Fotožurnalistas Vidmantas Balkūnas jau kuris laikas Lietuvoje žinomas dėl savo pomėgio vaikščioti paribiais: tarkim, daugelis gerai atsimena jo per Lietuvą nuskambėjusį romų taboro ar karinius reportažus. Tačiau kaip fotografas pasirinko būtent tokį kelią? Kodėl dažnu atveju jis nori sukrėsti, užuot pasirinkęs tradicinius prieigos būdus?
Draudimo bendrovės „If“ inicijuotame projekte „Laimė jaustis saugiai“ V.Balkūnas pokalbį pradeda nuo pasvarstymų, kaip jo fotografija tapo tokia, kokia yra.
„Mano pirmasis darbas buvo nuvažiuoti nufotografuoti gulintį lavoną, o antras buvo gaisras. Tai truputį kerta į smegenis. Kai gauni tai, paprastesnių darbų emociškai nelabai nori. Nesakau, kad nenori, bet viskas tarsi per pilka“, – svarstė fotožurnalistas.
Kur V.Balkūnas jaučiasi gerai? Koks jausmas klaidžioti 1 km. urvuose? Ar pasiruošti krizinėms situacijoms, tarkim, namie turėti daugiau vandens, yra paranojiška, ar rekomenduotina? Kokios situacijos fotožurnalistą sukrėtė labiausiai? Apie tai ir dar daugiau – įtraukiame pokalbyje su V.Balkūnu.
R.Kulvinskytė čia pat pastebi, jog tikrai ne kiekvienas žmogus nebijotų fotografuoti karo, lavonų, vietų, kuriose jam gali nutikti bet kas ar kurios gali smarkiai traumuoti. „Dabar kartais pagalvoju, kad gal nėra visiškai normalu, kai matai supuvusį lavoną, kirmėlės jam lenda iš akių, o tu jauti nulį emocijų“, – sako fotožurnalistas.
Visgi net ir V.Balkūnas turi baimių: pokalbio metu jis atskleidžia, kad viena jų yra nesvarumo būsenos, tarkim, šokis su guma, virve. O apie kitą baimę jis prabyla tarsi juokaudamas su prašymu, kad žiūrovas neįsižeistų.
„Tai žiurkšuniai. Kai šie mažiukai atbėga, man per kūną nueina šiurpas, iki šiol tos baimės nesugebu įveikti“, – sako fotožurnalistas.
Karo zonai – pasiruošimas su kankinimais
Tiesa, V.Balkūną baugina ne vien maži šuniukai. Fotožurnalistas atskleidžia, kad prieš vykstant į karo zonas jį aplanko didžiulė baimė, nepaisant to, kad reportažams būna pasiruošęs ir tai daro anaiptol ne pirmą sykį.
„Kiekvienas kartas ten važiuojant yra pirmas kartas. Net paskutinį kartą, prieš išvažiuojant į Kalnų Karabachą, žiauriai bijojau, man stresas mušė per visus galus iki skrydžio likus savaitei. Iki tokio lygio, kad galvojau, nafik, nevažiuosiu. Ir tas vyksta kiekvieną kartą – nesvarbu, ar 5-ą, ar 10-ą“, – sako pašnekovas ir priduria, kad tik įsėdus į lėktuvą nesaugumo jausmas tarsi išnyksta.
Tam, kad baimės būtų mažesnės arba jų apskritai nebūtų, V.Balkūnas sako visada viskam pasiruošiantis. Tarkim, net ir kariniams reportažams fotožurnalistai yra specialiai ruošiami tam, kad užtikrintų savo fizinį, psichologinį ir komunikacinį saugumą.
„Komunikacinis saugumas apibrėžia, kaip bendrauti su žmonėmis saugiai, kad neišduotum savo šaltinių, kad nepakenktų žmonėms, kurie tavimi pasitiki“, – paaiškina fotožurnalistas. Specialiuose apmokymuose, kaip atskleidžia V.Balkūnas, žurnalistas yra pastatomas į krizines situacijas, kai kurios jų – tokios emociškai ir net fiziškai sudėtingos, kad asmuo gali palūžti.
„Tarkim, tave pagrobia ir minimaliai kankina, bet tu gali pasakyti „stop“, – šokiruojančius faktus atskleidžia vyras.
„Esu išnaudojęs 3,5 gyvybės“
Matyt, nenuostabu, kad dirbant tokiomis sąlygomis V.Balkūnui teko ne kartą galvoti, kad tai, panašu, būsiąs jo paskutinis reportažas. Fotožurnalistas atskleidžia, kad buvę atvejų, kai vos nežuvo dėl pavojingų sąlygų.
„Esu išnaudojęs 3,5 savo gyvybės. Vieną sykį esu apsivertęs su kajaku ir buvo užstrigusios kojos, tada kabėjau žemyn galva ir negalėjau atsiversti. Kitą kartą tarp Tadžikijos ir Afganistano sienos ant kokių 30-40 metrų skardžio su automobiliu pakibome ant dviejų ratų. Manau, kad sprindis lėmė, ar būtume nugarmėję“, – pasakoja jis.
Beje, būtent paskiausias kartas, kai teko mirčiai pažiūrėti į akis, V.Balkūnui atrodo komiškas, nes tąkart jis vos nežuvo visai ne karinėje ar ypač pavojingoje zonoje, o šalia namų.
„Paskutinis buvo tada, kai Lietuvoje mane partrenkė automobilis ir suskaldė kaukolės pamatą.
Tada juokiausi, kai mane išvežinėjo į reanimaciją. Afganistanas, Kosovas, Ukraina, alpinizmas ir t.t., bet eini prie namų ir „bam“. Nuo likimo nepabėgsi, kiek lemta, tiek“, – sako fotožurnalistas.
