Dar besimokydama mokykloje, paskutinėse klasėse, Gabrielė jau buvo tvirtai apsisprendusi, kad sieks teisininkės karjeros. Tada tarp bendraklasių ši profesija buvo populiari ir laikoma prestižine, tad tai ir ją paskatino siekti šio diplomo. „Teisininko kelias atrodė ne tik sėkmingas, bet ir prasmingas – tada naiviai tikėjau, kad tapusi teisininke įvesiu tvarką Lietuvoje“, – prisimindama savo motyvus studijuoti teisę juokdamasi sako G.Skairytė.
Patirtis studijuojant teisę išgąsdino
Užsidegimas tapti teisininke truko palyginti neilgai – jau antrame kurse mergina pamatė, kad teisės mokslai – ne jai. Mokytis buvo neįdomu, tuo pačiu ir sunku, studijuodama pirmą kartą susidūrė su tuo, ką reiškia neišlaikyti egzamino. Mokykloje visad buvo stropi ir uoli mokinė, tad tokia patirtis Gabrielę išgąsdino. Savo dvejonėmis pasidalijusi su šeimos nariais ir sulaukusi palaikymo, ji priėmė sprendimą daryti pertrauką ir metams pasiimti akademines atostogas.
Mokytojo profesija tuo ir nuostabi, kad mokytis reikia visą gyvenimą – šis kelias yra be galo prasmingas, veržlus ir kryptingas.
Kadangi niekada nebuvo iš tų žmonių, kurie galėtų sėdėti namuose be jokios veiklos, iškart pradėjo žvalgytis po darbo skelbimus. Išvydusi kvietimą dirbti Vilniaus oro uosto saugumo srityje, atranką sėkmingai praėjo ir taip atsidūrė aviacijos srityje.
„Praėjus metams, į teisės studijas grįžau ir jas baigiau, o Vilniaus oro uoste išdirbau net penkerius metus. Karjera sekėsi puikiai – pradėjusi nuo žemiausiojo laiptelio vis kilau pareigose. Tačiau ilgainiui jaučiau, kad išsisėmiau. Dar svarsčiau, gal vertėtų pradėti studijas, susijusias su aviacija, tačiau atėjo labai aiškus atsakymas, kad ne. Pilote nebūsiu, o aviacijos vadyba manęs nedomino, tad tolimos ateities su aviacija sieti neketinau“, – pasakoja G.Skairytė.
Pašaukimą atrado vesdama mokymus
Gabrielė paliko darbą Vilniaus oro uoste ir įsidarbino kitoje įmonėje, teikiančioje aviacijos saugumo paslaugas. Būdama instruktore šįkart ji buvo atsakinga už švietimą – vedė įvairius mokymus ir seminarus. Tuomet ir pagalvojo, kad tikrasis jos pašaukimas vis dėlto yra mokymas, o ateitis – pedagogika.
„Esu kilusi iš pedagogų šeimos, mano mama yra lietuvių kalbos mokytoja. Pamenu, esame turėjusios ne vieną pokalbį apie mokytojo profesiją. Mama mane skatino studijuoti kalbas – lietuvių ar anglų, nes matė manyje didelį potencialą šioje srityje. Galiausiai, kai pradėjau svarstyti, gal tapti mokytoja, mama pasakė labai gražius žodžius:
„Gyventi reikia taip, kad džiaugtumeisi gyvenimu. Jeigu tave tai džiugina – tik pirmyn“, – prisimena Gabrielė.
– Nepuoliau stačia galva, svarstymai užtruko net trejus metus, iki kol nusprendžiau studijuoti pedagogiką. Bet dabar jau labai aiškiai žinau, kad noriu būti mokykloje, noriu mokyti vaikus.“
Baigusi pirmuosius studijų metus VDU Švietimo akademijoje Vilniuje, kurie dėl karantino apribojimų buvo persikėlę į virtualią erdvę, Gabrielė sako labiausiai laukianti galimybės turėti paskaitas gyvai – susitikti su savo dėstytojais, kurso draugais, taip pat atlikti praktiką mokykloje.
Privačioje mokykloje dirbti nenorėtų
„Norėčiau dirbti valstybinėje mokykloje, tikrai ne privačioje, – paklausta, kaip savo karjerą įsivaizduoja artimiausiais metais, mintimis dalijasi Gabrielė. – Privačioje mokykloje gali mokytis tikrai ne kiekvienas vaikas, tad, manau, kad valstybinėje sistemoje vaikų įvairovė didesnė. Noriu dirbti ir su gabiais vaikais, ir su tais, kuriems galbūt sekasi sunkiau ir kuriems labiausiai reikia mokytojo dėmesio ir pagalbos.“
Mokykloje Gabrielei atrodo svarbiausias bendruomeniškumas – bendradarbiavimas ir su kolegomis, ir su vaikais, ir su jų šeimomis. Anot jos, vis daugiau šeimų supranta, kokią didelę reikšmę turi tai, kad tėvai patys domisi, kaip jo vaikui sekasi mokykloje – praėjo tie laikai, kai tėvai atvesdavo vaiką, uždarydavo duris ir galvodavo, kad štai, atvedžiau jums, jūs ir lipdykite iš jo asmenybę.
„Studijuodama pedagogiką atradau mokymosi malonumą. Labai džiaugiuosi visomis užduotimis ir iššūkiais, su kuriais tenka susidurti. Mokytojo profesija tuo ir nuostabi, kad mokytis reikia visą gyvenimą – šis kelias yra be galo prasmingas, veržlus ir kryptingas. Mano tikslas – pasiimti iš studijų kuo daugiau, pasisemti žinių, atverti mokyklos duris ir žengti koja kojon su ten laukiančiais iššūkiais, patirtimi ir naujovėmis“, – sako G.Skairytė.
