„Savo kailiu patyriau, kad neturint patirties, net jei kišenėje yra mokytojo diplomas, jokių šansų. Skelbimų, siūlančių darbą, buvo daug. Siunčiau savo CV į įvairias mokyklas, bet niekas nepaskambino“, – apie sunkų kelią į svajonių darbo vietą papasakojo 38-erių Vaidota.
Šoko į paskutinį traukinį
V.Macienė prisiminė, kad po nesėkmingų darbo paieškų ji jau buvo beprarandanti viltį, kad galės dirbti mokytoja. Tačiau tuomet akis internete užkliuvo už projekto „Renkuosi mokyti!“ kvietimo. Pabūgusi, kad tai paskutinis šansas, nes dalyvauti programoje buvo kviečiami ne vyresni kaip 35 metų kandidatai, Vaidota, kuriai tuomet buvo 34-eri, užpildė anketą.
„Galvojau, kada, jeigu ne dabar, – prisimena ji. – Labai ruošiausi atrankoms. Jos tikrai rimtos: kandidatai stebimi simuliacinėse situacijose, reikia paruošti 7 minučių pamoką, kuri turėtų pradžią, vidurį ir pabaigą. Kai dirbi 45 minutes, gali daug parodyti. O viską suspėti per 7 minutes yra tam tikras iššūkis. Mano lietuvių kalbos pamoka apie reklaminio teksto kūrimą buvo skirta penktokams“.
Kai dirbi 45 minutes, gali daug parodyti. O viską suspėti per 7 minutes yra tam tikras iššūkis.
Iš 500 pretendentų buvo atrinkti 22, kurie visą mėnesį dalyvavo intensyviuose mokymuose. Kasdien nuo ankstaus ryto iki vėlumos paskaitas skaitė įvairių sričių dėstytojai. Rugsėjį mokyklose pradėję dirbti atrinkti kandidatai dar dvejus metus kiekvieną mėnesį dalyvaudavo dviejų dienų mokymuose. Be to, kiekvienas turėjo po du mentorius – po vieną mokykloje ir už jos ribų.
„Aš jau ir po metų pakankamai stipriai jaučiausi, bet mentorių dar turėjau, – pasakoja Vaidota. – Jis stebėdavo pamokas, gaudavau grįžtamąjį ryšį“.
Kiekvienas programos „Renkuosi mokyti!“ dalyvis įsipareigoja dvejus metus dirbti mokykloje.
Anot Vaidotos, po dvejų metų labai daug programos dalyvių liko dirbti mokyklose, kuriose ir pradėjo savo kelią. Kiti pakeitė mokyklas, tačiau toliau tęsia pedagogo karjerą.
Ji pati jau ketvirtus metus dirba Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijoje. Kalbėdama apie savo darbą Vaidota neslepia džiaugsmo: jaučiasi atradusi savo vietą, ryšį su mokiniais.
„Noriu, kad vaikai atsiskleistų, įveiktų savo baimes, drąsiai ir aktyviai visur dalyvautų. Stengiuosi padėti vaikams išsaugoti žingeidumą, paskatinti juos. Tačiau kartu ieškau ne tik vaikų, bet ir savo gerųjų savybių“, – kalbėjo pašnekovė.
Ji prisimena, kad sukurti pasitikėjimu grįstus santykius su vaikais užtruko. Pradžioje išsigandę pirmokai jai į ausį šnibždėdavo eilėraščius. Tačiau jau po metų drąsiai vedė pamoką dvyliktokams.
„Mamos sakė, kad darželyje tie vaikai nė karto eilėraščio nedeklamavo“, – pasakojo Vaidota.
Kaip ir dauguma pradinukų mokytojų, ji pastebi, kad į pirmą klasę susirenka patys įvairiausi vaikai. Jos nuomone, vaikų elgesys labai priklauso nuo taisyklių, ribų, ir pareigų namuose. Tuo tarpu žinių bagažas ir pasirengimas mokyklai – ir nuo darželio, kurį lankė, ir nuo paties vaiko gebėjimų.
Su gabiais sunkiau, bet įdomiau
Savo aistra Vaidota vadina gabius vaikus. Talentingų vaikų ugdymu besidominti mokytoja jau nuo pirmos klasės visiems vaikams duodavo papildomų, sudėtingesnių užduočių, kurios leisdavo ir patikrinti, ir lavinti jų gebėjimus.
„Matai, kad vienam sekasi labai gerai, kitiems sunkiau. Ypač gerai gabieji atsiskleidžia per matematiką, čia galima juos įvertinti ir objektyviai, ir labai tiksliai“, – teigė pašnekovė.
Net 11 vaikų iš Vaidotos klasės dalyvauja tarptautinėje Lietuvos ir Izraelio gabių vaikų ugdymo programoje „Gifted“. Pirmaisiais metais radusi programos skelbimą, pasidalino juo su tėvais. Praėjusiais mokslo metais programos užsiėmimai vyko Kaune, juos lankė 4 šios mokytojos auklėtiniai. Šiemet programai įkūrus centrą ir Vilniuje prisijungė dar 7.
Vieno „Gifted“ lankančio vaiko mama programos vadovams rekomendavo ir pačią Vaidotą. Sulaukusi kvietimo prisijungti, mokytoja nedvejojo, nes iškart suprato, kad gauna puikų šansą išmėginti savo jėgas ugdant gabiausius vaikus.
Jos nuomone, Lietuvoje labai daug dėmesio, lėšų ir pagalbos skiriama specialiųjų poreikių vaikams, o gabūs vaikai neretai nepastebimi.
Lietuvoje labai daug dėmesio, lėšų ir pagalbos skiriama specialiųjų poreikių vaikams, o gabūs vaikai neretai nepastebimi.
Ką reiškia mokytojui dirbti su ypač gabiais vaikais? Kokius tenka įveikti iššūkius? Vaidota pripažįsta, kad su gabiaisiais dirbti sunku, bet įdomu: „Kaip mokytoja turiu labai apgalvoti užduotis, kad jos būtų įvairios, kad veiklos keistųsi. Be to, kiekvieną kartą nežinai, kaip pamoka pasisuks, gali tekti keisti suplanuotas veiklas, greitai priimti sprendimus. Nėra lengva moderuoti pamoką, kai vyksta kitaip nei buvai numačiusi. Tačiau tai ir labai įdomu“.
Su vaikais kuria kempingą Vingio parke
Tapusi viena iš programos „Gifted“ mokytojų Vaidota sumanė vaikams pasiūlyti kempingo sostinės Vingio parke idėją. Projekto eiga tokia: gavę Vilniaus mero laišką, jos vadovaujami trečiokai per 10 matematikos modulio užsiėmimų turi nuspręsti, ar Vingio parke įkurtas kempingas būtų pelningas.
„Kreipiausi į sostinės savivaldybę, ir man atrašė. Žinoma, ne pats meras, o Komunikacijos skyriaus atstovas, – mero laiško „Gifted“ vaikams istoriją atskleidžia Vaidota. – Pasveikino su Mokytojų diena, palinkėjo įdomių veiklų su vaikais ir ant laiško uždėjo mero parašą“.
Anot jos, toks laiškas stipriai motyvavo vaikus įsitraukti į projektą.
Vieną užsiėmimą vaikai praleido vaikščiodami po Vingio parką ir planuodami, koks turėtų būti čia kuriamas kempingas. Dar vieną popietę jie susitiko su Vilniuje veikiančio „Down Town Forest“ kempingo vadove Egle Bagdzeviče, kuriai uždavė daugybę svarbių, iš anksto paruoštų klausimų. Pavyzdžiui: kiek reikės elektros lizdų, kokio ploto vieta turi būti skirta kemperiui, ar reikia elektros šalia palapinių?
Vaikai jau turėjo gero kempingo kriterijus, tad su kempingo vadove stengėsi išsiaiškinti, kaip išvengti galimų klaidų: „Savininkė buvo nustebusi, kokių aktualių klausimų vaikai turėjo. Pavyzdžiui, klausė, kiek turi būti tualetų, nes yra tam tikros higienos normos ir kiti reikalavimai“.
Savininkė buvo nustebusi, kokių aktualių klausimų vaikai turėjo. Pavyzdžiui, klausė, kiek turi būti tualetų, nes yra tam tikros higienos normos ir kiti reikalavimai.
Į vieną iš susitikimų atvykti pažadėjo ir įmonės vyriausioji finansininkė, sutikusi papasakoti, kaip skaičiuoti atlyginimus, mokesčius.
„Žinoma, aš ir pati galiu apie tai papasakoti, bet vaikams labai patinka, kai ateina svečiai,“– sakė Vaidota.
Kai kalbėjomės su mokytoja, jos auklėtiniai aiškinosi, kiek ir kokių priemonių reikia aptverti kempingo teritoriją, mokėsi, kaip apskaičiuoti plotą, perimetrą, mastelį. Vaikai buvo gavę užduotį sužinoti, kiek prekybos centre kainuoja stulpeliai tvorai.
Kitų užsiėmimų metu vaikai turės skaičiuoti darbuotojų atlyginimus, sukurti kūrybinius reklamos skelbimus, atlikti kitas užduotis.
„Vaikai tiki, kad tai tikras projektas. Jie klausia, ar galės nakvoti tame kempinge, gal galės apsistoti nemokamai, kadangi prisideda prie organizavimo, – pasakoja Vaidota. – Sakau, pirma pažiūrėsim, ar kempingą darys. Gal paaiškės, kad neapsimoka. Kol jūs nepaskaičiavę, negaliu atsakyti. Tas tikėjimas savo projektu, labai žavi. Žinoma, kaip mokytoja visada galiu pakreipti – sumažinti finansavimą ir kitaip laviruoti. Sukurti realybėje nutinkančias situacijas“.
Ateities su mokykla nebesiejo
Stebint dirbančią Vaidotą nekyla abejonių, kad ji dirba savo svajonių darbą. Ji neslepia – apie tai svajojo nuo mokyklos. Juolab, kad šeimoje yra ir daugiau pedagogų: mamos sesuo buvo darželio auklėtoja, o močiutės sesuo – biologijos ir chemijos mokytoja.
„Vaikystėje norėjau būti mokytoja, tik vis keitėsi dalykai – svajojau mokyti geografijos, matematikos ir lietuvių kalbos“, – teigė moteris.
Po mokyklos ji įstojo studijuoti lituanistikos. Tačiau studijos nepatiko – ji net nedirbo mokykloje. Trečiame kurse pradėjo dirbti viename iš bankų.
Vėliau, įgijusi verslo vadybos magistrą, ji įkūrė sėkmingą vaikiškų rūbų internetinės parduotuvės verslą ir savo savo ateities su mokykla nebesiejo.
„O tada mano pačios dukra pradėjo lankyti mokyklą, – likimo vingius dėstė pašnekovė. – Vis pasitaikydavo proga vaikams pravesti kokią pamoką, ir man tai patikdavo. Visi aplink pradėjo sakyti, kad man reikia eiti į mokyklą, kad turiu joje dirbti. Tuo metu dirbau vienareikšmiškai geriau apmokamus darbus, bet nejausdavau to darbo prasmės. Dabar, kai esu mokytoja, jaučiu vidinį pasitenkinimą, kuris veda į priekį“.
Anot Vaidotos, mokytojo darbas turi ypatingą prasmę. Jai be galo gera matyti, kaip vos prieš keletą metų atėję iš pirmo žvilgsnio nevaldomi vaikai šiandien gražiai bendrauja ir stropiai mokosi. O tokių pokyčių kaltininkė – ji pati.
