Fotožurnalistas V.Balkūnas: žmonėms daug įdomiau, kaip atsirado nuotrauka, o ne pati tema

Milžiniškas informacijos srautas ir nauji informacijos kanalai keičia medijų vartojimo įpročius. Šiandien naujienų vartotojai informacijos priėmimui skiria vos kelias sekundes savo dėmesio, todėl vis aktualesnė tampa komunikacija vaizdu. Fotožurnalistas Vidmantas Balkūnas dalijasi savo patirtimi, kaip sudominti skaitytojus nuotraukomis, kaip patekti ten, kur daugeliui durys uždarytos.

– Šiais laikais, kai mus pasiekia milžiniškas informacijos kiekis, mes nebeturime ne tik laiko, bet neretai ir gebėjimo skaityti rašytinę informaciją, todėl ji perteikiama vaizdu. Sakyki, kaip sukurti nuotrauką, kuri sudomintų skaitytoją?

– Aš manau, kad dabar kalbėti per nuotraukas yra labai sudėtinga. Pirmiausia, tų nuotraukų yra daugybė ir jos paskęsta informaciniame triukšme. Kitas dalykas – dabartiniai apribojimai fotožurnalistams yra milžiniški.

Jeigu pagal tokią pačią teisinę sistemą dirbtų, tarkime, Sutkus, Rakauskas ar kiti Lietuvos grandai, mes tiesiog neturėtume nė vieno iš jų. Tai, ką padarė didžiausi Lietuvos fotografai, pagal dabartinius teisės aktus, yra neteisėta, nelegalu ir gresia atsakomybe. Labai daug socialinių problemų lieka fotožurnalistų paraštėse vien tik todėl, kad negalima jų viešinti.

– Kaip tu atrandi tą liniją, ką dar galima rodyti, o ko jau ne? Suprantu, pats save turi spausti į tam tikrus rėmus?

– Tiesiog bandau dirbti, fotografuoti ir netaikyti perdėtos savicenzūros, kaip kad dažnai mūsuose būna. Netgi, kai įstatymai leidžia arba nedraudžia fotografuoti, labai dažnai redaktoriai žiūri taip: „Kokio velnio man publikuoti šitą nuotrauką, jei aš galbūt galiu susilaukti nemalonumų?“

Pati žiniasklaida bijo viešinti, stengdamasi išvengti nemalonumų, nepatogumų su teisminiais ginčais arba etikos priežiūros institutu. Niekas nekovoja, kad kuo daugiau, kuo plačiau būtų galima rodyti, bet atvirkščiai, susisiaurina iki savo patogaus rato ir eina juo, kad tik būtų mažiau problemų arba ginčų.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Fotožurnalistas Vidmantas Balkūnas
Luko Balandžio / 15min nuotr./Fotožurnalistas Vidmantas Balkūnas

– Išeina, kad žiniasklaida pati save labai cenzūruoja vien dėl to, kad išvengtų kažkokių pasekmių ir iš esmės neatlieka savo tiesioginės funkcijos – informuoti visuomenę objektyviai, nešališkai, parodyti gyvenimą, tiesą tokią, kokia yra?

– Teisybės nesakymas nėra melavimas. Jeigu tu rodai darbą Seime, tu kaip ir nemeluoji, nerodydamas to, kas vyksta kaime. Bet iš kitos pusės, tu ir visos teisybės nepasakai.

Toks gyvenimas ir skaitytojų įpratinimas gyventi kažkokiame šiltnamyje man atrodo labai keistas. Skaitytojai yra uždaromi į kažkokias pseudopatikimas ir idealias sąlygas, kur niekas jų neerzina, nesukelia neigiamų emocijų ir bet koks kitas realybės pavaizdavimas jiems staiga tampa iššūkiu.

Kas iš to išeina? Dauguma skaitytojų pripranta prie tokio siauro vaizdavimo ir mano, kad čia pasaulis ir baigiasi.

– Bet tu pats daug dirbi, kad parodytum tą kitą gyvenimą, pusę, kuri galbūt žmonėms sukelia nepatogius jausmus. Kam tau to reikia?

– Man įdomu patekti, pabūti, pažinti tą kitą, tikrąjį, gyvenimą. Nesakau, kad vienas tikras, kitas netikras. Visi gyvename tikrą gyvenimą, tik tas kitas – rečiau matomas.

Kai susiduri su iššūkiais, kaip ten patekti, kad tave prisileistų, tau tas tampa žymiai įdomiau. Ne pati nuotrauka, bet kaip įeiti į tą socialinę grupę žmonių arba pasišnekėti su konkrečiu žmogumi ir kaip padaryti tą reportažą.

Aš labai dažnai savo mokiniams sakau, kad tu gali turėti geriausią techniką, bet jeigu būsi vienas iš tų fotografų, kuris stovi aptvare ir fotografuoja prezidentą, tu būsi niekas. Tu gali turėti tik telefoną, bet jeigu sugebėsi padaryti nuotraukas, kurių niekas kitas nepadaro, tarkim, kaip vagys eina butų „švarinti“, sugebėsi gauti jų pasitikėjimą ir padaryti iš to reportažą, kad ir su telefonu, tu būsi vau.

– Iš to, ką tu pasakoji, atrodo, kad fotožurnalistika išlipa iš pačios fotografijos rėmų. Kad padarytum fotografiją, labai svarbi komunikacija. Kaip ji vyksta? Kaip prieiti ir padaryti tą superkadrą, net jei ir telefonu?

– Aš manau, kad pirmiausia fotožurnalistas turėtų ugdyti savo vertybes. Dažnai tenka stebėti, kad svarbiau yra kiekybė, o ne kokybė. „Įkaliau“ antraštę, šią dieną aš esu Dievas, mane pagyrė redaktorius, pagyrė dar kažkas, kilo tarp skaitytojų sąmyšis arba kažkokiuose kituose sluoksniuose, ir viskas gerai. O tai, kad tu nesilaikei susitarimo su pašnekovu, su herojumi, kad tu jį pakišai, labai dažnai net nepagalvojama.

Man neretai būna, kad turiu medžiagą, bet tu tiesiog jos nepublikuoji, nes suvoki, kad tavim pasitikėjo, tave įsileido ir jeigu šitoje vietoje pasišiksi, tu pas juos nebeateisi. Ne tik pas juos, bet ir galbūt kitur. Svarbu pasitikėjimo ugdymas ir neieškojimas vienadienių sensacijų.

Pavyzdžiui, kai aš keliavau nuo Sirijos iki Vokietijos sienos su emigrantais, tuo metu bendra nuomonė buvo, kad tai yra vargšai pabėgėliai, kuriuos reikia priimti ir kuriuos reikia priglausti, mokėti jiems pinigus. Praktiškai visos žiniasklaidos priemonės laikėsi tokios linijos.

Manau, kad pirmiausia fotožurnalistas turėtų ugdyti savo vertybes. Dažnai tenka stebėti, kad svarbiau yra kiekybė, o ne kokybė.

O kai nuvažiuoji ir pamatai, kad trys ketvirtadaliai žmonių ten yra tiesiog tokie, kurie prisijungė prie masės ir ieško geresnio gyvenimo, tu supranti, kad tu turi apie juos šnekėti. Tai nebus populiaru, nes tu tada turėsi rodyti ne verkiančius vaikus ar senyvas moteris, bet tris ketvirtadalius arba keturis penktadalius užsigrūdinusių vyrų ir nepabijoti parodyti kitokią nuomonę. Tai yra svarbu, bet labai dažnai reikia turėti gerų nervų, užsispyrimo ir tikėti tuo, ką darai.

– Bet jeigu visuomenė tikisi ir laukia verkiančių vaikų, senolių, sunkaus gyvenimo, tai gal tiek ir užtenka? Gal visuomenė nenori sužinoti realybės ir tiesos. Kam tada eiti prieš vėją?

– Čia tada reiktų nusibrėžti liniją, kas yra žiniasklaida – ar tai yra informavimo priemonė, ar pramoginė. Jeigu tai yra pramoginės paskirties priemonė, tada viskas gerai. Skaitytojai nori gražių vaizdų, duodame jiems iškirptes, duodame bulvarą, visi liks patenkinti. Bet jeigu žiniasklaida yra informacinė priemonė, tada turėtų būti rodoma maksimaliai viskas.

– Pakalbėkime apie tavo vieną naujausių darbų iš Santaros klinikų, apie reportažą, kaip medikams sekasi kovoti su „kovidu“, pandemijos pasekmėmis, sergančiais, mirštančiais žmonėmis. Kaip tu ten atsidūrei ir ką tu ten pamatei?

– Pirmą kartą, kai ėjau, galvojau, kad pamatysiu tai, ką mes matydavome per pirmąją bangą iš Ispanijos, Portugalijos: medikai, miegantys koridoriuose, patys be gyvybės ženklų, neišsimiegoję ir nevalgę. Tai, ką pamačiau realybėje, atrodė normalus darbas infekcinėje ligoninėje – visi su apsaugomis, kaukėmis, niekas negriuvinėja. Taip, sunku, daug ligonių, bet ta aplinka visai kitokia, nei mes įsivaizdavome.

Kiek teko kalbėti su medikais, turbūt dabar kartais sudėtingiau dirbti ne „kovidiniams“ medikams, bet paprastiems. „Kovidiniai“ turi pasiruošimą, jų specializacija dažniausiai būna infekciniai susirgimai, jie žino, kas jų laukia, jie rengiasi maksimalias apsaugos priemones ir eina dirbti pasiruošę. Tačiau yra kita dalis medikų, kurie gydo kitus susirgimus, eidami su minimaliomis apsaugos priemonėmis.

Pasakojo atvejį, kai atveža žmogų sulaužyta koja, ateina apžiūrėti gydytojas su paprasta kauke, apžiūri, sutvarsto, o padarius testą paaiškėja, kad „kovidas“ teigiamas. Tada gydytojas velkasi visą aprangą ir toliau dirba su tuo ligoniu, bet tą valandą jis dirbo su minimaliomis apsaugos priemonėmis.

– Tavo žinutė po šio reportažo buvo labai jautri, rašei, kad tave apėmė dviprasmiai jausmai. Kaip ir džiaugeisi padaręs gerą kadrą, bet tuo pačiu tu džiaugiesi kitų žmonių nelaime, nes užfiksuoji mirtį. Pasidalink šiek tiek daugiau apie tą emocinį tokių situacijų fiksavimą?

– Vienas pirmų tokių atvejų buvo, kai įvyko avarija. Buvo lavonas, ir mes atvažiavome greičiau už artimuosius. Aš išgirdau, kad atvažiuoja motina su žmona, kurios turėjo atpažinti žuvusįjį. Visi kolegos, suprasdami, kas čia bus, nusisuko, nuleido kameras, o aš, bene vienintelis, pasiruošiau ir fotografavau. Ir vien dėl tos nuotraukos, kai motina klykia susiėmusi rankomis už galvos, o žmona apsikabinusi jį, tą lavoną, kitą dieną išėjo pirmas puslapis. Tokioje situacijoje būna dviprasmiški jausmai, nes tu ateini, padarai savo darbą ir išeini.

Arba kitas atvejis buvo, kai nuskendo dešimties metų vaikas. Narai ištraukė po pusės valandos pragulėjusį ant dugno. Jis buvo įdėtas į lavonmaišį, kai atvažiavo motina atpažinti. Motina atsisega tą maišą, aplinkui visiškai nieko nėra, tik audros debesys fone, ir, pamačiusi jį, pradeda klykti, rėkti. Staiga sustoja ir sako: „Jis dar kvėpuoja.“ Prieina policininkas, pasižiūri, sako: „Ne, ponia, čia tiesiog oras iš plaučių išėjo.“ Toks nejautrumas mane tokioj vietoj užmušė, bet o ką tu gali kitaip padaryti?

Su tokiais dalykais tenka neretai susidurti. Reikia atrasti tą viduriuką, tarp visiško ciniko, saugančio save, dažnai netgi per juokelius, ir to žmogaus, kuris užjaučia ir nori padėti.

– Sakei, padarei kadrą ir kitą dieną jis ėjo į pirmą puslapį. Kaip tu padarai cenzūrą, ką rodyti, o ko ne? Ar yra kadrų, kuriuos sąmoningai pasilieki tik sau?

– Aš manau, labai daug kas priklauso nuo, kas bus šalia to kadro ir kas bus parašyta. Pavyzdžiui, jei rodysi kad ir tą kadrą, su raudančia motina ir žmona prie žuvusio sūnaus ir vyro, o šalia parašysi, kad tiesiog žuvo, tokiu atveju geriau nerodyti. Jeigu tu šalia tos nuotraukos panagrinėsi, kodėl įvyko avarija, panagrinėsi problemas ir tai bus nuotrauka, kuri sukelia daugiau emocijų ir atkreipia dėmesį į problemą, tada taip.

– Man įdomu, ar įmanoma viena nuotrauka papasakoti visą istoriją?

– Daug kas sako, kad taip, mano nuomone – ne. Reikia labai stipriai žinoti kontekstą apie situaciją. Tarkim, Alytaus padangų gaisras. Kai tu žinai, kas ten vyksta ir kaip, ir tu turi vieną nuotrauką, kuri pasakoja istoriją, tada taip. Bet jeigu tu tokią nuotrauką paimsi iš šono ir parodysi be konteksto, tiesiog labai sunku įsivaizduoti, kad ji galėtų nupasakoti visą istoriją.

– Šiandien labai daug medijos eina į socialinius tinklus. Ar turi skirtis, kas komunikuojama socialiniuose tinkluose, nuo to, ką žiniasklaida komunikuoja tradiciniuose savo kanaluose?

– Ką aš esu pastebėjęs ir kas mane piktina, kad žmonėms daug įdomiau yra, kaip tu darai darbą, kaip atsirado nuotrauka, arba tai, ką tu išgyveni, nei pati tema. Jeigu įdedi anonsą, kur tu su kažkokiu herojumi, ir trimis sakiniais pristatai jį, apie ką bus reportažas, tai susilauks, pavyzdžiui, tūkstančio „laikų“ ir, kai tu pateiki patį reportažą, gali sulaukti šimto „laikų“.

Žmonėms įdomu kiti dalykai. Man ypač sunkiai suvokiami „selfiai“. Jeigu nori, kad apie problemą išgirstų daugiau žmonių, tu turi pasidaryti „selfį“ su tuo žmogumi arba toje aplinkoje ir per tai pasakoti, o ne tiesiog pasakodamas, koncentruodamasis tiktai į tą problemą.

– Kaip tu manai, kodėl taip yra?

– Gal iš tiesų žiniasklaidos forma šiek tiek sustabarėjo ir reiktų ją po truputį keisti.

Jeigu nori, kad apie problemą išgirstų daugiau žmonių, tu turi pasidaryti „selfį“ su tuo žmogumi arba toje aplinkoje ir per tai pasakoti.

– Iš esmės paminti pamatinius žiniasklaidos principus – nešališkumo, objektyvumo, ir tas istorijas pasakoti per asmeninę prizmę? Žurnalistas ar fotožurnalistas turi likti kaip veikiantysis?

– Pasakoti tokia forma ir nepaminti pagrindinių principų irgi įmanoma. Tu gali likti objektyvus, nešališkas, bet, pavyzdžiui, šalia to pridėti savo emocijas, tai, ką tu jauti, pabrėždamas, kad tai yra mano emocijos. Aišku, taip gali išeiti tas pats senasis reportažo formatas, bet galbūt daugiau būtų ir paveikiau, negu kas dabar yra.

Kitas man įdomus dalykas žiniasklaidoje yra tas, kad labai daug garsių žiniasklaidoje pavardžių dabar dirba netradicinėse žiniasklaidos priemonėse. Dėl vienokių ar kitokių priežasčių jie yra blogeriai, youtuberiai, dar kažkas. Kuo toliau, tuo daugiau žmonių – skaitytojų – pasiekiama kitokiomis formomis, ne per tradicines žiniasklaidos priemones.

– Čia gerai ar blogai?

– Manau, kad truputį negerai, nes redakcijos, žiniasklaidos priemonės turėtų pajausti pulsą, priimti po truputį naujas formas tam, kad neišsisklaidytų žmonės, kurie susikoncentravę dirbti žurnalistikai.

Kai tu nueini į „Youtube“ kanalą, tau galioja truputį kitokios taisyklės. Tau jau nebegalioja žiniasklaidos standartai. Tu darai visa tai pagal savo vertybes, kaip tu tai supranti. O jeigu tuos dalykus sujungus su dabartinėmis žiniasklaidos priemonėmis, formatas liktų kaip ir panašus, bet galiotų daug griežtesnės taisyklės.

– Ar galima nuotraukomis sukurti „fake news“ (netikrą žinią)?

– Ką mes laikysim „fake news“? Man įdomi viena tema, kaip nuotraukomis sukurti žmogaus emocijas. Jeigu tu žinai metodus, principus, tu labai nesunkiai gali ne 100 proc. paveikti nuotaiką, bet didžiosios dalies skaitytojų.

Pavyzdžiui, jeigu mes pažiūrėsime į nuotraukas iš karo konfliktų zonos, jas dažnai matome apdirbtas pagal panašų šabloną – spalvų sodrumas sumažintas, patamsintos, uždėti šešėliai ar kontrastas. Tai sukelia niūrumo įspūdį. Tuo fotografai naudojasi. Dauguma jų turbūt naudojasi tuo intuityviai, nes žino, kad tokios nuotraukos geriau žiūrisi.

Bet yra daugybė kitų priemonių, kuriomis galima manipuliuoti, – nuotraukos spalvomis, baltos spalvos balansu, kūno kalba, drabužių spalvomis, daugeliu smulkių detalių. Tu jas sudedi į vieną vietą ir gali labai paprastai nukreipti žmogų, skaitytoją, žiūrovą tam tikra linkme.

– Pats taip darai?

– Kartais taip. Manau, yra dvi kryptys fotožurnalistikoje. Viena, kuri sako, kad praktiškai nieko negalima daryti nuotraukoms. Kita kryptis, kuriai post-produkcija yra svarbus etapas. Aš manau, kad tai yra kaip saldainio popierėlis. Gali būti tiek vienas, tiek kitas saldainis skanus, bet jeigu vieną įvyniosi į sviestinį popierių, kitą – į blizgų, vaikas ims tą, kuris blizgus. Tai yra forma, kuria tu pritrauki žiūrovą, o kai pritrauki, tu sakai tai, ką tu nori.

Kitas klausimas, ar tu tai darai tendencingai norėdamas pritraukti žiūrovą, ar norėdamas sukurti tam tikrą emocinę atmosferą. Jeigu tu pavaizduoji žuvusį žmogų niūriomis spalvomis, kaip ir neturi intereso atsistoti į vieną ar į kitą pusę. Bet jeigu tu, fotografuodamas politiką, jį pavaizduoji niūriomis spalvomis ir pritaikai tuos visus niuansus, tada tu jau labai konkrečiai menkini konkretų žmogų, nuteiki emociškai žiūrovą prieš jį. Čia jau yra negerai. Aš manau, kad viskas priklauso nuo konkrečios situacijos ir aplinkybių.

– Viskas, ką tu pasakoji, susiveda į tai, kad net ir darydamas nuotrauką, turi galvoti, kaip pritraukti žiūrovą, skaitytoją susipažinti su tuo turiniu, kurį tu pateiki.

– Neabejotinai. Ir socialiniai tinklai yra vienas tų dalykų, kurie, mano nuomone, būtini dabartiniam žurnalistui ir fotožurnalistui. Tu gali būti pats geriausias, bet jeigu tu neturėsi savo auditorijos, jos neužsiauginsi, jeigu nemokėsi įvilkti istorijos į savitą rūbą, savitą stilių, būsi kažkur paraštėse.

Trūksta gerų istorijų ir gerų reportažų, nes dabar viskas susiniveliavo. Yra spaudos fotografai, kuriuos pasiunčia į konferenciją, renginį ar, pavyzdžiui, lietus gatvėje, išsiliejo vanduo kažkur. Jie atvažiavę per 10 minučių padaro 60 nuotraukų galeriją ir grįžta į redakciją. Nėra svaresnių, ilgalaikių istorijų, kurioms galėtų skirti dieną, dvi, tris, savaitę tam, kad iliustruotų vieną temą. Šito mums labai trūksta.

– Bet ar gali žiniasklaida, nepriklausomi žurnalistai sau leisti kurti ilgesnes istorijas?

– Žinoma, gali. Tai yra redaktorių pozicija. Kas yra vertingiau: ar nusiųsti žmogų per dieną į tris spaudos konferencijas Seime, ar pasakyti „tavo laisvė, padaryk per dieną reportažą“. Gal jis išvažiuos į geležinkelio remonto dirbtuvę ir parodys visai kitą aplinką. Bet kokiu atveju, tas reportažas bus daug svaresnis ir daug naudingesnis skaitytojui, nei tie patys veidai po 20 nuotraukų kiekvienoje galerijoje, kurių niekas nežiūri.

– Tu dar dažnai būni pristatomas kaip karo žurnalistas. Buvai Ukrainoje, Kalnų Karabache. Kalbėjome, kad skaitytojams ne visada įdomu pati istorija. Tad kodėl tu pats ten važiuoji?

– Todėl, kad įdomu. Labai dažnai įsivaizduoji, kad vyksti į konflikto zoną, bendras fonas žiniasklaidos rašo apie tai, kaip ten susprogdinta, išdaužyta, arba gera viena pusė, bloga kita pusė. O atvažiuoji ir pamatai, kad nė velnio. Abi pusės daužosi ir abi pusės daro paliaubų pažeidimus, nusikaltimus arba dar kažką. Ir tie gerieji užsiima blogesniais dalykais. Kartais ir pirmi pradeda.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Fotožurnalistas Vidmantas Balkūnas rengia reportažą iš Ukrainos karo priešakinių apkasų
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Fotožurnalistas Vidmantas Balkūnas rengia reportažą iš Ukrainos karo priešakinių apkasų

Kai tu ten esi, tobulėji kaip specialistas, profesionalas, nes tavo akiratis labai plečiasi. Kitą kartą žiūrėdamas į tas nuotraukas gali labai greitai atsirinkti, kas yra tikra, kas – pozuota.

Daug kas mano, kad ten yra važiuojama dėl adrenalino. Teisybės tame yra, bet aš gal tai pavadinčiau ne adrenalino, o tokio bendro konteksto supratimui. Kai atvažiavus į tokią vietą tavo poreikiai sumažėja iki Maslowo piramidės apačios. Tau svarbu šiluma, maistas ir saugiai būti, kad tavęs nenušautų ar nepapjautų.

Tada tu pamatai, kad daugybė žmonių jaučia tą patį, ir bendravimas vyksta visiškai kitaip nei įprastomis sąlygomis. Ta aplinka daug paprastesnė, daug tikresnė, be jokių aplipdymų, ir ten jautiesi gyvas. Dėl to pojūčio, dėl gyvybės paprastumo dažnai ir norisi ten važiuoti.

– Ar tai atsiperka? Ar įvertina tavo asmeninę patirtį skaitytojai?

– Aš nežinau, ar verta ieškoti tame „klikų“. Nereikia savęs padaryti Dievu, kad tu dabar redakcijoje vienintelis dirbi. Redakcija turi krūvą gabaliukų, kiekvienas skyrius yra svarbus, kuris daro tai, kas yra aktualu žmonėms, ir tu esi tik vienas tų sraigtelių. Tavo tikslas yra gerai padaryti darbą. Ir ten važiuodamas stengiesi padaryti maksimaliai gerai.

Jeigu tu jautiesi patenkintas savo darbu, padarei viską gerai, tai jei ir 5–10 tūkst. perskaitė, bet tu suteikei žinias ir vaizdą tiems žmonėms, kurie tikrai to nori. O kad tavo tekstus perskaitytų 50–100 tūkst. žmonių, galima padaryti ir paprastesniais, bulvariniais būdais. Nereikia pagal tai skaičiuoti, kiek žmonių perskaitė, pamatė tavo istoriją ir ar tu dėl to turi jausti didesnį ar mažesnį pasitenkinimą.

Visą pokalbį su V.Balkūnu klausykite tinklalaidėje „Berta&Talks“:

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų