Kol Žaneta kilsčioja prie lūpų arbatos puodelį, stebiu dailią tatuiruotę ant jos dilbio – bijūną. Trapi, judri, energinga, charizmatiška moteris – tokią dėstytoją, be abejo, dievino jos studentai. Jau išjungus diktofoną Žaneta prisipažino, kad nostalgija auditorijai niekur neišnyko.
– Kodėl jums įdomiausi moterų portretai?
– Nes aš esu moteris. Visada mėgėjiškai fotografuodama drauges svajodavau apie savo portretą. Svarstydavau: kas gi gali nufotografuoti mane, moterį, kuriai apie 40, kuri visą gyvenimą galvojo, kad yra nefotogeniška ir rinkdavosi vietą už kameros? Dažnokai žiūrėdavau į savo nuotraukas ir galvodavau: „O Dieve, kaip baisu!“ Taip sutapo, kad dauguma šių nuotraukų būdavo fotografuotos vyrų fotografų. Ir aš nesu prieš vyrus fotografus. Jie techniški, gerai išmano visus techninius dalykus, puikiai dirba su šviesomis, modeliais, komanda, jie gali fotografijoje įgyvendinti ir sukurti nerealiausias vizijas. Ir vertingiausios fotografijos žinios man – įgytos iš vyrų fotografų. Bet susidaro įspūdis, kad kai kurie jų privengia gilintis į moters psichologiją, ypač mano amžiaus „paprastos“ moters. Vyrai dažnai net nesusimąsto, kad ji dėl ko nors kompleksuoja: kad raukšlytės matosi, šukuosena netobula, rankos negražios, kliūva veido oda, papildomas kilogramas... Mes ne aktorės ir ne modeliai, mūsų savivertė svyruoja, dažniausiai abejojame savo išvaizda. Save vadinčiau intuityvia fotografe: suprantu, pažįstu ir matau moteris. Esu įsitikinusi, kad nefotogeniškų moterų nėra. Kiekvieną galima nufotografuoti estetiškai ir patraukliai, tiesiog reikia kantriai paieškoti tinkamos šviesos, kūno kalbos, nuotaikos. Mes, moterys, juk mėgstame skaityti tarp eilučių, galime neskubėti, kalbėtis, įsiklausyti viena į kitą, intuityviai pajusti kūno kalbą, emociją, išlaukti gerų momentų, tarsi atverti sielą, bet taip, kad moteris jaustųsi natūraliai ir jaukiai. Vyrams tai sunkiau...
– Jie sako: stok štai čia ir šypsokis! O tau sutraukia žandikaulį.
Noriu, kad visos tokio amžiaus moterys, kaip aš su jumis, turėtų po savo portretą – tokį, koks mums labai patiktų, ir tokį, kurį mielai kabintume ant sienos.
– Taip, daugelis moterų turi ne pačios geriausios fotografavimosi patirties, todėl noriu pakeisti jų požiūrį į fotografiją ir į pačias save – juk visos esame unikalios ir kiekviena galime turėti atminčiai geriausią savo versiją.
Žinote, noriu, kad visos tokio amžiaus moterys, kaip aš su jumis, turėtų po savo portretą – tokį, koks mums labai patiktų, ir tokį, kurį mielai kabintume ant sienos. Ir aš pati jį jau turiu! Mane nufotografavo jauna talentinga fotografė Monika Penkutė.
– O ko labiausiai troškote kadaise, žvelgdama į ateitį?
– Kai buvau aštuoniolikos, labiau už viską troškau laisvės pati priimti sprendimus. Todėl skubėjau pabėgti nuo mamos į nepriklausomą gyvenimą... Ištekėjau, o jau devyniolikos tapau mama – man gimė sūnus.
– Kai kam atrodo, kad ankstyvas vaikas – karjeros stabdys.
– Man taip neatrodė. Nors viskas klostėsi ne taip, kaip tikėjausi. Neįstojau į išsvajotąją anglų filologiją universitete. Teko keisti planus – noriai nuėjau dirbti, o metus paauginusi sūnų įstojau į aukštesniąją mokyklą mokytis naujos specialybės – turizmo ir viešbučių administravimo. Vaiką auginti padėjo mama, o aš sukausi tarp darbo ir mokslų. Tikra to žodžio prasme verčiausi per galvą. Tada vyravo supratimas, kad diplomas yra viskas, niekur be jo. Dabar mąstau jau kitaip...
– Viskas tarsi riedėjo be pastangų, ar buvo ir sudėtingų momentų?
– Iš šalies žvelgiant, turbūt viskas atrodė lengva ir paprasta: nenutrūkstamos bakalauro, magistrantūros, doktorantūros studijos, darbas, šeima. Bet buvo visko: ir nusivylimų, ir savęs atradimų ir šeimyninio gyvenimo vingių. Su pirmuoju vyru, sūnaus tėčiu, gana greitai išsiskyrėme supratę, kad mūsų keliai pasuko į priešingas puses. Ilgokai buvau viena, pasinėriau į mokslus ir darbus. Vėliau sukurti nauji šeimyniniai santykiai atnešė naujų patyrimų. Išgyvenau ir sunkią sūnaus paauglystę. Buvo visko, bet visada jaučiausi stipri. 10 metų tyrinėjau emocijų įtaką pirkėjų elgsenai: kaip perkame, kodėl ir kokias emocijas patiriame pirkdami, kodėl perkame arba ne? Sunkiai rašiau disertaciją, doktorantūros studijos pareikalavo daug jėgų. Turbūt tada ir įvyko esminis lūžis gyvenime. Daug sukau galvą: kodėl tai darau, kam man to reikia, ar darau teisingai, ar tai mano kelias? To paties nuolat klausinėjo ir kiti: „Kam tau ta disertacija? Tu juk visai ne tokia!“
– O kokia?
– Žmonės mane matė kaip romantišką menininkę. Neva kam jai vargti dėl tų mokslų? Juk disertacija – tai mažiausiai ketveri metai parduotų savaitgalių ir atostogų. Tai nuolatinis darbas ir galvojimas apie jį. Tad nuolatinė jo kritika, deja, ne visada objektyvi ir konstruktyvi.
– Ji gali ir sužlugdyti.
– Tikrai taip. Kai kuriuos ir sužlugdo. Ne visi baigia doktorantūros studijas, ne visi išlaiko tą įtampą. Svarbu kantriai dirbti ir išlaukti lūžio. Kai peržengiau tą ribą, supratau: nėra vienos tiesos! Gali bet kokį darbą, bet kokį kūrinį sukritikuoti, bet viską galima ir apginti! Kai ateina tas vidinis tikėjimas ir žinojimas, tada imi pasitikėti ir savimi, ir savo darbu.
– Ar šeimoje jautėte palaikymą?
– Visada. Pirmiausia turiu labai mylinčią ir atsidavusią mamą. Ji mano angelas sargas. Tada jau buvau antrą kartą ištekėjusi, o vyro ir vaikų palaikymas buvo besąlygiškas. Likimas man dosnus! Su vyru Arvydu jau devyniolika metų dalinamės vienas kito gyvenimu. Tarsi auginame vienas kitą – juk būna etapų, kai man ar jam sunkiau, tada ir supranti, kad esi ne vienas, kad turi galingą atramą. Be to, ir mūsų šeima per tą laiką gerokai padidėjo. Užauginome ir dar auginame penkis vaikus. Trys jų, mano mylimas sūnus ir dvi nuostabios vyro dukros jau suaugę. Namuose dar džiagiamės dviem bendrais vaikais, kurie jau veria duris į paauglystę.
– Kaip jus priėmė vyro vaikai iš pirmos santuokos ir jį – jūsų sūnus, kaip jie bendravo su jųdviejų vaikais?
– O taip, įdomu: buvau pamotė dviems mergaitėms ir sūnaus mama, kuris turėjo patėvį, taip pat mama dviems mūsų vaikams. Patyrimas tikrai įdomus, situacijų buvo visokių, bet iš tikrųjų vyravo pozityvas. Nuo pirmos mūsų bendro gyvenimo dienos turėjau viziją: mes visi prie bendro stalo ir visiems gera kartu. Ta mintis palaikydavo sunkesnėse situacijose. Taip, buvo sunku. Didžiausių sunkumų kildavo pačiai su savimi. Bet abu su vyru padarėme didelį darbą – vaikai bendrauja ir yra vieni kitiems draugiški. Svajonė išsipildė: susėdame visi prie bendro stalo ir mums gera kartu! Mūsų šeima labai stipri.
– Jūsų vyras – buriuotojas, jachtos „Ambersail“ komandos vadovas. Jis jus kur nors plukdė?
– Plukdė, bet nelabai patiko... Vanduo – ne mano stichija. Aš – kranto žmogus. Man smagiau fotografuoti buriuotojų portretus krante.
– Būna neramu, kai jis išvykęs į varžybas kažkur Karibuose?
– Kad ne – jis nėra nutrūktgalvis. Labai atsakingas, racionalus žmogus. Laikausi nuomonės, kad jaudintis dėl to, ko negali pakeisti, yra beprasmiška.
– Koks apėmė jausmas, kai parašėte disertaciją? Juk baigus vieną etapą galima pajusti tuštumą?
Pokyčiams mane turbūt ir įkvėpė atradimas, kad kai tiki savimi, kai tikrai žinai, kad tavo tiesa yra tavo tiesa, niekas tavęs negali sužlugdyti.
– Pamenu tą jausmą – kaip buvo gera gynimo dieną ir po jos! Pokyčiams mane turbūt ir įkvėpė atradimas, kad kai tiki savimi, kai tikrai žinai, kad tavo tiesa yra tavo tiesa, niekas tavęs negali sužlugdyti. Niekas! Tas žinojimas mane pakeitė. Apsigynus disertaciją tarsi atsivėrė durys – iškart pradėjau gauti daug įvairių pasiūlymų, pačiai kildavo vis įdomesnių minčių.
– Įsivaizdavote save kaip mokslininkę?
– Taip. Ir kaip dėstytoją. Labai norėjau dėstyti, tik anksčiau kažkodėl įsivaizdavau, kad dėstytojas turi būti superekspertas ir privalo viską išmanyti. Ne, jis gali būti praktikas ir žinoti ne viską. Atsikračiau baimės ko nors nežinoti. Bet kai pradėjau dirbti M. Romerio ir ISM Vadybos ir ekonomikos universitetuose, supratau, kad mano įsivaizdavimas apie dėstytojo darbą gerokai prasilenkia su realybe. Mat realybėje tampi administracinio, kartais biurokratinio aparato dalimi, kuriame privalai įsitraukti ir į keistas papildomas, su dėstytojo bei tyrėjo darbu nesusijusias veiklas, kurios tiesiog ėda laiką, atima jį iš šeimos, o tu nieko nekuri, netobulėji... Man tai kėlė diskomfortą. Taigi, po kelerių metų tiesiog išėjau. Bet labai pasiilgstu studentų, to gero jausmo, kad gali sudominti savo žiniomis. Puoselėju mintį, kad dar tikrai dėstysiu, dalysiuos.
– Turėjote planą B?
– Ne visai. Tik gerą jausmą, kad prasideda kažkas naujo.
– O fotografija?
– Tai buvo tik hobis. Vaikystėje juo užkrėtė brolis – nuo mažens buvau jo modelis ir pagalbininkė. Pamenu, kokia magija man dvelkdavo tas tamsus kambarėlis, kuriame jis ryškindavo nuotraukas, koks stebuklingas momentas, kuomet baltame popieriaus lape išryškėdavo žmonių veidai... Kai jis išėjo į kariuomenę, laikinai perėmiau jo valdas, papleškindavau fotoaparatu. Man visada patiko stebėti žmones, juos fotografuoti. Fotografuodavau visus, kurie tik sukosi aplinkui. Lėkdavau į fotoseminarus – tai pas vieną, tai pas kitą fotografijos meistrą, mokiausi, dėjausi į galvą negalvodama, kad kada nors tai taps mano gyvenimu. Klaidingai mąsčiau, kad fotografavimas negali būti pajamų šaltinis, neva kas tai per profesija – fotografas? Maniau, kad gyvenime svarbiausia diplomas, išsilavinimas, kažkokia rimta karjera. Kažkuriuo metu supratau, kad tikras amatas – tai pats geriausias kelias. Jei tu juo degi, jei dirbi labai gerai, tai ir bus tavo karjera. Kai išėjau iš universiteto, vis parsitempdavau namo draugių pafotografuoti: tai viena laukiasi, kita nori portreto, o trečia šeimos nuotraukos. Kartą vyras ir sako: „Klausyk, gal išsinuomok nedidelę erdvę ir fotografuok sau, nes namuose nuolat pilna moterų, sukatės visos aplink su savo suknelėmis ir užuolaidomis.“ Po savaitės išsinuomavau pirmąją studiją, ją abu greitai ir labai jaukiai įsirengėme.
– Nebuvo baisu? Draugės nusifotografuos, o kas toliau? Sąskaitos juk eina...
– Buvo. Ėmiau domėtis fotografijos verslo puse. Teoriškai universitetuose analizuojami didelių kompanijų, didelių verslų ypatumai, o studijų apie smulkius paslaugų verslus, jų organizavimą nedaug. Ėmiau į praktiką diegti tai, ką mokėjau, – rinkodaros, psichologijos dalykus. Juk anksčiau, kai fotografija buvo hobis, dirbdavau nemokamai, nuotraukas dovanodavau, o dabar atsirado įkainiai... Teko išmokti derėtis, klientams ėmus sakyti: „O, man brangu.“, arba: „O gal nuolaidą?“ Galvojau: „Dieve, aš niekad to nedariau! Ar mano darbas vertas pinigų?..“ Po truputį perpratau rankų darbo paslaugos ir jos vertės santykį. Supratau, kur slypi to, ką kuriu, vertė. Svarbiausia, kad visada tikėjau, kad viskas bus gerai, įveiksiu ir tai! Juk kadaise įveikiau vieną didžiausių savo baimių – kalbėti prieš auditoriją. Kai rašiau disertaciją, teko ne kartą stovėti prieš komisiją ir studentus: rimti profesoriai tave kritikuoja per daug nerinkdami žodžių („Jūs čia nesąmones darot!“) – tai geras muštras, po kurio užsigrūdini. Žingsnis po žingsnio, ir išdrąsėji. Dabar galiu kalbėti prieš bet kokią auditoriją. Žmogaus galimybės neribotos, valia ir pastangomis jis gali įveikti bet kokį nežinojimą...
– Jūsų niekas nekvailino? Esą turi pagrindą po kojomis ir eini neaišku, kur?
– Kurgi ne – sakė: atsipeikėk, juk tu – mokslų daktarė! Taip, pirmus naujo gyvenimo etapo metus labai sunkiai išdrįsdavau pasakyti, kad esu „tik“ fotografė. Vėliau tiesiog patikėjau, kad taip ir yra, susigyvenau su tuo. Manau, už nugaros ne vienas žmogus mane kvailino, BET... Aš labai džiaugiuosi tuo, ką darau! Dažnai vyrui sakau: „Žinai, koks geras jausmas, kai nejauti, kad dirbi?“, nes tai – malonumas... Nežinau, ką reiškia pirmadienio stresas: „Ir vėl į darbą!“ Visiems to palinkėčiau – kaip faina, kai atrandi, kas tave įkvepia! Taip, man dažnai kartojo, kad neva gerai, nes turiu vyrą, kuris, jeigu ką, mane išlaikys, todėl galiu sau leisti eksperimentuoti. Taip, vyras man labai padėjo, bet jeigu NORI ką nors daryti – daryk! Investicijos ne tokios didelės, kaip gali atrodyti. Didžiausia investicija – darbas su savimi. Dažniausiai mus riboja baimė. Juk baisu „save pateikti“, baisu sulaukti kritikos, baisu atrodyti neprofesionaliai, baisu pasakyti kainą... Bet visa tai tik iliuzinės baimės! Jos kyla iš vaikystėje, paauglystėje susiformavusių nuostatų. Ką kartodavo mūsu kartoms moterims, kai buvome mergaitės? Būk kukli, neišsišok, mergaitės taip nesielgia... Nesąmonė! Visi turime gyventi šį savo vienintelį gyvenimą, imti jį į savo rankas, būti atsakingi ir drąsūs!
