Išbandyti ją talentą įdomiai vesti paskaitas ir įvairias edukacijas turėjęs vyriškis netikėtai gavo progą sulaukęs pasiūlymo ugdyti ne bet kokius, bet ypač žingeidžius ir talentingus vaikus.
Vardindamas mokytojui būtinas savybes, istorikas Gediminas Kasparavičius greta dėstomo dalyko išmanymo, žinių ir kompetencijos, mini ir emocinį intelektą, gebėjimą komunikuoti, užmegzti ryšį su auditorija, net ir nuobodžius dalykus pateikti įdomiai ir jautriai. Būtent šių savybių jam prireikia gabių vaikų ugdymo programos ,,Gifted“ vyresniesiems moksleiviams vedant istorijos modulio užsiėmimus.
Disertacija – pirmiesiems pramonininkams
Prieš keletą metų G.Kasparavičius vienos vaikų vasaros stovyklos Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sode dalyviams vedė užsiėmimus apie Kauno istoriją. Šių užsiėmimų metu istorikas buvo pastebėtas ,,Gifted“ programos atstovų ir pakviestas parengti istorijos modulio programą.
,,Iki tol šešerius metus dirbau neformaliame ugdyme, istorinėje Prezidentūroje vedžiau edukacines veiklas ir ekskursijas įvairiomis tarpukario temomis – apie to meto asmenybes, visuomenę, jos laisvalaikio įpročius, transportą, propagandą ir panašius dalykus, – pasakojo G. Kasparavičius. – Darbas su mokiniais mane visada žavėjo ir tebežavi. Jaučiu pagarbą savo mokytojams ir dėstytojams, ypatingai sutiktiems Vytauto Didžiojo universitete, kur klausiau profesorių, docentų Zigmanto ir Jūratės Kiaupų, Vaidos Kamuntavičienės, Jono Vaičenonio, Vytenio Almonaičio, Kastyčio Antanaičio, Laimos Bucevičiūtės, Giedriaus Janausko paskaitų.
Mačiau jų gebėjimą komunikuoti, užmegzti ryšį su auditorijoje esančiais studentais, kai kuriuos gal kiek nuobodžius teorinius dalykus pateikti patraukliai ir įdomiai. Visada žavėjo šių lektorių visapusiškas pasirengimas.“
Būtent studijuodamas VDU G.Kasparavičius vis dažniau susimąstydavo ir apie mokytojo ar dėstytojo karjerą.
Už anksti įskiepytą meilę istorijai Gediminas dėkingas savo mamai, su kuria ir anksčiau, ir dabar daug diskutuoja apie istoriją, kultūrą. Jis prisimena, kad besimokydamas trečioje klasėje per Kalėdas dovanų jis gavo knygą ,,Pasaulio istorija vaikams“. Dar ir dabar ši knyga yra G.Kasparavičiaus namų bibliotekoje, o tuomet gimęs domėjimasis istorija tęsiasi iki šiol. Istorikas juokauja, kad gimnazijos suole, kaip ir daugelis jaunuolių, svajojo tapti krepšininku, tačiau blaiviai mąstydamas suprato, kad sėkmingai krepšininko karjerai trūksta ne tik ūgio centimetrų. Istorija, kuri visą laiką sekėsi, pasirodė žemiškesnė svajonė.
Neseniai apsigynęs istorijos mokslų daktaro disertaciją ,,Pramonės kapitalistų socialinės grupės sandara ir raida Vilniaus ir Kauno gubernijose XIX a. pab. – XX a. pr.“ darbo vadovą profesorių Saulių Pivorą laiko pavyzdžiu mokytojo, gerai išmanančio studento psichologiją, išsiskiriančio ir savo kompetencija, žiniomis, sugebančio įkvėpti sėkmingai užbaigti mokslinį darbą.
,,Atliekant mokslinį tyrimą buvo siekta patyrinėti pirmuosius pramonininkus kaip atskirą, besiformuojančią socialinę grupę. Įvairiais pjūviais – visuomeniniu, politiniu, pilietiniu, socialiniu, ieškotas pramonininkų vaidmuo XIX amžiaus visuomenėje. Taip pat skirtas dėmesys jų išsilavinimui, šeimoms, labdarystei. Domėjausi, kiek jie buvo empatiški to meto visuomenei, – pasakojo G.Kasparavičius. – Šiandien dėl pasikeitusių moralinių vertybių, sumažėjusio religingumo ir tiesiog supratimo didieji verslininkai dažniau atrodo tik apie savo gerbūvį galvojantys.
Nors žinoma yra gražių pavyzdžių: MO muziejus Vilniuje, Kauno senamiesčio draugija, kurios iniciatyva atliekama daug gražių ir prasmingų darbų miesto bendruomenei. Vienas tokių – Švč. Sakramento bažnyčios atstatymas. Tuo tarpu XIX a. tokie reiškiniai buvo gana įprasti. Jeigu uždirbi daugiau nei tavo bendruomenės narys, tai yra labai gražu jam padėti. Tavo pareiga pasirūpinti skurstančiais, siekiančiais išsilavinimo. Taip žmonės elgėsi ne tik dėl savireklamos, jie kažkaip mistiškai tikėjo, kad tai turi prasmę. Žinoma, skirtingų konfesijų nariams buvo įprasta aukoti religinei bendruomenei. Katalikai rėmė savo bendruomenę, stačiatikiai, žydai, liuteronai taip pat stengėsi finansiškai padėti savosioms. Šalia to matome, kad pramonininkai nevengė dalyvauti ir draugijų, kur buvo sprendžiamos socialinės, išsilavinimo, miestų infrastruktūros problemos, veikloje. Pirmieji stambūs pramonininkai buvo labai aktyvūs visuomenininkai. Šiandien tarp verslo elito to pasigendame.“
Reikia būti pasiruošus bet kokiam scenarijui
,,Gifted“ programoje G.Kasparavičius dirba su dešimtų ir vienuoliktų klasių moksleiviais. Tai, kad programą globoja VDU, pasak jo, padeda perkelti laisvą akademišką aplinką į programos modulius.
Galimybė savarankiškai sudaryti modulio programą G.Kasparavičiui atrodo ir privilegija, ir didelė atsakomybė. Turėdamas laisvę jis gali sugalvoti daug įdomių dalykų, pritaikyti juos užsiėmimuose, o tą vargu ar pavyktų įgyvendinti mokykloje vien dėl biurokratinių sumetimų – bendrojo ugdymo planų, varginančių ataskaitų ir pan.
,,Gabius mokinius reikia gebėti atpažinti, – įsitikinęs istorikas. – Šiandien išskiriami šeši gabių vaikų tipai. Galbūt vienam geriau tinka individualios užduotys, kitam geriau sekasi kūrybinis darbas, trečiam gal kaip tik reikia komandinės dvasios ir tik dirbdamas su komanda jis jaučiasi gerai ir sugeba išreikšti savo talentus.“
Pasak jo, mokytojo užduotis – greitai orientuotis, pastebėti kiekvieną talentą, diferencijuoti užduotis. Šia prasme labai pravartu, kad mokytojas pats gali spręsti, kaip savo modulį konstruoti, kokias temas į jį įtraukti.
Šiandien išskiriami šeši gabių vaikų tipai. Vienam geriau tinka individualios užduotys, kitam geriau sekasi kūrybinis darbas.
Anot G.Kasparavičiaus, nors šiandien įprasta gabiu mokiniu laikyti tą, kuris išsiskiria gerais savo mokymosi rezultatais, jis visų pirma pastebi savo auklėtinių kūrybiškumą.
Jų talentai dažnai atsiskleidžia labai netikėtai, dirbant grupėse jie pasiskirsto pagal hierarchiją: vienas imasi lyderystės, viešojo kalbėtojo vaidmens, argumentuoja, kitas geriau užduotis atlieka raštu ar ieško medžiagos, tyrinėja. Todėl vienu žodžiu apibrėžti, kuo išsiskiria gabūs dešimtokai ar vienuoliktokai, sudėtinga.
,,Tačiau, mano galva, gabių mokinių yra žymiai daugiau nei iki šiol buvo įprasta manyti visuomenėje, – įsitikinęs pašnekovas. – Žemas vidurkis tikrai nėra priežastis išbraukti vaiką iš gabiųjų sąrašo.“
Dirbdamas su gabiausiais vaikaiss G.Kasparavičius patyrė, kad niekada negali žinoti, kaip pasisuks užsiėmimas ir kuo viskas baigsis. Čia ypač reikalingas išlavintas mokytojo emocinis intelektas, nes reikia pajusti, kuo gyvena klasė, kad suprastum, kuriam vaikui užduotis galbūt per sunki, o kuriam per lengva.
,,Bet kada reikia būti pasiruošus taip pakreipti modulį, kad pavyktų pasiekti išsikeltus tikslus“, – pabrėžė jis.
G.Kasparavičius apgailestauja, kad pandemija praėjusiais mokslo metais sutrukdė ,,Gifted“ užsiėmimus vesti gyvai. Norėjosi, jog modulis, jei įmanoma vyktų tematiškai artimoje aplinkoje. Pavyzdžiui, modulį apie Pramonės revoliuciją planuota vesti sename Kauno fabrike. Tačiau ir per nuotolį jis su gabių vaikų ugdymo programos auklėtiniais įgyvendino dalį numatytų sumanymų.
,,Kalbėjomės ir diskutavome apie istorinės tematikos filmus, bandėme virtualiai pakeliauti po Kauną, Europą, aplankyti istorines vietas, – apie pirmuosius darbo programoje metus pasakojo istorikas. – Pavyko neblogai įgyvendinti modulį apie šeimų istorijas. Galvojau, kaip vaikai galėtų dar daugiau pasidomėti savo šeimos istorija. Kviečiau juos pakalbinti nebūtinai savo tėvus ar senelius, bet ir kitus giminaičius.
Bandėme vieni su kitais pažindintis, kalbėtis apie mažuosius istorijos pasakojimus ir apie tai, kaip juos praskleisti, kad jie taptų didžiaisiais istorijos pasakojimais, galinčiais mums geriau nušviesti XX a. įvykius – okupacijas, tarpukario Lietuvos gyvenimą, tremtis, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą Kovo 11-ąją.“
Pasak mokytojo, šiais mokslo metais užsiėmimams vykstant gyvai tai daryti daug lengviau. Šiemetinio modulio viena iš temų buvo ,,Ką daro istorikai?“ Gabių vaikų ugdymo programos auklėtiniai apsilankė VDU daugiafunkciniame mokslo ir studijų centre ir VDU Lietuvių išeivijos institute.
,,Sumanymas buvo parodyti, kaip mokslininkai, istorikai darbuojasi šiandien, – sakė G.Kasparavičius. – Kad tai nėra archyvuose tarp dulkėtų bylų sėdintys kuproti žmonės, o iniciatyvios, įvairius darbus dirbančios asmenybės. Norėjau vaikams parodyti ir labai plačias galimybes studijuoti, keliauti studijų metu, įkvėpti svajoti drąsiau. Kartu tai buvo pažindinimasis su akademine visuomene, universiteto aplinka.“
Jauniems žmonėms paminklų nebereikia
Su mokiniais istorikas aptarinėjo XIX a. Lietuvą. ,,Būtent tuo laikotarpiu pasaulyje suvešėjo pagrindinės politinės ideologijos – liberalizmas, socializmas, konservatizmas, – darbo su gabiais vaikais įspūdžiais dalijosi G. Kasparavičius. – Diskutuojant apie tų ideologijų pliusus ir neigiamus dalykus ypač sužavėjo iki tol kukliau reiškęsi mokiniai, kurie drąsiai, labai tolerantiškai tarpusavyje diskutavo apie šias politines sroves, susiedami jas su šiandieniniais politiniais reiškiniais.“
Diskusijai pakrypus apie istorinę atmintį kalbėta apie paminklų reikšmę XXI amžiuje. ,,Stebina, kokių minčių pažėrė jauni žmonės, ir pačiam teko susimąstyti apie tam tikrų įvykių ir žmonių paminklinį įamžinimą, – prisiminė pašnekovas. – Mokiniams atrodo, kad įpaminklinimas su biustų statymu jau atgyvena. Jie norėtų, kad tai būtų, pavyzdžiui, kokios kavinės atidarymas – kaip prie Kauno rotušės veikiantis baras ,,Klimas“, į kurį užėjus iškart kyla klausimas, „O kas tas Klimas?“ Baro temos įkvėpėjas Petras Klimas – buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras, diplomatas, nepriklausomybės akto signataras, publicistas ir istorikas, savo inteligencija, erudicija ir vidine laisve tapęs tikru tarpukario dvasios simboliu.
Su mokiniais kalbėdamas apie praeities Lietuvą G.Kasparavičius pastebėjo, kad juos domina įvairios asmenybės: prezidentas Antanas Smetonas ir jo žmona Sofija Smetonienė, ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras, geografas Kazys Pakštas, didikas Radvila Našlaitėlis, jau minėtas P. Klimas. ,
,Taip pat įdomi pasirodė rašytojos Žemaitės biografija, XIX a. pramonininkų gyvenimas, – vardijo jis. – Pavyzdžiui, Iseras Volfas – Volfo alaus daryklos įkūrėjo Rafailo Volfo sūnus, vėliau perėmęs gamyklą ir labai aktyviai dalyvavęs visuomeninėje veikloje. Daug kas iš mokinių nustebo, kad jo laidotuvėse Kaune dalyvavo 15 tūkstančių žmonių, toks žinomas ir gerbiamas jis buvo tarp žydų. Pavyko praskleisti įdomių faktų ir apie odos magnatą iš Šiaulių Chaimą Frenkelį, todėl neabejoju, kad važiuodami į Šiaulius mokiniai jau žinos, kas jis buvo. Mokiniams buvo įdomu išgirsti ir apie inžinieriaus, pramonininko Petro Vileišio energingą gyvenimą, jo sumanymus technikos, verslo srityse ir apie labdaringą veiklą remiant lietuvių tautinį judėjimą.“
Beje, G.Kasparavičius yra monografijos ,,Nemunas – Lietuvos gyvenime 1918-1990 metais“ autorius. Ją sudarė papildęs bakalauro ir magistro darbą, siekė atskleisti upės reikšmę Lietuvai, aprašyti upeivių profesinę bendruomenę, uostus, laivus.
,,Trumpai tariant, ši monografija apie tai, ko Kaunas yra netekęs – uostamiesčio pulso“, – apibendrino autorius. Neseniai su Kauno miesto muziejaus kolegomis parengė knygą „Kaunas Stanislovo Lukošiaus žvilgsniu: pasivaikščiojimas po pradingusį miestą“.
