Kiekvieną savaitę portale 15min kviečiame skaityti žurnalistės, priklausomybių konsultantės Gabijos Vitkevičiūtės parengtas ištraukas iš jos knygos „Širdies tatuiruotės“, kurioje ji dalijasi asmenine patirtimi, kai gyvenimas su priklausomu žmogumi yra kaip kelias su bedugnėmis ir viršukalnėmis.
– Sakyk, kaip jautiesi, kas vyksta, – bandau drąsinti. Man kokie 33-eji, pati esu mama.
– Po ilgos pertraukos, po beveik 15 metų, vėl geriu, – išgirstu tylų balsą.
– Papasakokite apie savo vaikystę, – prašo tikslioji gydytoja.
– Mano tėvai buvo garsūs aktoriai, aš – jų vienintelis vaikas. Jie išsiskyrė dėl tėvo neištikimybės. Būdama labai išdidi, mama metė itin sėkmingą karjerą teatre ir vien su manimi persikėlė į kitą miestą. Man buvo devyneri. Ji stipriai pyko ir stipriai mylėjo jį visą likusį gyvenimą. Neturėjau draugų nei pažįstamų, raktą su virvele nešiojausi ant kaklo, į mokyklą išeidavau, bet dažnai ir nebelankydavau. Mama didžiavosi, kad su klasės auklėtoja susipažino per išleistuves.
Jos darbas – teatre tapo režisieriaus padėjėja – buvo vakariniai spektakliai, po jų – vakarėliai. Ji labai puikavosi, kad niekada nedirbo su „masėmis“, kad yra meno žmogus, esą kitokia, kad pirmadieniai jai – laisvadieniai. Jaučiausi labai vieniša, nežmoniškai bijojau būti viena naujame bute. Vėliau ištekėjau, mamai vyras netiko, jai netiko ir mano nėštumai. Vyras išėjo į kariuomenę, vėl ilgam likau viena. Verkiau nuolat. Norėjau pasinerti į nejautrą, kur nieko nebejausčiau.
Norėjau pasinerti į nejautrą, kur nieko nebejausčiau.
Ilgiau klausytis nebeturėjau jėgų. Išlėkiau į koridorių, žliumbiau kaip žvėris. Mama išėjo po tikslių 40 minučių.
