Laikui bėgant mes kiekvienas įsitikiname, jog niekas gyvenime nevyksta atsitiktinai... Neatsitiktinė mano pažintis ir su fotografe Dovile Prušinskiene. Kuo labiau pažįstu šią moterį, tuo labiau pavydžiu jos atkaklumo, kūrybiškumo ir drąsaus požiūrio.
Ir visgi, kas yra fotografija fotografo akimis? Ar fotografu gali tapti bet kas panorėjęs? Kas yra sunkiausia, norint įamžinti tai, kas vėliau primins mums, kokie mes buvome? Ar dažnai fotografui tenka susidurti su ekstremaliomis situacijomis? Iš kur semtis idėjų ir kaip jas įgyvendinti? Į šiuos ir dar daugiau klausimų mielai atsako Dovilė.
Fotografija užkrėtė vyras
– Dovile, šiandien fotografija tapo neatsiejama jūsų gyvenimo dalimi. Papasakokite, kada susidomėjote šia sritimi?
– Fotografuoti ir domėtis fotografija pradėjau prieš penkerius metus. Fotografija užkrėtė mano vyras Andrius, kuris susidomėjo šia sritimi dar 1994-aisiais, kai buvo studentas. Jam ši veikla patiko, taip pat domėjosi fotografijai skirta technika.
Kai išvyko padirbėti į užsienį, nusipirko skaitmeninį fotoaparatą. Aš juo taip susidomėjau, kad pabandžiau fotografuoti gamtos vaizdus, gyvūnus. Vėliau, stebint kitų menininkų nuotraukas, norėjosi geresnių ir kokybiškesnių kadrų, todėl kartu nutarėme nusipirkti profesionalų fotoaparatą. Investicijos nemažos, tačiau nuotraukų kokybė žavėjo vis labiau ir labiau.
– Visų fotografijos paslapčių mokėtės iš Andriaus?
– Kadangi pirmiausia jis susidomėjo fotografija, daugelio dalykų mokiausi iš jo. Jo kadrai, nuotraukos man yra gražios, tad iš pradžių bandydavau visko išmokti iš jo. Jis labiau susipažinęs su fotografijai skirta technika, geriau viską išmano. Šiuo metu mūsų nuotraukos yra bendros, mes dirbame kartu ir tai man patinka, nes taip viskas paprasčiau – galime ir pasitarti, ir idėjomis pasidalyti.
Nestokoja ryžto ir energijos
– Šiuo metu Andrius darbuojasi svetur, tad ne visuomet esate kartu. Ant jūsų pečių – darbas, namai, fotografija, sūnelis Ainius, tačiau jūs niekuomet niekuo nesiskundžiate?
– Tiesiog dabar toks gyvenimo etapas... Gyvename, kaip išeina (šypteli). Turime šeimą, tačiau, manau, jog niekuo nesiskiriame nuo daugumos Lietuvoje esančių šeimų. Dirbame skirtingose šalyse, keliaujame, daugiau laiko vyras atostogauja, todėl turime daugiau galimybių nepavargti nuo rutinos, daugiau laiko skirti įvairiems pomėgiams.
– Kokiems?
– Tai tiesiog kelionės po kitas pasaulio šalis arba kelionės su dviračiais. Vyras yra velomanas, čia kaip ir antras mūsų pomėgis, tik kur kas aktyvesnis (šypsosi).
– Dovile, šiuo metu dirbate Jonavos rajono policijos komisariate, tačiau domitės fotografija. Vadinasi, esate meniškos prigimties?
– Draugės sako, kad jau seniau, dar studijų laikais pastebėjusios, jog esu meniškos prigimties. Tuo metu man taip neatrodė, tačiau, geriau pagalvojus, tada tikrai domėjausi nuotraukų redagavimo programomis ir tvarkydavau nuotraukas (šypsosi).
– O pačiai kuri veikla malonesnė – fotografija ar darbas policijoje? Kur jaučiatės atradusi save?
– Darbas yra darbas. Bet kokiu atveju, darbas yra gana rimtas ir atsakingas, čia tikrai neatsipalaiduosi. Tačiau, kalbant apie pomėgius ir laisvalaikį, fotografija yra tai, kas tikrai džiugina širdį.
Dovilei – vaikai, Andriui – gamta
– Ką labiausiai patinka fotografuoti – vaikus, gamtą, daiktus, vestuves, krikštynas?
– Man asmeniškai labiausia patinka vaikų fotografija ir jų šventės. Tikriausiai savaime augant mūsų sūnui vaikų fotografija sužavi.
– Kuo? Juk jie juda, kruta, spurda.
– Vaikai dažniausiai būna linksmi, jiems nereikia pasakoti, kaip stovėti, jie natūraliai elgiasi laisvai, o tai tikrai atsispindi įamžintose nuotraukose.
– O Andriui kokia sfera artimiausia? Nesikerta tarpusavio interesai?
– Andriui labiausia patinka gamta. Jo žodžiais, nėra geresnio menininko už gamtą. Belieka tik įamžinti tai, ką sukuria gamta. Tik vėliau jam patiko fotografuoti žmonių portretus tuomet, kai jie to nepastebi. Jei žmogus mato, kad yra fotografuojamas, jis tarsi pasislepia po kauke. Fotostudijos neturiu, tad šabloniškų nuotraukų niekas ir neprašo, todėl tikrai smagiausia reportažinėmis nuotraukomis įamžinti šventes, žmonių emocijas bei netikėtas akimirkas.
Draugės sako, kad jau seniau, dar studijų laikais pastebėjusios, jog esu meniškos prigimties. Tuo metu man taip neatrodė, tačiau, geriau pagalvojus, tada tikrai domėjausi nuotraukų redagavimo programomis ir tvarkydavau nuotraukas.
– Ką fotografuoti yra sunkiausia?
– Sudėtinga yra fotografuoti neatsipalaidavusius žmones. Dauguma galvoja, jog jie yra nefotogeniški, todėl dažnai blaškosi, o nuotraukų nori. Ir gražių, žinoma. Tad tenka juos ir pralinksminti, ir pabendrauti su jais. Jei jau yra fotografas, tai kitaip nebus, rezultatas turi būti (šypsosi).
– Na, o ką daryti, jei žmogus nemoka pozuoti ir nors tu ką. O klientas tai gražių nuotraukų nori... Būna taip?
– Reikia ir darai. Tenka žmogų atpalaiduoti, komunikuoti su juo, reikia išmokti ir bendrauti su skirtingo charakterio asmenimis. Vėlgi tam yra fotografijos mokytojų mokymai, kurie to moko, ar bent jau pasidalija praktika. Taigi to vis mokausi.
– O šiaip dažnai pasitaiko, kad klientas turi kokių beprotiškų idėjų, o jūs sukate galvas, kaip jas įgyvendinti?
– Beprotiškų fotosesijų iki šiol neturėjome, tačiau atsiminti visada yra ką (šypsosi), tai – geros emocijos, jaudulys, kuris šventėse tiesiog neišvengiamas. Fotosesijos visada būna skirtingos, kadangi ir vaikai, ir suaugusieji yra gana skirtingi.
Tobulėjimui ribų nėra
– Norint pritraukti klientų, fotografas turi turėti ir kūrybingų idėjų. Iš kur jų semiatės?
– Sudėtingas klausimas (šypsosi). Dažniausiai idėjos ir mintys atsiranda po mokymų ar seminarų, kuriuose, domintis fotografija, pravartu apsilankyti.
– O nebūna taip, kad pristingate idėjų tada, kai jų labiausiai reikia?
– Idėjos turi gimti. Jos kaskart ima ir tiesiog ateina (juokiasi). Geriausias būdas – kelionės, ten niekada nėra ko nefotografuoti. Idėjų visada atsiranda.
– Dovile, yra fotografijoje temų, kurių niekuomet neliestumėte? O galbūt yra temų, kurių dar nebandėte, bet norėtumėte pabandyti?
– Tobulėjimui ribų nėra. Mane domina portretai, tačiau tam dar reikia mokymų.
– Jūsų nuomone, kaip patobulėjote nuo tada, kai pradėjote fotografuoti, iki dabar?
– Keičiasi mados, keičiasi daugelis nuotraukų, klientų norai. Skirtumą tikrai visi pastebėtų, kokios nuotraukos buvo prieš penkerius metus ir kokios yra dabar, tačiau tobulėti dar yra kur (šypsosi)...
Andriui labiausia patinka gamta. Jo žodžiais, nėra geresnio menininko už gamtą.
– Kaip save pavadintumėte – profesionalia fotografe ar mėgėja?
– Tai mano laisvalaikis, mano veikla, į kurią nuolat investuojama.
Kas yra geras fotografas?
– Pakalbėkime apie tai, kiek pati esate turėjusi fotosesijų. Esate priekabi žiūrėdama į nuotraukas, kuriose esate ir kurias darė kitas žmogus?
– Esu turėjusi ne vieną fotosesiją. Daugumą jų vertinu gerai. Žinai, aš tikrai nemoku pozuoti, todėl pati stengiuosi bent atsipalaiduoti, kad rezultatas būtų teigiamas.
– Kaip manote, fotografu gali būti kas nori – tereikia išmokti valdyti fotoaparatą ar vis tik reikia turėti menininko gyslelę, žvitrią akį, kūrybišką sielą?
– Kiekvienas fotografas yra menininkas, bet tik menininkai tai žino. Be noro, dar reikia žinių, kantrybės ir investicijų. Fotografija kaip pomėgis nėra pigus malonumas, nes profesionali technika nemažai kainuoja. Šiais laikais ir konkurencija didelė. Kita vertus, fotografuoti gali bet kas. Vadintis fotografu irgi nedraudžiama. Žinai, kas yra smagiausia? Jei tavo nuotraukos džiugina ir kitus. Smagu, kai kažkas pastebi tavo darbus...
– Tai kas yra geras fotografas?
– Geras fotografas yra tas, kurio nuotraukos pritraukia. Yra menininkų, kurių parodos sulaukia begalės lankytojų, vadinasi, jis rado būdą savo idėjas tinkamai įgyvendinti, mokėjo susibendrauti su žmonėmis, atskleisti tai, kas ne visiems pavyksta. Fotografuojant drauge su vyru nuolat pasidalijame kritika, viena kita idėja, jos įgyvendinimo būdu. Vis dėlto tapti geru fotografu yra siekis, juk norisi, kad tavo nuotraukos atmintyje išliktų ir kitiems...
– O pati ar svajojate apie asmeninę fotografijų parodą?
– Parodai turi ateiti tam tikras laikas bei vizija.
Fotografija – nauji atradimai
– Kas jums, Dovile, yra grožis?
– Abstrakčiai kalbant, grožis – tarsi tinkamas požiūris ir noras pamatyti kažką pozityvaus.
– Kaip manote, kodėl mums visiems taip norisi turėti nuotraukų? Viskas dėl prisiminimų?
– Tikrai ne, jei kalbėsime apie gamtos fotografiją. Kiekviena nuotrauka neša kokią nors emociją, nors ji atsitiktiniam žiūrovui gali būti nesusijusi su jokiais prisiminimais. Man pačiai kiekviena padaryta nuotrauka su savimi nešasi tam tikrą prisiminimą. Visada prisimenu, kur ir kokiomis aplinkybėmis buvo daryta nuotrauka.
– Ką fotografavimas jums duoda kaip asmenybei?
– Vieni žvejoja, kiti medžioja, treti užsiima rankdarbiais, o man fotografija – atsipalaidavimas ir nauji atradimai.
