– Mados fotografai turi įgimtą stiliaus jausmą?
– Pažįstu ir ne itin stilingų fotografų, kuriems visiškai nerūpi mada, – jie tiesiog turi susirinkę profesionalias komandas su gerais stilistais. Bet, aišku, domėjimasis tuo labai padeda. Iš manęs dažnai visi juokiasi sakydami, kad aš gyvenu žurnale „Vogue“. Iš tiesų, tai mano silpnybė: perku beveik visus mados leidinius, skaitau užsienietiškus portalus, analizuoju, kaip kas fotografuoja, – man tikrai įdomu. Net mano pirmas darbas Lietuvoje buvo ne fotografės, o žurnalo mados redaktorės.
– Mados tendencijų prognozuotoja Marija Palaikytė ne kartą jus įtraukė į stilingiausių žmonių sąrašus. Jaučiatės pamaloninta ar žiūrite į tai kaip į žaidimą?
Matau, kaip žmogus pasikeičia, kai jį padažome, puošniau aprengiame, – net akys pradeda kitaip žibėti, jis jaučiasi pakylėtas ir laimingas.
– Smagu, kai pasako, kad gerai atrodai. Lietuvoje moterys sunkiai priima komplimentus, jos kažkodėl drovisi, nors aš kitus visada pagiriu, jeigu matau, kad gražiai pasipuošė. Kai žinai, kad puikiai atrodai, visai kitokia nuotaika apima ir geriau jautiesi. Dėl to man ir patinka mano darbas, nes matau, kaip žmogus pasikeičia, kai jį padažome, puošniau aprengiame, – net akys pradeda kitaip žibėti, jis jaučiasi pakylėtas ir laimingas.
– Ar įvairiuose raudono kilimo renginiuose neatsiranda savotiškas varžybų elementas – kas įdomiau apsirengs, nustebins stiliumi ar prabanga?
– Visame pasaulyje taip: jeigu ateini išskirtinai apsirengęs, visi tave nuo galvos iki kojų bado žvilgsniais. Nebūtinai gražiau už kitus – tiesiog kaip nors kitaip: įdomiau ar net kvailiau. Bet iš tikrųjų Lietuvoje dar mažai kur galima išeiti pasipuošus, visi pradėjo vilkėti labai paprastai: sportbačiai, džinsai, be to, nelabai ir stengiasi. Nebent į Kauną nuvažiavęs dar gali išvysti gatvėje merginų, avinčių aukštakulnius. Kai kurios gražiai atrodo, bet tikrai ne dauguma.
Tai gal vis dėlto geriau sportbačiai?
– Svarbu nenukrypti į kraštutinumus, nes kartais iš tiesų persistengiama. Dėl to man patinka, kad Lietuvoje atsiranda vis daugiau stilistų, kurie pataria, kaip geriau atrodyti.
– Jūs pati žinių apie madą sėmėtės ne tik iš žurnalų?
– Turiu pedagoginį – dailės mokytojos – išsilavinimą, Amerikoje studijavau grafikos dizainą. Ir nors daug metų dirbau šioje srityje, vis dėlto supratau, kad ši specialybė – ne man. Negaliu nuo ryto iki vakaro sėdėti prie kompiuterio. Man reikia judėti, bendrauti. Kai gyvenau Italijoje, kur vienoje reklamos agentūroje kurdavau logotipus, lankstinukus, interneto puslapius, specialiai įsigijau du šunis, kad galėčiau juos nuolat vedžioti.
– Vienas ilgas jūsų gyvenimo etapas buvo nuolatinis judėjimas – trejus metus bastėtės po Europą.
– Nuo vaikystės turėjau tokią svajonę. Esu kilusi iš Birštono, tėveliai negalėjo kelionėms skirti pinigų, net į jokias stovyklas nevažiuodavau. O man visur taip norėjosi! Vartydavau knygas, žiūrinėdavau nuotraukas ir svajodavau pamatyti pasaulio. Kai studijavau Kaune, visi labai veržėsi į Ameriką – ta šalis atrodė lyg išsigelbėjimas. Tačiau vizas išduodavo sunkiai, nes daug kas taip ir negrįždavo. Pamenu, ir į mane ambasados darbuotoja žiūrėjo įtariai: „Kaip tu, mergaite, važiuosi studijuoti, jeigu net angliškai sunkiai kalbi?“ Tada nusiminusi papasakojau, kad turiu 15 metų šunį Robį, jį labai myliu ir tikrai grįšiu į Lietuvą jo pamatyti. Moteris pradėjo juoktis, o aš gavau vizą.
TAIP PAT SKAITYKITE: Reta paukštė Iris Apfel
Studijuoti vykau viena kaip pirštas. Tokia mergaitė iš kaimo, kuriai viskas aplinkui buvo it kosmosas, – kiek visokių juokų dėl to nežinojimo prikrėčiau. Bet Amerika man labai daug davė. Net šypsotis ten išmokau. Iš pradžių atrodė labai sunku, nes lietuviai – santūrūs žmonės, dėl niekų nesišypso. Paskui supratau, kad šis įprotis puikiai nuteikia, šypsena dovanoja smegenims laimės hormonų ir tu iš tiesų tampi žymiai laimingesnis. Nereikia kitam užkrauti savo neigiamų emocijų ar blogos nuotaikos. Jeigu turi problemų, geriau apie tai pasišnekėti su saviškiais.
– Bet Robis tavęs taip ir nesulaukė?
– Ne, jis mirė, kol Mičigane studijavau grafikos dizainą. Labai ilgai ten neišbuvau, nes po Rugsėjo 11-osios įvykių mama labai supanikavo ir ėmė prašyti, kad grįžčiau namo. Parvykau, bet neilgam. Lietuvoje pasidarė kažkaip baisu: visiems viskas blogai, o aš vaikštau išsišiepusi ir nesuprantu, kas vyksta. Nusprendžiau, kad čia man ne vieta.
Kaip tik sutikau žmogų, kuris ruošėsi keliauti po Europą. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio! Tikrai netikėjau, kad tokia egzistuoja, pirmą kartą gyvenime man taip nutiko. Iš tiesų, kaip sakoma, trenkė žaibas. Nuo tada trejus metus nebuvome išsiskyrę ilgiau nei parai. Jis tapo pačiu geriausiu draugu – niekas kitas taip puikiai manęs nepažino, kaip jis. Labai smagiai kartu trankėmės po Europą – lėktuvais, traukiniais, autobusais, nuomotais automobiliais. Vėliau jis nusipirko kemperį – juo keliavome. Be galo daug pamatėme, nes stengėmės užsukti ir į mažus miestelius, ir į kaimelius – visur.
– Ar brangu taip keliauti? Gal dar spėdavote kur nors ir padirbėti?
– Labai pigu nebuvo, bet tais laikais viskas kainavo mažiau nei dabar. Aišku, nesirinkdavome prabangių viešbučių – labiau studentiškus variantus arba kaip Palangoje apsigyvendavome pas bobutes. Nedirbome. Aš pinigų turėjau susitaupiusi nuo Amerikos, draugas irgi nebuvo vargšas. Gerai pavalgydavome kartą per dieną, o šiaip pasidarydavome sumuštinių, įsidėdavome atsigerti. Aišku, miegodavome mažokai: iki viešbučio paprastai nusibelsdavome tik apie vidurnaktį, nes norėdavome viską apžiūrėti, apeiti visas pilis, visas garsias vietas. Ir tai buvo gražiausi mano gyvenimo metai – visiems linkėčiau taip pakeliauti.
– Tik ar po kokios dvidešimtos pamatytos Europos pilies ar trisdešimtos apeitos rotušės aikštės nepradeda viskas kartotis?
– Po trejų metų supratome, kad naujos vietos nebedžiugina, nes tiesiog pripranti prie tokių vaizdų. Dėl to man iki šiol sunku išvažiavus kuo nors nuoširdžiai grožėtis – per daug matyta. Tiesa, yra miestų, į kuriuos mielai grįžčiau. Tai Sevilija ir Roma, kurią be galo myliu ir kurioje esu gyvenusi dvejus metus. Ir Londone jaučiuosi kaip namie. Kai Lietuvoje pasidaro per ankšta, nuskrendu ten, įsikraunu ir vėl įgaunu polėkio gyventi.
