Balandžio 13 d. 18 val. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje S. Paltanavičius ne tik pristatys kartu su keliautoju Vytautu Kandrotu sukurtą stalo žaidimą „Fotomedžioklė“, kuris ir atsirado siekiant kuo daugiau žmonių pakviesti į gamtą, bet ir pasidalys savo paties įsimintiniausiais nuotykiais iš kasdienybės gamtoje.
– Įpusėjo pavasaris. Kokia pirmoji pavasario pusė šiemet buvo jūsų, gamtininko, akimis?
– Tikrai... jau pavasaris įpusėjo... Jis buvo visoks, beveik galime sakyti – tradicinis. Juk regėjome šilumos ir šaltuko, sniego. Išbaidyti vėsių orų, mes nusprendėme, kad pavasaris sustojo ir nieko neveikia. Tačiau toks mūsų galvojimas – didžiausia klaida, nes gamtoje „nieko neveikimo“ nebūna – pavasaris vis kažką darė, kūrė. Šiandien matome to darbo rezultatus.
– Kokie procesai, kas svarbaus šiuo metu vyksta gamtoje ir Lietuvos gyvūnijos pasaulyje?
– Dabar kiekvieną akimirką regime atgimstančią gyvybę, ypač vabzdžius, taip pat neršti keliaujančius varliagyvius ir, žinoma, parskrendančius paukščius. Jau daug kur lizduose baltuoja gandrai, paskui juos parskrido baltosios kielės. Čia pat diena, kai pasigirs pilkosios pečialindos giesmelė, ims suokti liepsnelės, švilpauti strazdai giesmininkai. Atsisveikinimas su žiemos sąstingiu nėra lengvas, žemė dar labai šalta, todėl skubėti nepavyksta. Tačiau visi dėsningumai yra tie patys, viskas kuriasi palengva, bet – labai įtikinamai.
– Sparčiai gerėjantys orai kviečia žmones pasivaikščioti gamtoje. Galbūt norėtumėte jiems patarti, į ką vertėtų atkreipti dėmesį?
– Taip, šis metas būti gamtoje – pats geriausias. Tie, kas nuolat keliauja po gamtą, kas girių takais įveikia didesnius atstumus, įspūdžių nestokoja. Žinoma, viena yra tik girdėti ir matyti, kita – atpažinti. Taigi, pastabumas yra gerai, o gebėjimas suprasti atrastus dalykus – puiku. Būtų neatsakinga siūlyti pamatyti ir girdėti „viską“ – tam neužteks įgūdžių, žinių. Tai vargins ir neteiks malonumo.
Todėl keliaujant keliese, galima susitarti, kad vienas būtų „atsakingas“ už augalus, kitas – giesmes, trečias – drugius ir visus vabzdžius. Kaip jau minėjau – gamtoje visada bus ką atrasti, dažnai kiekvieną pavasarį stebimės ir džiaugiamės žydinčiomis tomis pačiomis šilagėlėmis ar žibuoklėmis, ore plazdančiais drugiais citrinukais. Gali būti, kad tą darysime visą gyvenimą, ir nuo to netapsime mažiau žinantys apie gamtą. Juk svarbiausia – ne pribloškianti naujiena, o bendravimo su gamta nuotaika.
– Tikėdamasis kuo daugiau žmonių pakviesti į gamtą, kartu su keliautoju Vytautu Kandrotu sukūrėte stalo žaidimą „Fotomedžioklė“. Ko šis pažintinis žaidimas gali išmokyti?
– Iš tikro, stalo žaidimas „Fotomedžioklė“ gali išmokyti daug. Visų pirma – pažinti daugybę gyvūnų – tam yra specialios kortelės su jų atvaizdais ir aprašymais. Ne mažiau svarbus jų išsidėstymas žaidimo lentoje – ji labai artima gamtai, ir gyvūnų pasiskirstymas joje, sakyčiau, artimas tikrovei. Kaip ir kiekvienas stalo žaidimas, šis skatina azartą ir... moko neskubėti: taip yra ir fotografuojant gyvūnus – karščiuodamasis, skubėdamas gali viską sugadinti.
– Žaidimas gali paskatinti jaunosios kartos susidomėjimą gyvūnų fotografija. Bet tikriausiai reikėtų pradėti nuo mažesnių tikslų, nei nufotografuoti tokią lapę, kokia į mus žvelgia nuo šio stalo žaidimo viršelio? Ką patartumėte susidomėjusiems fotomedžiokle?
– Gyvūnų (arba visos gamtos) fotografija turi ypatingus reikalavimus. Jeigu jai turime kokius nors reikalavimus, tai jie, visų pirma, skirti mums patiems. Bandydami fotografuoti nežinomus gyvūnus ir nežinia kaip, nieko gero nepasieksime. Todėl svarbiausia – apie juos kuo daugiau žinoti ir suprasti.
Svarbu ir atminti, kad jokia fotografija negali būti padaryta gyvūnams sukeliant nepatogumų, juos baidant, žalojant. Gamtoje esame svečiai, taip turime ir elgtis. Ar galime suplanuoti būsimą rezultatą? Galbūt, kada nors... kol kas fotografuokime daug, kuo daugiau, negailestingai trinkime abejotinus kadrus, po antrosios peržiūros – dar sykį, dar... Palikime tik tai, kas gali turėti vertę.
– Netrukus su besižavinčiais jūsų veikla ir kūryba susitiksite Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Žmonės visuomet nekantriai laukia susitikimų su jumis, o kokias emocijas tokie renginiai sukelia jums?
– Kiekvienas toks renginys man – šventė, nes susitinku su tikslingai atėjusiais, vadinasi – besidominčiais, norinčiais suprasti, skaitančiais, pagaliau – žaidžiančiais, fotografuojančiais. Jeigu susitikime galiu pasakyti, perteikti ką nors naudingą, man būna labai gera...
