Moteris gimė Alytuje – čia ir prasidėjo jos kelias į cirką. „Mokiausi turbūt 8-oje klasėje, kai dalyvavau Vilniuje festivalyje – ten laimėjau pirmą vietą. Mane į darbą pakvietė Lietuvos filharmonijos direktorius – tuomet dirbau visą vasarą. Kadangi mano treneris buvo cirko artistas, jis mane ir įkalbino pasukti šiuo artistišku keliu – baigusi mokyklą išvykau mokytis į Rusiją“, – pasakoja Julija.
Numeris, nuvedęs į šlovę
Ji prisimena, kad ten išgirdusi, jog yra labai gabi, tačiau neturinti numerio, kitaip – gero pasirodymo. Julija pradėjo mokytis Cirko ir estrados mokykloje ir tada prasidėjo kelias į šlovę – ji su cirku ir savo numeriu, kuris buvęs labai išskirtinis (Julija visą laiką dirbo su puantais) apkeliavo kone pusę pasaulio ir dirbo su žymiausiomis žvaigždėmis.
„Mane visur kviesdavo, tačiau niekaip pavardės neištardavo – ji labai ilga – Kubilevičiūtė. Būdavo, paskambina į studiją ir sako: „Duokit lietuvaitę“ (juokiasi). Visas mano gyvenimas buvo gastrolės ir kelionės. Tačiau cirko artistai anksti išeina į pensiją – po dvidešimties metų turėjau palikti sceną. Tuomet man buvo 37-eri, tačiau jau prasidėjo pirmosios sveikatos bėdos“, – prisimena Julija, kartu su vyru, kuris buvo šokėjas, grįžusi į Lietuvą.
Būdavo, paskambina į studiją ir sako: „Duokit lietuvaitę.“
Susilaukusi dukros Olgos, dviejų anūkių ir jau besanti promočiutė, Julija sako, kad cirke turėjo „palaikyti figūrą“.
„Kaip dabar prisimenu – 54 kg svėriau, kai jau reikėjo gimdyti. Aš buvau labai darbšti, fizinis krūvis buvo didžiulis, o pavalgyti net nebūdavo kada. Ryte užkąsdavau, o paskui jau tik vakare ką nors suvalgydavau. Neturėjau darbo valandų: atsikėliau – ir jau darbe. Darbas buvo labai sunkus, bet, jeigu sugrįžčiau atgal, viską pakartočiau su didžiausiu malonumu. Man nieko nebuvo maloniau gyvenime. Kai po numerio atsistoję žmonės ploja – net ašaros kaupdavosi“, – sako artistė.
Ji priduria, kad išvengti traumų tokiame darbe neįmanoma: „Stovi ant rankų, kojos ant galvos, paskui ant kaklo ir tokioje padėtyje aš kritau. Esu ir apalpusi pasirodymo metu Kazachstane – buvau nevalgiusi, tądien laukė ne vienas pasirodymas, tai mane ant rankų išnešė iš scenos. Bet jeigu galėčiau grįžti, iškart bėgčiau į sceną.
Atrodo, kad neįmanoma, negaliu? Tokių žodžio mano gyvenime nebuvo.
Aš manau, kad artistiškumas – tai Dievo dovana. Matai, kaip išeina artistai ir jiems sunkiai sekasi, o aš pati dirbdavau ir man tai atrodė kaip menkniekis, lengva, malonu. Bet tokiame darbe reikia ir tvirto charakterio. Atrodo, kad neįmanoma, negaliu? Tokių žodžio mano gyvenime nebuvo. Dirbdavau valandomis, rankos net ištindavo. Tačiau savo gyvenimo aš neįsivaizdavau be darbo, be cirko – tai didžiausia laimė. Dabar, gaila, man liko tik televizorius – jo visą gyvenimą neturėjau kada žiūrėti“, – kalba Julija.
Įkūrė cirką „Dzūkija“
Julija labai mylėjo savo gimtinę, gimtąjį kraštą Alytų, todėl neatsitiktinai įkūrė mėgėjų cirką „Dzūkija“, galintį varžytis su profesionalais, kuris jai iki šiol kelia šiltus prisiminimus ir užima svarbią vietą gyvenime.
„Mes dalyvaudavome įvairiuose renginiuose, „Išsipildymo akcijose“, „Lietuvos talentuose“, festivaliuose, apkeliavome visą Europą. Mus kviesdavo kiekvienais metais vis į kitą šalį. Žinote, skirtingi dalykai, kai pats dirbi scenoje ir vėliau mokai kitus, kad gerai pasirodytų. Savo kolektyvu aš taip didžiavausi! Mano mergaitės – jaunutės, jos ateidavo ir sakydavo: „Mūsų žiūrovai prašo pasirašyti!“
Ne vienas auklėtinis užimdavo aukštas, prizines vietas. Žinote, kai kurie ir mane pranoko. Žiūri į vaikų pasirodymus ir ašaros bėga – taip norėjosi pačiai lipti į sceną. Vaikai darė tikrus stebuklus. Kai kurie jau suaugę ir toliau myli cirką, ir man džiugu tai matyti“, – džiaugsmingai kalba Julija.
Ji prisimena įvykius, kurie labai sušildo širdį – kaip pasaulinio garso cirko trupės „Cirque du Soleil“ ieškojo Julijos ir jos mokinių, norėdami pakviesti prisijungti, bei kvietimą dalyvauti „Amerikos talentuose“.
„Žinote, tokia galimybė – bet turėjome už viską susimokėti patys – nuo kelionės iki pragyvenimo išlaidų Amerikoje, o to sau negalėjome leisti“, – pasakoja pašnekovė.
Jaukinasi Klaipėdą
Po vyro mirties Julija persikėlė į Klaipėdą. „Mes kartu su vyru pragyvenome 44 metus, todėl jo išėjimas man buvo labai skausmingas, ilgą laiką negalėjau atsigauti. Jis buvo labai geras, protingas ir talentingas žmogus. Labai mylėjome vienas kitą. Kai jis mirė, aš norėjau bėgti iš tų namų, kur buvome kartu, darbo, net sodo. Būdavo, tarsi matau jį sėdintį, nors tu ką. Atvažiavau į Klaipėdą, bet paskui norėjau jau grįžti atgal į Alytų“, – kalbėjo Julija.
Šiandien Julija sako, kad ją labiausiai žavi cirko trupės „Cirque du Soleil“ pasirodymai, kurie, jos nuomone, yra aukščiausio meistriškumo, ją džiugina šeima, artimieji, kurie visada šalia.
„Žinoma, gaila, kad dukrai savo metu negalėjau skirti dėmesio tiek, kiek norėjau, – daug metų praleidau gastrolėse. Sako, kad visų artistų vaikai nelaimingi. Bet jaučiu, kad ne veltui gyvenau. Cirkas – mano gyvenimas. Man sunku pasakyti, ką tai reiškia – scena, pasirodymai... Tai viskas tavo tiek, kad, kai to netenki, labai sunku.
Šiandien sau sakai: „Nežiūrėk į veidrodį ir į pasą ir gyvenk laimingas.“ Savo dukrai taip pat sakiau, kad labai blogą veidrodį nupirko, jis blogai rodo (juokiasi). Tiesa, puoštis aš mėgstu ir neįsivaizduoju savęs apsileidusios – šukuosena, drabužiai, makiažas man yra svarbu. Nereikia savęs apleisti – užtat gal taip ir gyvenu ilgai, nepasiduodu. Niekada nemaniau, kad tiek metų sulauksiu“, – juokiasi Julija.
Ji sako, kad sunku išskirti įsimintiniausius momentus savo karjeroje, nes viskas buvo labai įspūdinga:
„Kiekvienas pasirodymas mano prasidėdavo malda – buvau labai pamaldi. Būdavo tokių dalykų, kad didžiuosiuose miestuose prieina prie manęs ir sako: „Kur čia ta lietuvaitė, apie kurią visi šneka?“ O aš atsakau, kad nieko nežinau (juokiasi).
O kiek kvietimų, dovanų gaudavau, bet taip ir nežinau, nuo ko, – gerbėjų netrūko. Darbas man jau savaime buvo dovana. Kiti keikia darbą ir nori greičiau išeiti į pensiją, tačiau man kiekvienas išėjimas sceną buvo kaip šventė. Aš buvau labai laimingas žmogus. Šiandien mano didžiausia svajonė – tiesiog sveikata, man daugiau nieko nereikia, nes viską turiu. Dukra, anūkės, proanūkiai – tai didžiausia laimė“, – sako Julija.
