– Labai ilgai galėčiau vardyti jūsų nuopelnus. Vis dėlto, kuo labiausiai didžiuojatės?
– Turbūt tuo, kad esu Nacionalinės premijos laureatas, vienas pirmųjų: buvo tik antri metai, kai jas dalijo. Man ją įteikė Vytautas Landsbergis 1991 m. vasario 16 dieną. Tada jis turbūt pirmą kartą išvažiavo iš Aukščiausiosios Tarybos, nes ten būdavo kiauras paras, miegodavo irgi ten. O Kultūros ministerija, kur teikė premijas, buvo paruošta evakuoti, išvežti visi dokumentai, išimti paveikslai. Buvo karo padėtis.
– Mėnesiu anksčiau, Sausio 13-ąją, jūs fotografavote Aukščiausiojoje Taryboje. Neturėjote savisaugos instinkto?
– Turėjau, bet kai pamačiau per televizorių televizijos okupaciją, atėjau čia, į dirbtuvę, susidėjau aparatus, juosteles: jos, susuktos, panašios į kulkas. Pasijutau kaip kareivis, kurio ginklas – fotoaparatas. Patekti į Aukščiausiąją Tarybą buvo sunku, niekas neįleido, tai įlipau per tualeto langą iš vidinio kiemelio. Buvau ten tris paras; dirbau Hamburgo žurnalui „Stern“. Viena iš mano padarytų nuotraukų buvo ta, kuri Landsbergiui labiausiai patinka ir kuri tarsi tapo tos nakties simboliu: jis stovi Sausio 13-osios naktį su neperšaunama liemene ir trimis ginkluotais apsauginiais.
– Jūsų debiutas juk irgi buvo panašus – dalyvavote įvykiuose, kuriuos išprovokavo Romo Kalantos susideginimas.
– Aš tada nelaksčiau, nešaukiau: „Laisvę Lietuvai!“, tik fotografavau. Parnešiau namo vieną juostelę, grįžau (ten jau prasidėjo muštynės, plytų mėtymas); paskui mane kažkoks žmogus perspėjo: „Tave seka, bėk iš čia.“, bet nespėjau pabėgti. Nuvežė į nuovadą, kasdien mušdavo: taip – penkiolika parų. Mano bylą atidėjo į šalį tik dėl to, kad buvau studentas: buvo skelbiama, kad studentai tuose mitinguose nedalyvavo, kad tai buvo mažaraščių sukeltos riaušės. Išlėkiau iš komjaunimo, iš instituto, bet po metų buvau priimtas atgal.
– Ir daugiau jokių pasekmių?
Per kalantines Laisvės alėjoje nuimdavo suoliukus, o mus guldydavo į karo ligoninę Vytauto prospekte, kad namie galėtų daryti kratas.
– Per kalantines Laisvės alėjoje nuimdavo suoliukus, o mus guldydavo į karo ligoninę Vytauto prospekte, kad namie galėtų daryti kratas. Ligoninės tvora – neaukšta: mums atnešdavo alaus, žaisdavome tinklinį, krepšinį. O fotografijų, kurias slėpdavau, nelaikydavau namie; nors kratų būdavo ir kitur. Kai įsikūrė Kauno fotomenininkų draugijos skyrius prie Rotušės aikštės, kartą Aleksandras Macijauskas pasakė: „Tris dienas nedirbame, visi – laisvi.“ Paskui sužinojau, kad saugumas pareikalavo atiduoti raktus: darė kratas, turbūt ir „blakių“ pridėjo. Kas žino, gal jos ten tebėra?
– Turbūt teko slėpti daug nuotraukų? Juk sovietmečiu „nebuvo“ nei senelių prieglaudų, nei neūžaugų, nei atlaidų, kuriuos fotografuodavote.
– Slėpiau tas nuotraukas net nuo kolegų. Šiek tiek prisibijodavome kopijavimo. Kartą atvažiavo Vitas Luckus, parodžiau jam „Atlaidus“, ir jis iškart puolė fotografuoti maldininkų: padarydavo tokių turistinių nuotraukų, ir atrodydavo, kad čia kažkas stebuklinga. Mano „Atlaidai“ – penkiolika metų darbo; tai ne taip paprasta. Už juos ir gavau Nacionalinę premiją.
– Kas buvo „ne taip paprasta“ – politiniai dalykai, moraliniai?
– Antanas Sutkus man padarė „stogą“; kreipėsi į Centro komitetą, labai aukštai, ir pasakė: „Yra du variantai: arba leisite šitam žmogui fotografuoti atlaidus be teisės juos rodyti, arba, jeigu kibsite prie jo, padarysite dar vieną disidentą, turėsite problemų.“ Ir manęs nelietė. Bet tame atlaidų pasaulyje buvo labai sunku adaptuotis, suvokti, kas tai yra. Visą laiką jaučiausi svetimas. Man buvo psichologinio kontakto mokykla. Meldžiausi kaip jie, vilkėjau kaip jie, nusikirpau plaukus, fotoaparatą nešiojau maišiuke.
Dirbau su plačiakampiu objektyvu, atstumas nuo žmogaus būdavo pusantro metro: žmogus atrodo normaliai ir dar matyti fonas. Arti prieiti negali, nes būna pažeista saugi distancija, o kai būni toli, jam jau atrodai priešas. Pusantro metro – optimalus variantas: žiūri jam į akis, įvyksta kontaktas (aš tavęs nebijau, bet ir tu manęs nebijok), tada galima fotografuoti... Labai sudėtinga būdavo: nuvažiuoji 200 kilometrų, prieini prie žmogaus, kurio tau reikia, o jis tave veja. Eini į mašiną ir galvoji: grįžti ar negrįžti? Po mišių, kai visi skirstosi, jau nėra sudėtinga fotografuoti. Tada jie eina prie arklių, pasitiesia drobes, pila per petį pirmą naminukės stiklelį savo dievams. Tave kviečia, atpjauna lašinių, duonos. Bet kai jie meldžiasi...
Išvis ar galima fotografuoti besimeldžiantį žmogų, kai jis yra savo intymiame pasaulyje? Teisiniesi nebent tuo, kad kito pasirinkimo nėra.
Išvis ar galima fotografuoti besimeldžiantį žmogų, kai jis yra savo intymiame pasaulyje? Teisiniesi nebent tuo, kad kito pasirinkimo nėra: negali to padaryti iš atminties, kaip rašytojas ar dailininkas, turi fotografuoti dabar. Tie įrodinėjimai sau ir žmonėms, kad „privalau“, kainuodavo labai daug jėgų: sėsdavau į mašiną visai išsunktas. O dar reikėdavo grįžti tuos 200 kilometrų. Ir taip – penkiolika metų kiekvieną sekmadienį. Šeimai manęs nebuvo: žmona ko nors prašo, mama ko nors prašo, o manęs nėra. Tų fotografijų niekam nereikėjo, bet vis tiek keldavausi trečią nakties ir važiuodavau.
– Penkiolika metų buvote nelabai išsimiegojęs ir pervargęs vairuotojas. Dievas saugojo?
– Taip. Per gyvenimą esu patyręs tik vieną avariją. Su Jonu Kalveliu plaukėme į Nidą fotografuoti kopų (buvo ką tik gimęs sūnus), o grįžtant girtas kapitonas užplaukė ant akmenų ties Tilže. Trisdešimt žmonių buvo sužeista, man koją siuvo gabalais, trūko raiščiai. Pusę metų nešiojau gipsą, bet su ta koja „pagaminome“ dukrą...
Aš penkis kartus esu buvęs Nevadoje, festivalyje „Degantis žmogus“. Ten išlenda visos sveikatos problemos, kurių net neįtari esant: toje vietoje organizmas tiesiog atsisako dirbti. Kenčia širdininkai, kenčia turintys sąnarių problemų. O man ten viskas gerai: per dieną dviračiu nuvažiuoju šimtą kilometrų, nors karštis, dulkės, audros...
– Jei neklystu, kažkada buvote baikeris. Motociklas buvo maištas ar transporto priemonė?
– Yra internete „Gintarėlių“ dainos vaizdo klipas – jame sudėtos mūsų tų laikų nuotraukos. Viskas buvo kaip „Easy Rider“: ilgi plaukai, pačių siūtos odinės striukės, aukštai iškelti vairai, užrašai „Lithuania“. Ketverius metus taip gyvenau, paskui įvyko baisi avarija, viena mergina liko invalidė: sprogo mano pusbrolio motociklo priekinė padanga ir jie vertėsi... Interesai irgi keitėsi.
Mano nauja kamera kainavo daugiau už motociklą. Bet pirmus atlaidus Žemaitijoje pamačiau kaip tik per tuos važinėjimus... Saulė šviečia, procesijos eina, žalia žolė, baltos mergaitės. Ir mes – tokie plaukuoti, su odinėmis striukėmis. Jie žiūri į mus, mes – į juos. Paskui, kai pradėjau fotografuoti, prisiminiau, kad yra toks visiškai kitas pasaulis.
– Jūsų kūryboje yra dar vienas „kitas“ pasaulis – labai gražių ir laisvų moterų aktai. Kur katalikiškoje Lietuvoje rasdavote tiek modelių?
Man yra pozavę 62 modeliai. Kiekvienas – su savo istorija, sava priežastimi fotografuotis. Moteris turbūt turi tą vidinį poreikį nusirengti, tam ryžtis.
– Man yra pozavę 62 modeliai. Kiekvienas – su savo istorija, sava priežastimi fotografuotis. Moteris turbūt turi tą vidinį poreikį nusirengti, tam ryžtis.
Viena iš buvusių mano modelių dabar yra profesorė, moka dvylika kalbų; ji sako, kad buvo momentas, kai norėjo apsinuoginti, išmėginti save, gal net pajusti seksualinį malonumą. Tokie dalykai, matyt, yra prigimties užprogramuoti.
Kai buvo knygos „Miražai“ pristatymas, ieškojau tų moterų. Radau tik penkias, kitos išlakstė: gyvena Tokijuje, Milane, Londone, Niujorke, turi šeimas, vaikų.
– Ta fotografija, kur už rankų laikosi neūžauga Alfonsiukas ir labai seksuali mergina, – tarsi du jūsų kūrybos poliai...
– Man patiko Stasio Eidrigevičius mintis: „Šita fotografija man yra kaip meno simbolis: vizija, kuri nepaprastai graži, ir žiaurus realus gyvenimas.“ Užsienyje ta nuotrauka labai dažnai būna kvietimuose, plakatuose... Pažintis su Alfonsiuku – vienas tų atvejų, kai gyvenime pasiseka. Pamačiau tą žmogeliuką Šilutėje: pafotografavau, pavežiau į stotį, įkėliau į autobusą, nes pats neįlipo. Taip ir prasidėjo istorija: ji truko dešimt metų – tiek laiko Alfonsiuką fotografavau.
– Dauguma jūsų fotografijų perauga į ilgas istorijas, tampa jūsų gyvenimo dalimi. Ar taip buvo ir su „Žalgirio“ vyrais? Sabas spausdavo ranką?
– Mano santykiai su Saboniu labai geri, ir Portlande pas jį esu buvęs. Su visu „Žalgiriu“ draugavome. Mes su Romualdu Rakausku būdavome jų vestuvėse, krikštynose, užmiesčio pirtelėse. Net pasiskirstydavome: „Tu imi Krapiką, aš – Lekerauską, tu – tą, aš – aną...“, nes visur negalėdavome spėti. O šiaip tai nei aš jiems skolingas buvau, nei jie – man. Fotografuodavau neprašomas, sau, tik paskui jiems padarydavau nuotraukų.
– Girdėjau, kad jūsų paties vestuves fotografavo minia kolegų, atgriuvusių tiesiai iš Nidos seminaro?
– Nė vienos nuotraukos neturiu! Buvo problemų priimti tuos penkiolika fotografų, kur nors pasodinti; žmonos tėvai bėgo pas kaimynus, kad dar vieną kiaulę papjautų. Negana to, visi pasiliko nakvoti.
– Niekada neatrodė, kad šeima niekur nedings, o kadras gali pabėgti?
– Konflikto nebuvo, bent jau tokio, kad žmona būtų sakiusi: „Arba fotografija – arba aš.“ Jau tada, kai ją sutikau, buvo aišku, kad man fotografija – viskas ir aš daugeliu atvejų galiu elgtis visiškai kitaip, nei elgtųsi geras vyras. Štai kad ir tie atlaidų sekmadieniai: žinodavau, kad blogai darau, bet būčiau graužęsis dar labiau, jei nebūčiau važiavęs.
– Ji arba labai protinga, arba menininkė?
– Ji – labai žemiška. Daug metų dirba Fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus buhaltere. Jai svarbiausia – šeima. O kad aš važinėju, priima kaip neišvengiamybę, supranta, kad tai būtina... Kai pas mus atvažiuodavo garsių Rusijos kritikų rašyti apie Lietuvos fotografiją, pastebėdavome, kad jų žmonos darydavo viską, kad pagelbėtų vyrams: sudarinėdavo dienotvarkę, vieną priimdavo, kitą prašydavo palaukti. Nelįsdavo į akis, nevadovaudavo – realiai padėdavo vyrams. Tai turbūt žydų tradicija, kai žmonos daro viską, kad vyrams sektųsi. Nes jei vyrui bus gerai, tai ir visai šeimai bus gerai.
– Kodėl jūs gyvenate Kaune? Juk gimėte Vilniuje.
– Kaune anksčiau buvo labai gera atmosfera. Mes, fotografai, buvome draugai, ir tokie draugai, kurie dabar įeina į pasaulinę fotografijos istoriją. Yra Bostone leista knyga, kurioje surinkti garsiausi XX a. fotomenininkai: joje – 8 lietuviai, beveik visi – iš Kauno.
Seniau mes spręsdavome visus Fotomenininkų sąjungos reikalus: politinius, ekonominius, diplomatinius. Sąjungos pirmininkas Sutkus nelabai pasitikėdavo vilniečiais, o mumis pasitikėjo... Su Rakausku, Macijausku, Virgilijumi Šonta draugavome šeimomis, Kalvelis buvo mano piršlys. Kažkada su juo keliavome prie jūros ir ten Virginija kepė labai skanius bulvinius blynus. Tai Kalvelis pasakė: „O, šita mergina – gera, imk ją.“ Labai žemiška, bet paklausiau patarimo.
– Šiaip jau nesate panašus į žemišką vyrą – arba maištaujate, arba ieškote nervus kutenančių dalykų. Virginija tam pritaria?
– Ji ir pati kartais ryžtasi ekstremaliems dalykams. Prieš ketverius metus San Fransiske išsinuomojome trims savaitėms automobilį, nusipirkome maisto ir keliavome – kiekvieną naktį statydavome palapinę vis kitame parke. Dviese malėmės po penkias valstijas. Keliai ten tušti, gyvena pusiau meksikiečiai, degalai, maistas – pigesni nei pas mus... Nevadoje esu buvęs su žmona ir dukra.
– Kas jus taip traukia į tą Nevadą? Suprantu, kad „Degantis žmogus“ – fantastiškas festivalis, bet bilieto kaina vėsina entuziazmą.
– Tie, kurie važiuoja į Lilį palaikyti krepšininkų, pinigų neskaičiuoja. Kurie važiuoja žvejoti į Norvegiją – taip pat... Ten – kaip „Atlaidai“: irgi procesijos, muzika, unikalūs tipažai. Toks rojaus, komunizmo ir pragaro „miksas“. Eina procesijos, kur tūkstantis žmonių vilki vien auksą, gėjai kviečia į savo šokius, vyksta vestuvės, barstomi mirusiųjų pelenai, renčiamos barbių kapinės. Zigzagais pravažiuoja kokie penki tūkstančiai nuogų moteriškių ant dviračių. Ten dauguma žmonių vaikšto nuogi. Gal dėl to, kad karšta ir prakaitas iškart virsta kristalais, o jie nutrina iki kraujo.
– Normalus žmogus ten nevažiuotų?
– „Google“ nepakelia žmogaus į skyriaus viršininkus, jeigu jis nėra ten buvęs. Taip, normalus žmogus į tą festivalį nevažiuoja, tik trenktas. O trenktas gali sukurti įdomų projektą, kokio nesukurs joks sveikas pilietis. Dalyvių amžiaus vidurkis – 30–40 metų, IQ – labai aukštas, daugelis – labai pasiturintys, turi gerą darbą, namų, vilų, atskrenda savo lėktuvais...
Ten – pasaulis, kokį norėčiau susapnuoti. Jis ir yra kaip sapnas. Į dykumą trumpam susirenka 70 000 žmonių, atvežama apie 3000 projektų, su garsais, šviesomis, lazeriais, ugnies skulptūromis, naujausiomis technologijomis. O paskui viskas, kas atgabenta, yra sudeginama, lieka švari dykuma. Architektas kasmet projektuoja vis kitokią šventyklą, kuri irgi sudega: tai bene vienintelis momentas, kai būna tylu tylu, jokio garso, tik visi stovi ir verkia...
– Nedega tik rankraščiai, kaip sakė klasikas. Kiek albumų esate išleidęs?
Man knyga – galutinis kūrybos rezultatas. Interneto jūroje viskas paskęsta, o albumas keliauja.
– Per pastaruosius dešimt metų – aštuonis. Nidos seminare pristačiau naujausią – „Paskutinieji namai“: minėtoje Bostono knygoje įdėti mano senukai iš šito albumo. Man knyga – galutinis kūrybos rezultatas. Interneto jūroje viskas paskęsta, o albumas keliauja. Net „Miražai“, kurie Lietuvoje nėra perkami, o užsienyje – labai. Pasiunčiau juos į Belgijos fotografijos muziejų – gavau raštą, kad padėjo prie kasų kaip vieną gražiausių turimų knygų. Dabar nuvežiau tų albumų į Hamburgą – irgi parašė, kad visi jau išpirkti. Taip fotografijos keliauja, gyvena savo gyvenimą.
