Kiekvieną savaitę portale 15min kviečiame skaityti žurnalistės, priklausomybių konsultantės Gabijos Vitkevičiūtės parengtas ištraukas iš jos knygos „Širdies tatuiruotės“, kurioje ji dalijasi asmenine patirtimi, kai gyvenimas su priklausomu žmogumi yra kaip kelias su bedugnėmis ir viršukalnėmis.
Kai tai supranti, tampa labai skaudu ir liūdna, tačiau kito kelio į sveikimą nėra – ne priklausomam žmogui reikia Tavo pagalbos, o Tau reikia jo, kad turėtum, ką gelbėti arba prie ko prisirišti. Nuolatinis poreikis užsitikrinti prieraišumą ir patvirtinti savo vertę per gebėjimą kam nors „daryti gera“ – visiškas kopriklausomybės atributas.
Todėl moterys dažnai sako, kad jos, matyt, traukia geriančius vyrus. Tiesa yra atvirkštinė: Tu juos pasirenki pati ir tokius geriančius sukuri. Užuot gelbėjusi save, ieškai ir randi tokius, kurie leidžiasi gelbėjami. Geriančiam žmogui reikia ne Tavęs, o gydytojų, o Tau – ne jo, o savo isteriško prieraišumo pateisinimo.
Geriančiam žmogui reikia ne Tavęs, o gydytojų, o Tau – ne jo, o savo isteriško prieraišumo pateisinimo.
Toksiškas prieraišumas – virtinė naujų problemų, kurios užleistos keroja kaip nuodingomis piktžolėmis dvokiantis daržas. Tai ne tik pasirinktas dviejų žmonių santykių modelis. Tai asmenybės degradavimo ir savęs nebegerbimo simfonija. Tai savęs paneigimas ir pataikavimas, o jei dar stipriau – padlaižiavimas.
Gali būti, kad tai vyksta ir pasąmoningu lygmeniu, todėl taip svarbu tai skaitant ne supykti, neigti ar įsižeisti, o suvokti. Kai pamatau, kad aš jau tampu neva geresnė, labiau žinanti, sugebanti duoti neprašoma, turiu būti dėkinga, jei tas, kuriam dabar sunku – geriantis ar vartojantis, – atstumia. Gali būti, kad jis taip gelbėja. Tegul irgi nesąmoningai.
Norėdami įtikti kažkam, kažkaip ir kažkur, mes neleidžiame sau jausti to, kas yra tiesa, nes tada ir pajustume tą rūsčią, rūgščią tiesą. Tai labai baugu. Bet tai kainuoja, ir nepigiai. Akistata gali būti akis už akį, dantis už dantį. Beveik visada, jei tai užleista ir nepuoselėta, skaudės. Kaip nuplėšti baltinius nuo kraujais uždžiūvusios žaizdos.
Galite sakyti, kad man neskauda, kad nėra taip jau baisu, aš esu pripratusi, kiti gyvena dar blogiau. Tai irgi nebus melas. Nieko keista – kūnas, ilgus metus veikiamas išskaičiuotų reakcijų, vaidybos, spektaklių, atbuko. Pojūčiai apsivėlė dulkėmis ir riebalais.
