Tomas sako, kad VU pajausta laisvė, keletas atsitiktinumų renkantis studijas ir dėstytojų palaikymas pasirinkus išskirtinę alaus istorijos temą buvo esminės detalės, iš kurių susidėliojo dabar mylimo darbo ir karjeros kelio pradžia, rašoma universiteto pranešime žiniasklaidai.
Sunkūs sprendimai ir atsakomybės ugdymas
T. Joso kelionė istoriko ir gastronomo karjeros link prasidėjo VU Istorijos fakultete, tačiau pasirinkti studijas jam nebuvo lengva: „Žinojau, kad stosiu į universitetą, bet nežinojau, ko tiksliai norėčiau, buvau pasimetęs, norėjau stoti ir į VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą.
Pirmu numeriu įrašiau nemokamas studijas, antru numeriu – mokamas. Bet mamos sąlyga buvo, kad ji sumokės už mano studijas, jei trečią numerį galės išrinkti ji. Sutikau ir galiausiai teko pasirinkti tarp mokamų TSPMI ir nemokamų Istorijos fakulteto studijų. Nusprendžiau pasirinkti kultūros istorijos ir antropologijos programos studijas Istorijos fakultete.“
Pradėjus studijuoti, T. Josą nustebino laisvumas universitete ir atsakomybės už save patį prisiėmimas. Pirmą pusmetį Tomas prisimena kaip susipažinimo, apsipratimo, bandymo suprasti, kas ir kaip veikia universitete, laikotarpį. Nors visus egzaminus išlaikė ir skolų neturėjo, vis dėlto nebuvo patenkintas savo rezultatais, todėl vėl teko priimti sprendimą – stabdyti studijas ir bandyti vėliau ar susikaupti ir tęsti. Tomas nusprendė dar nepasiduoti, susikaupti ir tęsti studijas.
„Galiausiai pirmų metų antrame semestre pradėjau suprasti, kaip reikia mokytis. Man ėmė patikti kitoks mokymosi procesas nei mokykloje. Aš supratau, kad neprivalau mokytis ir ruošti pamokas kiekvieną dieną. Laisvai galėjau pasidėlioti prioritetus ir mokymuisi skirtą laiką pagal savo poreikius. Be to, suveikė vidinės motyvacijos variklis. Norėjosi tiek sau pačiam, tiek kitiems, ypač kai kuriems dėstytojams, įrodyti, kad dėl manęs klysta, kad turiu daugiau košės galvoje“, – apie sprendimą tęsti studijas pasakoja Tomas.
Studentiškas gyvenimas atvedė iki karjeros pasirinkimų
Nusprendęs tęsti studijas T. Josas džiaugėsi ne tik kitokia motyvacija mokytis, bet ir studentiško gyvenimo teikiamais privalumais – naujomis bendruomenėmis, kitokio laisvalaikio galimybėmis, kol galiausiai apsilankymas bare su kurso draugais tapo ne tik savaitgalio pramoga, bet ir hobiu.
„Tuo metu Lietuvos alaus rinka buvo prasta. Nebuvo importuojama įdomesnių, vyravo tik paprastų skonių alus. Vieną kartą pusseserė, kuri studijavo doktorantūroje Belgijoje, lauktuvių atvežė belgiško alaus – paragavau ir supratau, kad jis kažkoks kitoks. Pradėjau domėtis, iš kur, kaip ir kas. Mane ir prieš tai domino gastronomija, maisto gamyba, iš kur atsiranda skoniai, kas juos sukuria. Tad šį smalsumą perkėliau ir į studijas“, – pasakoja VU alumnas.
Akademinį alaus pažinimą T. Josas pradėjo rašydamas darbą apie čekišką alų Centrinėje ir Rytų Europoje. Vėliau, rinkdamasis kursinio temą, nusprendė vėl rašyti apie alų. Pasikonsultavęs su doc. Loreta Skurvydaite ir nukreiptas pas tuometinę doktorantę dr. Ingą Leonavičiūtę, gavo maisto istoriko Antano Astrausko kontaktus. Jo konsultuojamas Tomas parengė kursinį darbą apie pramoninę alaus gamybą Lietuvoje 1918–1940 m.
Paskatintas dėstytojų, T. Josas kursinį darbą praplėtė ir tęsė alaus temą baigiamajame bakalauro darbe. „Man sakė, kad yra potencialo iš kursinio darbo padaryti bakalauro. Pačiam buvo įdomu rašyti ir ieškot šaltinių. Apsigyniau ir gavau gerą įvertinimą. Prof. Nerijus Šepetys pasiūlė padaryti mažesnės apimties straipsnį ir jį paviešinti plačiau. Šį straipsnį publikavo įvairūs portalai“, – prisimena Tomas.
Galiausiai akademinis alaus pažinimas T. Josą nuvedė į istorijos magistrantūrą. Jo magistro darbo vadovas buvo prof. Alfredas Bumblauskas. Tomas alų nagrinėjo kaip atminties vietą pagal Pierreʻo Nora „atminties vietų“ (pranc. les lieux de mémoire) teoriją. Nors tuo metu jau turėjo savo importo verslą ir studijuojant teko padaryti metų pertrauką, tačiau vėl vedamas vidinės motyvacijos grįžo pabaigti studijų: „Paėmiau, susikaupiau, parašiau ir apsigyniau. Gavau 8, patenkintas.“
Iš teorijos į praktiką
Begilindamas istorines žinias apie alų, T. Josas su draugais pradėjo rašyti tinklaraštį „beergeek“ (liet. alaus moksliukas). Ši veikla dar labiau paskatino domėjimąsi alumi. „Patys ėmėme gaminti alų. Įsigiję verslo liudijimą, susiradę patalpas per savo platformą ir kitus socialinius tinklus ėmėme kviesti žmones į alaus degustacijas. Viskas vyko 2011–2012 m., kai man buvo 21–22 metai. Tai buvo bene pirmieji tokio pobūdžio užsiėmimai Lietuvoje.“
Kaip tik tuo metu atsidarė „Alaus biblioteka“, kurią taip pat įsteigė VU Istorijos fakulteto istorikas, dabar VU Komunikacijos fakulteto partnerystės docentas Tomas Bartninkas. T. Josas prisimena, kad kaip tik tada gastronominė gėrimų kultūra ėmė įgauti pagreitį.
„Apie 2014–2015 m. buvau jau pabaigęs bakalauro studijas, o Lietuvoje jau buvo galima gauti įdomesnio importinio alaus. Gavę atsiliepimų iš mūsų degustacijų dalyvių, supratome, kad galime tai daryti dar didesniu mastu. Pradėjome patys vežti alų į Lietuvą, dirbti ir bendradarbiauti su kitais barais. Tada aš įsidarbinau „Alaus bibliotekoje“. Po truputį viskas vystėsi ir plėtėsi. Galiausiai 2023 m. surengtame Lietuvos alaus someljė čempionate pavyko užimti pirmą vietą, kas visai mano veiklai dabar prideda oficialumo“, – pasakoja VU Istorijos fakulteto alumnas.
Kova dėl pirmojo Lietuvos alaus someljė titulo
Šiame čempionate, kuris vyko 2023 m. lapkričio mėnesį ir truko dvi dienas, T. Josui teko išbandyti savo skonio receptorius, teorinius bei praktinius gebėjimus. Pirmąją dalį sudarė aklasis ragavimas ir teorinis testas, antrojoje reikėjo atlikti praktinę užduotį. Iš 12 čempionato dalyvių į finalą pateko tik 4.
„Finalas prasidėjo nuo keleto greitųjų tęstinių klausimų – reikėjo atpažinti alų iš etikečių, nurodyti apynių regionus ar atspėti pavaizduotą žymų asmenį. Paskui buvome palydėti į laukiamąjį, kuriame finalo dalyviai laukė savo eilės parodyti komisijai tiek praktines, tiek teorines žinias“, – pasakoja alaus istorikas.
Jis prisipažįsta, kad nors scenos baimės neturi ir, kai reikia bendrauti su publika, jaučiasi gerai, bet užlipęs ant čempionato scenos ganėtinai smarkiai jaudinosi: „Iš dalies jaudulys ir kišo koją pirmojoje dalyje, kai reikėjo aptarnauti „svečius“. Turėdamas nemažai darbo už baro patirties, tik iš ketvirto karto ir toli gražu neidealiai įpyliau alaus į bokalą. Tiesa, reikėjo pilti naudojant man nepažįstamą čekišką įrangą. Vėliau paaiškėjo, kad sunkumų su ja turėjo visi dalyviai.“
Toliau vyko aklo ragavimo rungtis, o joje T. Josas pasirodė puikiai. 3 iš 5 alų atspėjo visiškai tiksliai, kitus du, pasak Tomo, apibūdino beveik idealiai ir sumažino atsilikimą nuo konkurentų. Lygiai taip pat lengvai jam pavyko ir maisto bei alaus derinimo rungtis, kuri galiausiai leido keliais taškais aplenkti visus varžovus ir laimėti pirmąjį Lietuvos alaus someljė titulą.
T. Josas sako, kad visa jo kaip alaus istoriko karjera susidėjo iš detalių: „Viskas prasidėjo nuo laiku ir vietoje atsigerto gero alaus. Tęsėsi dėl vidinės motyvacijos ir noro įrodyti kitiems, kad galiu daugiau. Galiausiai įsitvirtino VU Istorijos fakulteto dėstytojų dėka – jie ne tik neribojo intereso, bet ir skatino pasidomėti plačiau – iš mokslinės bei istorinės perspektyvos.“
