Vasarą didelis iššūkis, gėlė kenčia nuo karščio. Visada sakau – gėlė yra momentinis grožis, džiaukitės dabar“, – pataria Egidija.
Vien žinių neužtenka, reikia daug praktikos
Lina Šimanskienė iš Alytaus floriste dirba daugiau kaip dešimtmetį. Prieš tai vadovavo skyriui gamykloje „Snaigė“, bet per Lietuvą ritantis bankrotų bangai, liko be darbo. Lina svarstė, ką veikti toliau: „Labai myliu augalus – mano hobis ir papildoma veikla buvo dekoratyvinių augalų auginimas ir pardavimas, todėl pagalvojau – o kodėl gi neatsidarius savo parduotuvės, dirbti mylimą darbą, visą laiką būti tarp gėlių.“
Lina prisimena, kad pradžia nebuvo lengva – klaidų buvo labai daug, niekas nedalino patarimų „už ačiū“: „Man sudėtingiausia buvo sukomponuoti puokštę, dabar juokinga prisiminus savo pirmuosius darbus. Esu savamokslė, žinių ieškojau internete, analizavau profesionalių floristų darbo technikas. Svarbiausia šiame darbe – kantrybė, didelis noras, užsispyrimas ir labai daug praktikos.“
Vestuvių floristika tampa kuklesnė
Šiuo metu L.Šimanskienė turi dvi parduotuves – fizinę, ir elektroninę. Ji dirba viena, tik vasaros sezonui pasisamdo žmogų. Visas puokštes kuria pati, šio darbo nepatiki darbuotojai, nes nori būti rami žinodama, ką gauna klientas.
Floristė sulaukia daug vestuvinių puokščių užsakymų: „Klientai skirtingi – yra nuotakų, kurios renkasi kuklią, standartinę rožių puokštę, kitos ateina su savo pavyzdžiais – nuotraukomis iš interneto. Kartais ne viską gali įgyvendinti, nes puokštė gražiai atrodo tik nuotraukoje, o iš tiesų tai dirbtinės gėlės. Pasitaiko pageidavimų ne pagal sezoną – nuotaka nori sausio mėnesį bijūnų ar rudenį vėdrynų.“
Lina pastebi vestuvinių tradicijų pokyčius, kurie daro įtaką ir floristikai – anksčiau puošdavo bažnyčias, automobilius, dabar jau porą metų tokių užsakymų nesulaukia. Neliko ir pamergių, liudininkų puokščių, visa šventė organizuojama kukliau, bent jau Alytaus regione. Išliko tik šventinio stalo puošyba. Kita vertus, nemažai dėmesio skiriama fotosienos dekoravimui.
„Anksčiau buvo kitaip, prisimenu vestuves – įspūdingą nuotakos puokštę iš baltų hortenzijų, Nemunaičio bažnyčios altorius, suolai irgi puošti hortenzijomis, gyvomis gėlėmis dekoruotas automobilis“, – prisimena floristė.
Gėlių puokštes keičia loterijos bilietai
Pasak L.Šimanskienės, dabar neretai net vestuvių kvietime nurodoma nenešti gėlių, nes jei iš užsienio atvyksta emigrantai, po santuokos kitą dieną išvažiuoja, kur dėti puokštes?
„Dar populiaru įteikti jauniesiems puokštę ne iš gėlių, o iš loterijos bilietų. Tokias „puokštes“ papuošiu guboja ar jaunavedžių žvakele – jei nieko neišloš, bent kažkas liks“, – šypsosi Lina.
Jubiliejaus ar gimtadienio proga floristė kuria valgomas puokštes – vyrams iš dešrelių, moterims iš vaisių ar saldainių: „Darau tokias puokštes, kad būtų galima suvalgyti iš karto kartu su svečiais, nes jei įdėsi kokių nors daržovių – brokolį ar porą, tai iš jų reikės kitą dieną gaminti troškinį ar virti sriubą. Nors kai kas ir lieka – jei puokštė iš zefyrų, braškių, mėtos lapelių – vėliau galima užsiplikyti arbatos.“
Lina teigia, kad floristo darbas yra sunkus, jauti didelę atsakomybę prieš klientą. Darbas dažnai ir purvinas, nes ne tik kuri puokštes, bet ir turi susitvarkyti, išvalyti patalpą, kartais nuo rožių spyglių lieka subadytos rankos, ar susižeidi su sekatoriumi. „Bet kai įteiki puokštę, kai matai žmogaus šypseną, spindinčias akis, sulauki padėkos, atperka visą vargą“, – sako gėlininkė.
L.Šimanskienė stengiasi kas pusmetį pasiūlyti savo klientams naujovių, vertina jų nuomonę ir patarimus, o už jų pasitikėjimą atsilygina nuoširdžiu darbu.
Naujausia tendencija – tvarumas ir saikingumas
Vilnietė floristė, floristikos mokytoja Inesa Borkovska šioje srityje dirba jau 25-erius metus. Pradėjusi nuo floristės padėjėjos, prieš 17 metų Rudaminoje atidarė gėlių parduotuvę.
„Verslas augo, plėtėsi paslaugos, atsirado nauji rinkos poreikiai – buvau viena iš pirmųjų vestuvių planuotojų. Norėdama dalintis patirtimi, pradėjau vesti floristikos mokymus, įkūriau mobiliąją mokyklą, užsiimu neformaliuoju švietimu visoje Lietuvoje“, – pasakoja I.Borkovska, kartu teikianti ir įvairias floristikos paslaugas – nuo sveikinimo puokščių asmeninėms šventėms, vestuvėms iki patalpų puošybos įmonių renginiams, viešbučių dekoravimo.
Floristė prisimena įspūdingiausią užsakymą, kurio metu dirbo 15 žmonių komanda, pradedant nuo vestuvių arkos iš gyvų gėlių iki žiedais dekoruoto 25 metrų balto kilimo, kuriuo nuotaka žengė iki santuokos vietos.
Pasak I.Borkovskos, pastaruoju metu vestuvių floristikoje ryškiausia tendencija – tvarumas ir saikingumas: „Galbūt puokštei galima suteikti antrą šansą – jei puošiame salę, dekoruojame vazonuose augančiais medeliais, sodo augalais, kuriuos po šventės būtų galima pasodinti lauke ar padovanoti.“
Kita vestuvių madinga tendencija – akcentuojamas salės dekoras, todėl svečių prašoma nedovanoti gėlių, nes jei kiekvienas atsineštų po puokštę, jų būtų tiesiog per daug.
Šventės dekorą apsprendžia vieta ir sezonas
Inesa išskiria dvi užsakovų grupes – vieni renkasi minimalizmą, o kiti nori įspūdingos šventės, nes ji būna dažniausiai vieną kartą per gyvenimą. Tai paskatina ir socialiniai tinklai, kurie mirga nuo gražių vestuvinių nuotraukų. „Kiekviena nuotaka nori pasakos“, – mano Inesa.
Šventės dekorą apsprendžia vieta ir sezonas, kuris trunka nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. „Jei vestuvės rugsėjo mėnesį, o nuotaka nori bijūnų, stilingiau rinktis jurginus ar kitas rudenines gėles – turi būti harmonija, kita vertus nėra griežtų taisyklių“, – pataria Inesa.
Floristė pastebi dar vieną tendenciją, kuri labai džiugina – pirkti skintas gėles savo namų puošybai arba dovanoti be jokios progos einant į susitikimą su drauge – vietoj šokolado.
„Kai pradėjau dirbti, negalėjau net įsivaizduoti, kad gėlių puokštės taps kasdienine preke, kurią randame prekybos centre šalia maisto produktų. Tokius dalykus buvau mačiusi tik užsienyje ir stebėdavausi, kad perka gėles tiesiog sau pasidžiaugti. Tačiau gėlės iš prekybos centro yra greita paslauga ir jos skiriasi nuo puokštės, kurią galima įsigyti floristikos salone. Floristas suteikia ne tik kokybišką paslaugą, bet ir pataria, kokias gėles pasirinkti, kaip jas prižiūrėti“, – teigia I.Borkovska.
