„Žinių apie Jordaniją turiu daug ir norėjau jomis dalintis. Pirmosios temos, kurias pasirinkau yra visada aktualios – moteris ir vyras, vestuvės. Mes apie tai turime savą įsivaizdavimą, kuris ne visada yra teisingas. Žinoma, savą supratimą jie taip pat turi apie mus“, – sako Gabrielė, istorijomis besidalinanti socialinio tinklo paskyroje.
Pirmasis įsitikinimas, kurį, sako Gabrielė, reiktų sugriauti, kad Jordanijoje gyvena tik musulmonai.
„Ne. Čia gyvena ir krikščionys. Kalbant apie musulmonus, konkrečiai Jordanijoje gyvena musulmonai sunitai. Dar viena religinė mažuma – drūzai“, – sakė G.Čekuolė.
Vyro ir moters santykiai Jordanijoje – pažintis, sužadėtuvės, santuoka – yra pačių įvairiausių spalvų: nuo nužudymo dėl garbės iki milijonus eurų kainuojančių sužadėtuvių.
Po pažinties pasirašymo dokumento – sužadėtuvės
Jordanijoje, pasakoja Gabrielė, pelenės pasaką primenančių istorijų nebūna. Nėra taip, kad turtuolis vestų merginą iš neturtingos šeimos, nes socialinis statusas čia – itin svarbus. Kaip, beje, ir religija. Tik gimus kūdikiui, religija įrašoma jo asmens dokumente.
Priklausymas religinei grupei ir tam tikram socialiniam sluoksniui yra esminiai dalykai kalbant apie dviejų žmonių santykius – draugystę, o vėliau – vestuves.
Gabrielė sako, kad jos pasakojimas yra apie musulmonų ir beduinų tradicijas, mat krikščioniškos mums yra įprastos.
„Žmonės čia susipažįsta įprastai, kaip ir mes, bet yra išlikęs ir tradicinis susipažinimo motyvas. Jis populiarus tarp religingų tradicinių šeimų – tada žmonės tiesiog suvedami, o į būsimosios nuotakos namus važiuoja ir vyro šeimos nariai.
Jie pasikalba, pabūna ir tada nusprendžia, ar vienas su kitu nori bendrauti toliau“, – pasakojo G.Čekuolė.
Jordanijoje, religingose šeimose, nėra priimtina, kad vaikinas ar mergina draugautų kaip bičiuliai, kas visiškai normalu daugelyje šalių.
Kitas žingsnis po pažinties yra sužadėtuvės, kurios įvyksta gana greitai – jei pora tinka vienas kitam: „Tada jie jau gali eiti į pasimatymus, pasirašoma sužadėtuvių sutartis. Iki vestuvių draugystę galima nutraukti – nėra jokių pasekmių. Žinoma, realiai nutraukti nėra taip lengva, kai tokioje pažintyje dalyvauja visa šeima.“
Kalbant apie susipažinimą, santuoką – kuo labiau žmonės yra nepasiturintys, tuo labiau jie laikosi tradicijų.
„Kiek tos santuokos, taip sudarytos, laimingos – nežinau. Bet žmonės gyvena ir skyrybų mažiau. Galbūt ir dėl to, kad nėra finansinės galimybės išsiskirti, jei turi 5 vaikus ir tu neturi kur išeiti. Nes būti nepriklausoma su penkiais vaikais – sunku“, – sakė G.Čekuolė.
Sužadėtuvės yra privalomos
Sužadėtuvės – nepriklausomai, kaip pora susipažino – yra labai svarbus įvykis ir mažai kuo skiriasi nuo vestuvių.
„Pavyzdžiui, yra buvusios sužadėtuvės, kurios kainavo apie 2 milijonus eurų. Kosmosas, taip. Buvo užsakyta ir scena, ir dainininkai, ir jūrų gėrybes specialiai tam skraidinamos“, – pasakojo pašnekovė.
Beje, sužadėtuvės yra privalomos – kad tu galėtum vesti, reikia susižadėti. Tačiau sužadėtuvės dar nereiškia, kad pora gali pradėti intymų gyvenimą. Jis leidžiamas tik po vestuvių.
„Žinoma, būna visaip, bet jei mes kalbame apie daugumą – tik po vestuvių. Paklodžių niekas nekabina ir niekas netikrina, ar jaunoji buvo dar nekalta. Bet ji turėtų būti mergaitė ir tai yra vertinama.
G.Čekuolė sako, kad jordaniečiai labai rūpinasi savo tėvais ir neretai jauni žmonės iš šalies neišvažiuoja nenorėdami palikti tėvų.
„Tai gražus dalykas. Čia nėra įprasta tėvus apgyvendinti senelių namuose. O sūnus labiau klauso mamos, nei žmonos“, – pasakojo G.Čekuolė.
Krikščionis tėvas savo dukrą nužudė dėl garbės
Įdomus paradoksas yra tai, kad nemažai jordaniečių yra vedę užsienietes ir nemanau, kad jos mergaitės. Nuotakas jie parsiveža po studijų įvairiuose užsienio universitetuose“, – kalbėjo G.Čekuolė.
Gabrielė pasakoja, kad Jordanijoje yra nemažai mišrių santuokų, mat žmonės studijuoja užsienyje – Vakarų Europoje, Amerikoje, Rusijoje, Ukrainoje.
„Todėl daug parsivežtų nuotakų. Yra vienas lietuvis, kuris vedęs musulmonę merginą. Tai rečiau pasitaikantis dalykas, o jam reikėjo pakeisti tikėjimą, nes musulmonės merginos tėvai kitaip neatiduos.
Kalbant apie jordaniečius, jų religijos nesimaišo arba vienas iš jų turi pakeisti religiją. Niekas neleis krikščionei tekėti už musulmono, į tai žiūrima rimtai. Yra atvejis, kai krikščionis tėvas nužudė savo dukrą – tai buvo vadinamasis nužudymas dėl garbės ir dėl to, kad ji norėjo tekėti už musulmono vaikino.
Tokių atvejų pas musulmonus irgi yra, tai – juodoji istorijos pusė. Tačiau dabar už nužudymą dėl garbės yra griežta atsakomybė – gresia 20 metų nelaisvės ar net mirties bausmė“, – pasakojo G.Čekuolė.
Vestuvėse dalyvauja nuo 300 žmonių
Kai pora tuokiasi, visas vestuvių išlaidas privalo padengti vyras. Kokios jos, priklauso nuo jo statuso – ar jo šeima turtinga, ar ne.
Vienas iš vestuvių išskirtinumų – svečiai. Nesvarbu, ar tuokiasi krikščionys, ar musulmonai, vestuvėse dalyvauja nuo 300 žmonių.
Žmonių skaičius priklauso nuo šeimos socialinės padėties. Vestuvės, sako Gabrielė, čia yra labai brangus reikalas. Vyras privalo ne tik apmokėti vestuvių išlaidas, tačiau aprūpinti nuotaką, turėti savo būstą – jei ne nuosavą, tai nuomojamą. Vyras žmoną gali parsivežti ir į tėvų namus, tačiau tai turi būti namo dalis su atskiru įėjimu – kaip atskiras būstas naujai šeimai.
Tai, sako Gabrielė, vyro pareiga. Tuo tarpu moters pareiga, kuriant bendrus namus, pasirūpinti namų interjeru, įrengimu.
Tautybė Jordanijoje yra pagal vyrą – jei vyras yra jordanietis, tai ir vaikai bus jordaniečiai: „Moteris savo tautybės vaikams neperduoda. Kalbant apie beduinų vestuves – irgi viskas panašiai.
Pamenu, mano draugo sesuo susirado vaikiną ir norėjo tekėti, bet brolis nedavė leidimo. Kodėl? Jei ji būtų ištekėjusi, būtų praradus nemokamą vietą mokytis. Nes kai ji išteka, ji nebepriklauso savo tėvui, o priklauso jaunikio šeimai. Jie susižadėjo, bet tuoktis galės po mokslų, nes mokslai labai brangūs.
Kartą buvo atvejis, kai susižadėjo nepilnametė, bet į tai buvo žvelgiama labai blogai.
Kai buvo Sirijos karas, buvo pagausėję nepilnamečių santuokų, kai nuotakos buvo dar nesulaukusios pilnametystės. Nes kai tėvai atiduoda merginą vyrui – šeimoje sumažėja viena burna.
Antras dalykas, tu gauni kraitį. Dabar nepilnamečių santuokų nėra, o vidutinis besituokiančiųjų amžius – 25–30 metai, tik beduinai tuokiasi jaunesnio amžiaus. Bet nežinau nė vienos, kuri būtų ištekėjusi dar nepilnametė.
Kartą buvo atvejis, kai susižadėjo nepilnametė, bet į tai buvo žvelgiama labai blogai. Tarkime, nesena istorija iš beduinų gyvenimo. Žmonės susižadėjo ir susituokė jauni, aštuoniolikmečiai. Bet šeimose buvo nutarta, kad taip bus geriau. Nes jei jie, pradėję draugauti, pradės ir intymų gyvenimą – bus problemos šeimoms, tad geriau tegul jie tą daro susituokę. Negaliu, žinoma, teigti, kad palaido gyvenimo čia nėra. Bet jei ir yra – tai labai slepiama“, – pasakojo G.Čekuolė.
Vyrai ir moterys per vestuvių šventę kartu nebūna
Vyro dovana merginai vestuvių proga – auksas. Kiek – priklauso nuo socialinio statuso. Įdomu tai, kad vyrai ir moterys per vestuvių šventę kartu nebūna, tradicinėse vestuvėse nevartojami alkoholiniai gėrimai, o į vestuves reikia ateiti pavalgius – svečiai vaišinami tik sultimis ir gabalėliu torto. Svečiai jauniesiems dovanoja pinigus.
„Vyrai švenčia vienoje patalpoje, moterys – kitoje. Beduinų vestuvės vyksta kelias dienas – vieną dieną pas merginą namuose, kitą – pas vyrą. Bet taip pat – atskirose erdvėse.
Šia proga moterys būna labai išsipuošusius, su makiažais, šukuosenomis. Tai svarbu, nes vestuvės yra ta vieta, kur nužiūrinėjamos jaunos merginos – potencialios nuotakos.
Po pirmosios vestuvių dienos jaunosios namuose vyksta jos perkėlimas į vyro namus. Nuotaka apdovanojama auksu, ji pasiima savo kraitį, savo daiktus. Toliau šventė tęsiasi vyro namuose. Tiesa, per beduinų vestuves pjaunami avinai ir ožkos. Kai visi pavalgo, šventė būna baigta“, – kalbėjo G.Čekuolė.
Tuo tarpu kitos – ne beduinų – vestuvės vyksta tik kelias valandas Priklausomai nuo to, kiek žmonių, statomos palapinės arba nuomojamos salės, užsakomi restoranai, prabangūs viešbučiai. Salės vyrams ir moterims – taip pat atskiros.
Po to jaunikis apdovanoja merginą auksu, jie pašoka savo vestuvinį šokį, pjauna tortą, o tada – svečių sveikinimai.
Skirtumas yra tarp išsilavinusio ir neišsilavinusio žmogaus
Gabrielė sako, kad tik iš šalies atrodo, jog žmonės ir jų papročiai labai skirtingi. „Kuo ilgiau čia gyvenu, tuo labiau matau mūsų kultūrų panašumus, o ne skirtumus. Juk ne taip seniai Lietuvoje vestuvės irgi vykdavo po kelias dienas, o senovėje moterys gimdydavo daug vaikų.
Mes norime įsitikinti, kad kultūros yra skirtingos, bet kultūros yra labai panašios. Žinoma, skirtumas yra tarp išsilavinusio ir neišsilavinusio žmogaus. Bet tai yra išsilavinimo skirtumas, o ne tautybės“, – sakė Gabrielė.
G.Čekuolė sako, kad jai pačiai tenka nemažai bendrauti su musulmonais, apie kuriuos ji atsiliepia tik gerai: „Iš musulmonų nesu pastebėjusi jokios diskriminacijos. Mano vaikų auklė yra musulmonė moteris, ir aš savo vaikams geresnės auklės negalėčiau palinkėti.
Mes norime matyti skirtumus, tačiau įsigilinus supranti, kad tai – panašumai.
Kalbant apie kultūras, kuo aš labiau blaškausi po pasaulį, kuo ilgiau gyvenu skirtingose šalyse – tuo labiau matau kultūros panašumus, o ne skirtumus. Mes norime matyti skirtumus, tačiau įsigilinus supranti, kad tai – panašumai. Kaip ir prieskoniai. Vienas į patiekalą įdeda mažiau druskos, kitas daugiau. Bet tai yra ta pati druska.“
Tačiau G.Čekuolė įvardino vieną esminį šalių skirtumą. Tai – galimybės. Jordanijoje jos, sako pašnekovė, labai skirtingos: „Mes Lietuvoje turime vienodas galimybes. Nesvarbu, ar tu turtingas ar ne, bet turi galimybę kažko siekti ir pasiekti. O Jordanijoje jų nėra – priklauso, kur tu gimei, kokioje šeimoje. Jei vargingoje – tau sunku.“
Pabėgėliai neturi ko prarasti
G.Čekuolė nuolat stebi pabėgėlių situaciją Lietuvoje, o apie šiuos žmones turi savo nuomonę.
„Aš nepritariu neteisėtam sienos kirtimui, bet suprantu, kas vyksta. Vyksta politika, o žmogus yra tik įrankis.
Irake yra labai didelė korupcija. Jei aš būčiau irakietė ir mano vaikai neturėtų galimybių, kokias turi lietuvių, europiečių šeimos, aš, ko gero, irgi daryčiau tą patį – eičiau per sieną.
Aš tuos žmones suprantu – jie neturi ką prarasti. Mes bijome irakiečių, bet Irakas yra labai daugiasluoksnis, labai didelis ir ten yra įvairių žmonių. Daug jų – išsilavinusių.
Tas irakietis, kurie gyvena visiškai skurdžiai, čia neis, nes neturi pinigų. Tas, kuris labai turtingas, irgi neis. Bėga vidutinio sluoksnio žmonės, kurie turi specialybes, baigę mokslus. Manau, kad jų nereikia bijoti, o išnaudoti tų žmonių potencialą. Juk ir lietuviai savo laiku buvo ekonominiai migrantai.
Todėl jei irakietis, atėjęs čia su savo šeima, dirbs, bus gydytojas arba elektrikas – kodėl ne?
Hibridinis karas labiau vyksta žmonių emocijose, dėl nežinojimo ir emocijų laimi propaganda. Žmogus bijo to, ko nežino. Kalbėdami apie musulmonus, mes girdime tik apie teroro aktus, bet tai nereiškia, kad jie visi tokie“, – kalbėjo G.Čekuolė.
