Moters teigimu, galimybė pagyventi užsienyje ir padirbėti penkių tautybių žmonių kolektyve išmokė tolerancijos ir deramo pagarbaus požiūrio į kitą žmogų.
„Ten įprasta parodyti malonų dėmesį absoliučiai nepažįstamam žmogui. To šiek tiek pasigendu Lietuvos visuomenėje“, – pasakoja Alytaus Santaikos gatvės prekybos centre „Maxima XX“ savo pasaulėžiūra su kolegomis ir klientais besidalijanti pašnekovė.
Kiekviena veikla palieka savo pėdsaką
„Į viską žvelgti paprasčiau“ – tokiu požiūriu asmeniniame gyvenime ir profesinėje veikloje vadovaujasi pusę dienos virėja, likusią dalį – prekybos centro salėje dirbanti moteris.
Tarsi esi nepastebimas žmonių masėje, tačiau tuo pačiu metu jautiesi reikalingas.
Tiesa, patikslina, kad nereikia tokio požiūrio painioti su atsakomybės neturėjimu. Tuo žemaitė pasižymėjo, kad ir kuo tuo metu būtų užsiėmusi. O užsiėmė pasaulietiškoji Silvija labai įvairiomis veiklomis.
„Anksti ištekėjusi susilaukiau sūnaus ir dukros. Jiems ūgtelėjus, Šilutės suaugusiųjų mokymo centre baigiau dvylika klasių, išsilaikiau devintukais egzaminus, stojau į profesinę mokytis sekretorės specialybės“, – prisimena Silvija.
Po dvejų mokslų metų moteris įsidarbino notaro biure Šilutėje, o vėliau pasuko į apskaitą – visuomet dairėsi kuo geriau apmokamo darbo.
„Sakyčiau, kad kiekviena vieta, kurioje teko padirbėti, paliko manyje pėdsaką. Pavyzdžiui, sekretorės darbas išmokė kasdien biuro duris praverti pasitempusiai, lavino ir bendravimo su žmonėmis įgūdžius. Apskaitoje teko suktis iš padėties ir greitai reaguoti į situacijas“, – svarsto Silvija, visada drąsiai žvelgusi naujų galimybių link.
Dieną – floristė, vakare – „freelancerė“ apdailininkė
Vienoje Šilutės įmonėje prireikus floristės, Silvija nepabūgo ir šio iššūkio. Kruopšti, smulkmeniška moteris, pastebėjusi darbo skelbimą, nuėjo tiesiai pas darbdavę.
„Paklausiau: „Jums reikia, kad žmogus būtų floristikos mokslus baigęs, ar kad su fantazija ateitų?“. Patikino, kad fantazija tinka. Gėlių pasaulyje prabėgo ketveri metai. Bandžiau ir pati atidaryti savo gėlių parduotuvėlę, „užsukti“ versliuką, deja, neužteko finansų.
Paklausiau: „Jums reikia, kad žmogus būtų floristikos mokslus baigęs, ar kad su fantazija ateitų?“.
Vis dėlto pabandžiau, sužinojau, kaip viskas vyksta, ir tai yra gerai, – dėsto 15min pašnekovė. – Laikas floristikoje išlaisvino mano kūrybingumą visomis prasmėmis: ir gėlių kompozicijose, ir klientų aptarnavime. Prireikė laiko, kad išdrįsčiau jiems siūlyti savo idėjas, kompozicijas ir dalintis grožio gėlėse supratimu.“
Paraleliai dirbdama floristikoje, Silvija išmoko atlikti patalpų vidaus apdailos darbus. Bemaž dešimtmetį Šilutėje ji buvo „freelancerė“ apdailininkė.
Tuo metu pilnametystės sulaukęs sūnus jau mokėsi virėjo profesijos Klaipėdoje, dukra baigė mokyklą ir ruošėsi stoti į veterinariją. Internetu susipažinusi su dabartiniu vyru Robertu, gyvenusiu Didžiojoje Britanijoje, Silvija pakėlė sparnus pas jį.
„Penkerius metus gyvenome Vindzoro mieste, nutolusiame nuo Londono 30 km į vakarus. Netrukus po atvykimo įsidarbinau viešbučio kambarine. Pradžioje visko buvo, netgi ašarų. Prisidėjo, žinoma, ir anglų kalbos žinių stygius.
Jaunystėje praleidinėdama anglų kalbos pamokas buvau šventai įsitikinusi, kad jos man neprireiks. Še tau, boba, ir devintinės.
Jaunystėje praleidinėdama anglų kalbos pamokas buvau šventai įsitikinusi, kad jos man neprireiks. Še tau, boba, ir devintinės. Kai įsivažiavau, pagavau ritmą, darbas tapo mielas“, – prisimena Silvija.
Vietos su tinkama atmosfera paieškos
Vis tik bendram gyvenimui pora galiausiai pasirinko ne Vindzorą, o Roberto gimtąjį miestą Alytų.
„Norėjosi nuosavų namų arti gamtos, tai buvo svajonė, kurią pildyti su didžiuliu bagažu patirties ir įspūdžių grįžome į Alytų. 2017 metais įsigijome namelį kolektyvinių sodų bendrijoje, netoli taip mylimų miškų, savomis rankomis įsirengėme, interjerą sukūrėme tokį, kuris primintų tradicinius namus Anglijoje“, – pasakoja žemaitė.
Persikrausčius į nedidelį miestą Dzūkijoje, vėl iškilo darbo klausimas. Pabandžiusi įsilieti į kelių skirtingų gamybos įmonių kolektyvus, Silvija vis dėlto juose nesijautė gerai:
„Negalėjau perlaužti savęs ten dirbti. Slėgė. Užimtumo tarnyba pasiūlė kursus Alytaus amatų mokykloje. Domino keramika, bet supratau, kad vargiai šį amatą panaudosiu. Buvo renkama grupė aštuonių mėnesių trukmės virėjų kursams, kuriuos ir baigiau. Gavus diplomą su pagyrimu, ir dar tokiame amžiuje, didžiulė euforija apėmė.“
Naujai „iškepta“ virėja netruko rasti darbą pagal naująją savo specialybę vietos kavinėje. „Džiaugiausi galėdama ruošti maistą, bet nepatiko ten turėtos darbo sąlygos ir darbdavių nustatytas požiūris į klientus. Tada, vieną gražią praėjusių metų rugpjūčio dieną, vėl užėjau į darbo skelbimų portalą.
Pamačiau, kad prekybos centras „Maxima“ ieško virėjo. O ten tikrai kita švara, tvarka, įrankiai, aukštesni standartai apskritai. Išsiunčiau gyvenimo aprašymą, sulaukiau skambučio, nuėjau į pokalbį su direktore, o jaučiausi kaip bendraudama su drauge. Labai patiko atmosfera. Sukirtom rankom. Pasveikino atvykus“, – prisimena Silvija.
Skonio receptorių nenuvilia sviestas, padažai ir pyragai
O ir pasiūlymo sąlygos žemaitei labai tiko – pusę darbo dienos ceche ji gaminsianti pietus 50-čiai kolegų, popiet dirbsianti salėje.
„Žinote, iš užsienio į Lietuvą parsivežiau įprotį šypsotis net nepažįstamiems žmonėms. Po poros mėnesių supratau, kad aplinkiniams atrodau kaip beprotė, todėl nustojau.
Žinote, iš užsienio į Lietuvą parsivežiau įprotį šypsotis net nepažįstamiems žmonėms. Po poros mėnesių supratau, kad aplinkiniams atrodau kaip beprotė, todėl nustojau.
Įsidarbinus parduotuvėje, mano šypsena pagaliau tapo tinkamu atributu. Džiaugiuosi turėdama ką apdovanoti šypsena, kuri matosi ir iš po medicininės kaukės“, – pasakoja „Maxima XX“ prekybos centro Alytuje kolektyvo narė.
Svarbiausia profesinėje veikloje, pasak Silvijos, jai suteikta laisvė, leidžianti maistą ruošti su meile: prieš 7 ryto apsivilkusi šefo aprangą, sprendžia, ką tądien pamainos kolegoms serviruos ant pietų stalo.
Neretai prieš miegą Silvija naršo internete, ieško įkvėpimo rytojaus dienos pietums. Vertingų patarimų negaili ir nuostabios Silvijos kolegės kulinarijos ceche.
„Pradžioje kiek jaudinausi, ar pavyks įtikti kolegoms – juk, kaip sakoma, skonis draugų neturi. Na bet, rodos, mano ruošiamas maistas jiems patinka, nes nuo praėjusios vasaros dar nenustojo dėkoti. Esu nuolat padrąsinama, direktorei jaučiuosi ypač dėkinga už pasitikėjimą manimi, – pabrėžia Silvija. – Geriausias įvertinimas, aišku, matant, kai kolegos pietauja pasimėgaudami ir palieka visiškai tuščias lėkštes. Mėgstu pajuokauti, kad, norint jiems įtikti, reikia nepagailėti sviesto ir padažų. Palepinu juos ir kokiu pyragu.“
Duonos kepaliukus taip pat galima sudėlioti kūrybiškai
Popiet darbo dienomis pakeitusi aprangą Silvija sutinkama Santaikos gatvės esančio prekybos centro salėje. Moteris pasakoja, kad dėl dvigubų pareigų nebelieka vietos monotonijai. Žemaitė teigia kartais net nepajuntanti, kaip prabėga darbo laikas:
„Kadangi mėgstu į viską žvelgti kūrybiškai, stengiuosi taip elgtis netgi darbo metu. Regis, kur turi būti duonos kepaliukas, ten jis ir bus, bet juk ir duoną galima gražiai sudėlioti, ar ne? Salėje, be abejo, vyksta tiesioginis darbas su mūsų klientais. Jie kartais pasiklysta, ko nors neranda, nori pasitikslinti vienos ar kitos prekės kainą. Dėl to darbo diena greitai ir prabėga, nes ji labai dinamiška, nuolat yra veiksmo.
Pavyzdžiui, ateina močiutė ir kovo mėnesį ieško moliūgų sėklų. Moliūgai sėjami tik birželį, todėl parduotuvėje jų dar neturėjome. Apžiūrėjome visas turimas sėklas, radom kitą variantą.
Man atrodo, kad jeigu šiandien tu nepadėjai žmogui ar bent jau nenusišypsojai, tavo diena veltui praėjo.
Svarbiausia – padėti randant tuo metu geriausią sprendimą. Pagelbėji, nusišypsai, ir žmogui malonu, ir pačiam smagu. Man atrodo, kad jeigu šiandien tu nepadėjai žmogui ar bent jau nenusišypsojai, tavo diena veltui praėjo.“
Užsienio kalbas „Maxima“ prekybos centre Alytuje dirbančiai moteriai taip pat tenka pasipraktikuoti. Pasirodo, šiame mieste gyvena būrys iš užsienio atvykusių žmonių.
„Vyresnieji mus kalbina rusiškai, o jaunimas – angliškai. Net širdis džiaugiasi išgirdus anglišką žodį“, – teigia Silvija, laisvu laiku prižiūrinti savo auginamus naminius paukščius ir užsiimanti rankdarbiais.
Vis dėlto labiau už viską 15min pašnekovė mėgsta gamtą. Sako, kad geriausia atgaiva yra apsiaugti žygeivinius batus, užsidėti ant pečių kuprinę ir pasileisti miškų bei kalnų link. Pastarasiais moteris yra kopinėjusi ne vien Anglijoje ar Škotijoje, bet ir Belgijoje, Olandijoje, Vokietijoje bei Prancūzijoje.
