Bipolinis sutrikimas – psichikos sutrikimas, kuriam būdingi ryškūs nuotaikos svyravimai. Šį sutrikimą turintys asmenys susiduria su nuotaikos pablogėjimo (depresijos) ir pakilios nuotaikos (manijos arba hipomanijos) periodais, kurie gali trukti labai įvairiai – savaitėmis ar mėnesiais, tačiau dažniausiai depresija trunka kur kas ilgiau nei pakili nuotaika. Tarp nuotaikos sutrikimų įprastai būna normalios nuotaikos fazė, kai nėra jokių simptomų arba jie lieka nestiprūs.
Kaip pasakoja Gintautas, iš pradžių, jei tekdavo susidurti su didesne įtampa, atsirasdavo daugiau nerimo ar miegas būdavo prastesnis, o ryškesnius depresijos požymius jis pradėjo justi maždaug prieš dešimt metų.
„Kurį laiką tai nebuvo problema. Jei būdavo daugiau įtampos, pavyzdžiui, išvykus į Afganistaną, atsirasdavo daugiau nerimo, imdavo kankinti blogas miegas. Viskas pradėjo labiau jaustis maždaug prieš dešimt metų: grįžau iš NATO štabo Vokietijoje, gavau kitokias pareigas, Lietuvoje su vadu nuolat konfliktuodavome. Tie konfliktai užaugino gana stiprų nerimą, o tai pagilino depresiją“, – pasakoja 24 metus Lietuvos kariuomenėje tarnavęs G.Mauricas.
-
G.Mauricas: „Kuo daugiau turim vyrų, kurie atsisako būti vyrais, tuo daugiau atsiranda moterų, kurios perima jų funkcijas“
-
Marius Repšys: „Psichiatrinė ligoninė yra kurortas su labai keistais žmonėmis“
-
Grupę „Lukšų vyrai“ subūręs G.Mauricas: „Mus vienija nesusitaikymas su tuo, kas yra, noras, kad būtų geriau“
Buvo etapas, kai Gintautas lankėsi pas psichologą, būklei pagerėjus – vizitus apleido. Paklaustas, kokiomis aplinkybėmis teko išgirsti diagnozę apie bipolinį sutrikimą, pašnekovas pasakoja apie savo nuotaikų svyravimus pasidalijęs su psichologiją studijuojančiu žmogumi, kuris ir patarė kreiptis į specialistus. „Ir šie pasakė, kad taip – man yra bipolinis sutrikimas“, – sako G.Mauricas.
Su juo pasikalbėjome apie bipolinio sutrikimo užuomazgas, jo apraiškas ir poveikį kasdieniam gyvenimui, kaip į tai reaguoja aplinkiniai, kokie niuansai išduoda, kad artėja depresijos arba pakilios nuotaikos periodas, kas padeda su tuo kovoti ir gyventi.
– Gintautai, kodėl apie depresiją, bipolinį sutrikimą nutarėte kalbėti viešai ir atvirai?
– Kai būdavo depresijos periodai ir išgirsdavau, kad nusižudė tas, anas, pagalvodavau: „Ok, tavo kelias irgi toks.“ Vėliau atsirado vienas, kitas žmogus – tokie kaip Marius Repšys, Olegas Šurajevas, kurie ėmė apie tai kalbėti atvirai, kurie pasakė, kad turi tokį dalyką ir su tuo tvarkosi. Tada supratau, kad yra ir kitas kelias. Pradėjau skaitinėti, domėtis. Pasirodo, ir Winstonas Churchillis, ir daug kitų žmonių gyveno su bipoliniu sutrikimu, ir nugyveno gyvenimą, nepasitraukė iš jo.
24 metus tarnavau kariuomenėje, jei būčiau oficialiai kreipęsis pagalbos, būtų tekę atsisveikinti su pajamų šaltiniu. Nes kariuomenėje niekas negali sirgti depresija, nors realiai depresija sergantis žmogus kitam žalos padaryti negali, nes dažniausiai jis žaloja save, o ne kitus. Taigi statutiniai tarnautojai, kurie yra jėgos struktūrose, tai turi slėpti ar ignoruoti. Noriu garsiai apie tai kalbėti, kad ir tie žmonės, kurie yra tose struktūrose, žinotų, jog įmanoma su tuo tvarkytis, įmanoma gyventi.
Pasirodo, ir Winstonas Churchillis, ir daug kitų žmonių gyveno su bipoliniu sutrikimu, ir nugyveno gyvenimą, nepasitraukė iš jo.
– Kokia reakcija buvo išgirdus, kad turite bipolinį sutrikimą?
– Kai man pasakė, kad turiu depresiją, buvo tokia mintis: blemba, norisi normalaus gyvenimo, o čia toks dalykas... Tai su bipoliniu panašiai, tik čia dar prisidėjo tai, kad pasiskaičiau, jog turintys šį sutrikimą dažniau pasitraukia iš gyvenimo. Vien susitaikyti su tuo, kad man – depresija, nebuvo lengva, o pasigilinus į statistiką ir sužinojus, kad gyvenimą savižudybe baigia daugiau tų, kurie turi bipolinį sutrikimą, pasidarė dar „smagiau“. Buvo sunkiau, bet žinant, kas tai yra, lengviau su tuo tvarkytis. Nes nežinia kelia didžiausią nerimą, o jis – panikos priepuolius. Kai turi informacijos, supranti, kad galima su tuo tvarkytis, galima tai kontroliuoti.
Kiek teko bendrauti su gydytojais – bipolinis sutrikimas yra paveldimas, dažniausiai paveldi berniukai. Mano mama nusižudė, jai buvo depresija, nežinau, ar buvo bipolinis sutrikimas, nes tada mes, vaikai, žinojome tik tiek, kad buvo tiesiog nervų liga. Paveldėjus tai gali pasireikšti būnant 18–19 metų, bet man tai netrukdė gyventi. Aš pats dabar, kai išanalizavau savo praeitį, galiu pasakyti, kad bipoliškumą pastebėjau vėliau. Tikriausiai pasaulyje daug žmonių turi bipolinį sutrikimą, tik jis yra ribotas – nuotaika gera, nuotaika bloga.
– Kada pirmą kartą dėl savo būklės, nuotaikų svyravimo kreipėtės į specialistus?
– Prieš gerus penkerius, o gal ir daugiau metų susidūriau su tuo, kad sunku ryte atsikelti ir eiti į darbą. Tada kreipiausi į mūsų kapelioną. Su juo pasikalbėjau, jis man davė psichologės kontaktą, paskui kurį laiką pas ją vaikščiojau. Bet problema su turinčiais bipolinį sutrikimą yra tokia: kai pagerėja – gydymąsi nutraukia. O realiai pas psichologą, kad būtų kokių nors teigiamų pokyčių, reikėtų vaikščioti mažiausiai metus.
Esu lankęsis pas vieną psichologę, paskui pas kitą. Vėliau susiradau psichiatrą, pradėjau gerti vaistus. Sakyčiau, kad nejaučiau labai didelio vaistų poveikio. Labiau padėjo tvarkytis su nerimu, geriau užmigti. O daugiau nėra, su kuo palyginti, nėra tos alternatyvios realybės, kurioje gyventų toks pat žmogus, nevartojantis vaistų.
Man pačiam labiausiai padeda savianalizė. Aš visada ne tik sau, bet ir kitiems uždavinėju klausimą „kodėl?“.
– Papasakokite, kaip pasireiškia tie depresijos ir pakilios nuotaikos periodai?
– Esant manijos (pakilios nuotaikos – red.) periodui padažnėja konfliktų, nes galva veikia kitaip. Mintys, protas dirba kur kas greičiau, gausu idėjų, atrodo, kad šalia esantys tave stabdo. Ir atrodo, kaip jie gali manęs nesuprasti. Tada ir kyla konfliktai, yra mažiau pakantumo. O kai ateina depresijos periodas – sulendi į save, antklodę ant galvos, ir viskas, niekam netrukdau. Tik tiek, kad šalia esantiems baisu dėl to, kas vyksta.
Kai man pasakė, pradėjau stebėti. Užėjus manijos bangai, dar nieko nejauti, bet, jei pamatau kitų žmonių dideles akis, suprantu, kad jau kažką darau iš savo serijos. Tada save stabdau. Susivokiu, kad vėl visiems aiškinu, kokie jie yra, ką jiems reikia daryti ir kur eiti. Tas savęs stabdymas mažina bangavimą – padeda tiek įkritus į duobę save traukti, tiek pakilus į viršų save stabdyti ir traukti link linijos, kuri reiškia normos ribas.
– Bet juk tai labai sudėtinga – šitaip su savimi dirbti?
– Taip. Bet, aišku, yra ir kitų būdų. Profesionali pagalba – kas yra paprasčiau, vaistai, kurie 25–30 proc. pagerina būklę. Mano pozicija tokia, kad vaistai reikalingi, kai be jų neįmanoma. Buvo etapas, kai pats vaistus vartojau, dabar nebevartoju. Bet, aišku, ne visi gali užsiimti savianalize, kitiems vaistai yra būtini, kad išgyventų.
Užsirašiau pas psichiatrą Švedijoje, nes kol kas čia planuoju pabūti. Po vizito bus aiškiau, ar reikalingas ir psichologas, ir vaistai, ar tik psichologas.
– Kaip ir kas kiek laiko depresiją keičia pakili nuotaika ir atvirkščiai?
– Kiekvienam labai skirtingai. Labai priklauso nuo aplinkos, kas vyksta gyvenime, ir nuo paties žmogaus. Yra tokių, kuriems per dieną subanguoja aukštyn žemyn, kitiems – kas savaitę. Turiu draugą, kuris turi maždaug dvejus gerus metus ir tada metus juodą duobę – būna taip blogai, kad praranda darbą, su šeima kyla problemų, tampa visai nefunkcionalus. O kai pakyla, bendradarbiai nesusikalba. Per manijas žmonės ir verslus kuria, ir paskolų prisiima, ir planų prisikuria, o paskui viskas stoja, griūva.
Man subangavimai būna apytiksliai du kartus per metus. Tai yra gana normalu, galima su tuo gyventi. Apie du mėnesius būna pakilimas, paskui eina neutralus etapas ir, skirtingai nuo laiko ir to, kas apskritai vyksta gyvenime, būna ilgesnis laikas – gali būti ir trys mėnesiai – duobės. Bet tai nereiškia, kad visada taip pat.
Man subangavimai būna apytiksliai du kartus per metus. Tai yra gana normalu, galima su tuo gyventi.
Anksčiau pastebėdavau, kad viskas būna labai gerai ir staiga ateina duobė. Po jos viskas pradeda kilti pamažu. Kai pakyli, o tada staigiai krenti – šiuo etapu žmonės dažniausiai ir pasitraukia iš gyvenimo. Nes, atrodo, viskas yra gerai, o čia staiga spalvos, skonis, viskas dingsta.
– Ar yra kokių nors signalų, išduodančių, kad ateina depresijos periodas?
– Man vienas iš signalų, kad ateina duobė, būdavo, jog staiga ryte nebenoriu kavos. Dingsta skonis, nenoriu valgyti, niekas neskanu. Eidavau darbe į valgyklą ir nuo maisto kvapo pykindavo. Bet žinau, kad reikia valgyti, nes to reikia organizmui. Dabar tai jau šiek tiek stabilizavosi.
– O iš ko jaučiate, kad artėja pakilimo etapas?
– Prasideda problemos su miegu, nes pradedu anksčiau atsibusti. Kai depresija – paromis galiu miegoti, o prasidėjus šiam periodui nesimiega ilgiau nei iki 5 val. ryto. Bet tiesiog pradėjau eiti anksčiau miegoti ir tada miego užtenka. Iš kitos pusės – gerai, ankstyvais rytais, kol dar visi miega, galiu turėti laiko tik sau: pabėgioti, pasidaryti kokius darbus ir pan.
Kiti niuansai – grįžta spalvos, noras klausytis muzikos. Kai būna pats pakilimas, atrodo, visko noriu ir tą, ir aną galiu, ir fotografuoti norisi. O kai būna depresija, einu pro tą pačią vietą, saulėlydis tas pats, o jausmas, kad nėra spalvų. Tai labai smukdo.
– Bipolinis sutrikimas gali būti gydomas vaistais, terapija. Minėjote, kad jums labai padeda savianalizė. Ar yra dar kokių nors dalykų, kurie bipolinį sutrikimą turinčiam žmogui gali padėti geriau jaustis?
– Vienas būtinų dalykų žmogui, turinčiam bipolinį sutrikimą, yra režimas: vienodu laiku keltis ir eiti miegoti, vienodu laiku valgyti, sveika mityba, fizinis aktyvumas. Mityba svarbi, kad gautume reikiamų medžiagų. Viena psichologė išaiškino, kad esame sudaryti iš trijų dalių: proto, jausmų ir fizinio kūno. Jos visos yra sujungtos. Jeigu vieną apleidi, kenčia kitos. Jei blogai maitinuosi ir fiziškai nejudu – keičiasi mano savijauta. Ir atvirkščiai – jei pradedu jaustis blogai, dingsta apetitas, užeina blogos mintys. Režimas tikriausiai duoda daugiau naudos negu terapija ir vaistai.
– Kaip su depresija ir bipoliniu sutrikimu sekėsi tvarkytis kariuomenėje? Ar kiti tai matė, kaip reagavo?
– Matė, reagavo, buvo klausimų: kas tau darosi? Man pasisekė dėl kolektyvo. Su kai kuriais gana atvirai apie tai kalbėdavau. Klausdavo, kaip čia taip atvirai kalbu, o aš atsakydavau, kad man blogiau jau nebus, o, jei kalbu, vadinasi, tuo metu neapsižiosiu vamzdžio.
Iš kitų žmonių reakcijos matydavau, kad irgi yra ėję per kažką panašaus. Kalbėdamas parodydavau, kad galima tai daryti, galima išsikalbėti ir yra, su kuo tai padaryti. Man tai buvo svarbu ir pačiam, ir dėl kitų. Kad vyrai matytų, jog galima kalbėti.
Tai labai padėjo atsijoti netikrus žmones. Pasirodai, kad esi silpnesnis, kažkas atsiriboja, arba išgirsti, kaip apie tave kalba, tada jau viskas aišku. Ir tuo pačiu atsisijoja kiti žmonės, su kuriais gali kalbėti, kuriais gali pasitikėti.
– Šį aspektą veikiausiai būtų galima priskirti prie tų teigiamų, kuriuos atnešė bipolinis sutrikimas, jei galima taip pasakyti. Ar buvo dar kokių gerų dalykų, kurie jūsų gyvenime atsirado būtent dėl to?
– Kai pats perėjau per tokį š, atsirado noras padėti kitiems. Dėl to atsirado savęs ieškojimas ir važiavimas į vyrų stovyklas. Tada – virtuali „Lukšų vyrų“ grupė, kur tik vyrai galėtų išsikalbėti apie savo jausmus. Vėliau buvo pradėtos rengti ir stovyklos, kuriose po fizinės veiklos, pirties, sėdint prie laužo galima kalbėtis ne apie futbolą, o apie savo vidų.
Atsirado fotografija, nes per tuos pakilimo periodus pamatau ką nors, kas man gražu, noriu tai užfiksuoti, dalintis su kitais. Apskritai per manijas atsiranda labai daug kūrybiškumo.
– Kokius dalykus, lemtus bipolinio sutrikimo, priskirtumėte prie neigiamų?
– Per manijos periodą, jei nekontroliuojama, kyla konfliktai su aplinka – tiek darbe, tiek su artimaisiais. Tie, kurie nekontroliuoja savo finansų, – prisiskolina, prasilošia. Per manijas dažnai griūna santykiai. O depresijos periodu labai krenta aktyvumas, lieka nepadaryti suplanuoti, pažadėti darbai, aktyvumas turi įtakos ir produktyvumui.
Kariuomenėje pavyko išlaviruoti. Keletas mano viršininkų apie tai žinojo, buvau pristatęs pažymas, kad gydausi, lankausi pas psichologą ir t. t. Mano ir psichologų, su kuriais bendravau, supratimu, žmonės su bipoliniu sutrikimu galėtų dirbti jėgos struktūrose, tarnauti, galbūt galėtų būti apribotas priėjimas prie ginklų, kad negalėtų panaudoti prieš save.
Kai pažiūri, koks procentas žmonių žudosi Lietuvoje, tikėtis, kad kariuomenėje nėra sergančių depresija, būtų absurdas.
Bet geriau jau tie, kurie kalba ir apie juos žinoma, nei tie, kurie tyli. Ir taip tyliai ramiai pasiima ginklą ir nusišauna. Daugiau šansų, kad tas, kuris neslepia, nieko sau nepadarys. Ignoravimas ir slėpimas kai kuriuos žmones stumia į negerus dalykus. Kai pažiūri, koks procentas žmonių žudosi Lietuvoje, tikėtis, kad kariuomenėje nėra sergančių depresija, būtų absurdas. Ir sakyti, kad to nėra, yra apsimetinėjimas.
– Ar jums pačiam kada buvo minčių, kad norėtumėte pasitraukti iš gyvenimo?
– Buvo. Keletą kartų net mačiau, kaip aš tai padarysiu. Jei susijungia nuovargis, baimė, depresija, to gali užtekti. Gerai, kad kariuomenėje kartą per metus yra privaloma psichologo paskaita apie depresiją, kaip ją atpažinti, kokie yra etapai. Iš pradžių – jausmai, mintys, paskui eina planai ir visa kita. Tai aš sau niekad neleisdavau nueiti iki planavimo.
Kadangi mano mama nusižudė, aš sau pasakiau, kad pats to gyvenime niekada nepadarysiu. Tai mane psichologiškai laikė, stabdė ir buvo saugiklis. Kaip ir tėvo atveju – jis buvo alkoholikas, aš sau pasakiau, kad niekada tiek negersiu. Ir labai stipriai save žiūriu, stabdau, nes nenoriu tokio santykio su savo sūnumi, kokį jis turėjo su manimi.
Kai man buvo didelės duobės ir aš dar nesuprasdavau, kas man darosi, apimdavo klausimai dėl mamos: kodėl tavęs nėra? Net savotiškas pyktis dėl to. Nes, atrodydavo, kad dabar tai būtų tas žmogus, kuriam galėčiau paskambinti, pasiguosti, saugiai pasakyti, kas vyksta, o jos nėra, ji pasitraukė. Tai ir galvoji, kad nenori taip padaryti.
– Ir pats užsiminėte, ir pačiai tenka matyti, kad vis daugiau žmonių ima kalbėti apie depresiją, apie bipolinį sutrikimą. Kaip manote, kas tam padrąsina, paskatina?
– Manau, kad pavyzdžiai, ypač – žinomų žmonių. Kiti pamato, kad štai, šis žmogus pasisakė, bet niekas jo nesutrypė. Marius toliau vaidina, Olegas padeda Ukrainai, toliau daro savo šou. Churchillis vadovavo valstybei. Su bipoliniu sutrikimu galima gyventi, tik reikia tai priimti ir išnaudoti.
Atrodydavo, kad dabar tai būtų tas žmogus, kuriam galėčiau paskambinti, pasiguosti, saugiai pasakyti, kas vyksta, o jos nėra, ji pasitraukė.
Viena psichologė pasakojo, kad turėjo klientą verslininką, kuris per maniją užsiimdavo įvairiomis veiklomis, o atėjus depresijos periodui – meditacija, gilinimųsi į save – dalykais, kurie traukia link normos. Žmogus, žinodamas, kokie įrankiai jam veikia, gali juos naudoti. Ignoruodamas tų įrankių net neieško, jam atrodo, kad viskas gerai. O tas „gerai“ būna iki to, kol viskas, kas užspausta, sprogsta.
– O aplinkinių reakcija – ar esame tolerantiški?
– Esame. Nežinau, gal man sekasi, gal mano aplinkoje tokie žmonės. Aišku, bus ir tų, kurie vadins šizofreniku ar viešai paklaus, ar vaistukus išgėrei. Tai tokių žmonių visada bus. Bet dėl to gyvenimas nesustoja. Kai aš kalbu – man yra geriau. Galbūt kitam geriau nebus, galbūt jo aplink esantys nesupras. Bet tada reikia keisti aplinką, kuri tavęs nepriima.
Lygiai taip pat ir mano atveju, kaip minėjau, žmonės atsisijoja. Jiems tai atrodo kažkas keisto, nesuprantamo. Arba atsitraukiu pats, kai pasakau, kad man – depresija, o išgirstu: baik tu, viskas tau gerai. Tada tepagalvoji: tu pabūk toj šiknoj, tada suprasi, kaip ten viskas gerai (nusijuokia).
– Kokiu patarimu galėtumėte pasidalyti su tais, kuriems tenka išgyventi panašius dalykus?
– Bet kuriuo atveju reikia kreiptis į profesionalus. Psichologas, psichiatras – pas jį dažniausiai psichologai ir nukreipia, nes, jei yra bipolinis sutrikimas, dažniausiai jis papildomai gydomas medikamentais.
Ir reikia kalbėtis. Yra įvairių pagalbos linijų. Vyrai, jei tik nori, gali susisiekti ir su manimi – parašyti, paskambinti, pasikalbėti. Tai padeda. Vien žinojimas, kad esu ne vienas. Bet svarbu netylėti, nelaukti. Nieko nedarant, viskas tik blogėja ir gilėja, iki atrodo, kad nebėra vilties.
Ir reikia kalbėtis. Tai padeda. Vien žinojimas, kad esu ne vienas.
Labai padeda režimas, bet kokie dalykai, kurie kažkiek supurto – pavyzdžiui, šaltas vanduo, taip pat kvėpavimo pratimai – nurimsta smegenys, keičiasi savijauta – vien su tuo žmonės daug dalykų susitvarko.
Dar padeda turėti tuos kelis siūlus, kurie žmogų laiko šioje žemėje: šeima, veikla, kokia nors svajonė. Kad, kai užeina juodasis periodas, būtų galima juos išsitraukti kaip priminimą. Nes esant depresijai dingsta tikslas, gyvenimo prasmė. Todėl reikia rasti tikslą, kuris mane šiame pasaulyje laiko, ką aš turiu padaryti.
– Galite pasidalinti, kas laiko jus?
– Pagrindiniai dalykai – pažadas sau, kad nenutrauksiu gyvenimo, ir tikėjimas, kad per visa tai aš einu ne be reikalo. Kiek apie tai esu kalbėjęs su kitais, tie dalykai į vieno ar kito gyvenimą neateina be reikalo. Tai, kad galiu apie tai kalbėti, gal ir yra tikslas. Kad man gali paskambinti žmogus, galime apie tai pasikalbėti, vienas kitam padėti.
Kad ir Ukraina. Kaip buvęs kariškis, galiu prisidėti ir tai darau. (G.Mauricas su „Lukšų vyrais“ prisideda prie pagalbos, paramos teikimo Ukrainai – red.)
Laiko ir vaikai. Ir galėjimas kitam pasakyti, pasidalinti, kad yra būdas išgyventi.
Važiuodamas į Ukrainą sakiau, kad, jei tai, ką darau, išgelbės bent vieną gyvybę, tikslas jau bus pasiektas. Tas pats ir papasakoti kitam, kuris susiduria su panašiais dalykais, per ką teko praeiti tau, pasidalinti savo patirtimi ir pasakyti: žiūrėk, nepaisant to, aš esu čia. Man tai iš dalies yra mano gyvenimo tikslas.
– O ką patartumėte aplinkiniams – kaip elgtis, kaip reaguoti? Kai nesi tame kailyje, iš tiesų yra sunku suprasti, ką kitas išgyvena, su kuo jam tenka susidurti. Tai čia gal klausimas ir apie tai, ko žmogui, sergančiam depresija, bipoliniu sutrikimu, reikia iš aplinkos ir ko jam visai nereikia?
– Labiausiai reikia, kad išklausytų. Nereikia to žmogaus lepinti, nereikia imti už jį visko daryti. Nes, jei viskas daroma už tą, kuriam depresija, o jei žmogus dar linkęs manipuliuoti, tai jis ir sėdės toje depresijoje. Reikia padėti, kad išgyventų, bet ne imti viską daryti.
Reikia paklausti, išgirsti, bet nepatarinėti, ypač – jei neturite supratimo. Reikia nepalikti. Neįkyriai, nespaudžiant rasti būdų, kaip tą žmogų ištempti į lauką, į dienos šviesą, kad pasivaikščiotų gryname ore. Prižiūrėti, kad būtų pavalgęs, ir rasti būdų įkalbinti tą, kuris sunkiau įkalbamas, kad kreiptųsi pagalbos.
