Kunigas Mindaugas Šlaustas Klaipėdos Marijos Taikos karalienės parapijos klebonas, kviečia šią gavėnią pradėti nuo savęs, ugdyti savitvardą ir atjautą. Atrandant galimybę, paaukoti maisto produktų, kurie nugulę į pasninko dėžę būtų išdalinti tiems, kam to reikia labiausiai.
Apie tikrąjį gailestingumo ir atjautos veidą bei, kaip šventai išgyventi laiką iki šventų Velykų, kunigą Mindaugą Šlaustą kalbina Mindaugas Jonušas.
– Apie ką yra Gavėnios laikas ir kaip teisingai jį išgyventi?
– Gavėnia yra susikaupimo, atgailos ir dvasinio atsinaujinimo laikas. Laikas, kuriame mes turime susitaikyti su Dievu, su savimi, su žmonėmis. Gavėnia – tai metas, kai mes esame kviečiami stabtelėti ir apmąstyti, suvokti bei pripažinti savo žmogiškosios prigimties trapumą ir pažeidžiamumą, nes mes vieni patys esame silpni ir bejėgiai, o su Dievu – stiprūs ir galingi.
Pripažindami, kad buvome klydę, atgauname tai, ką buvome praradę. Tad pasistenkime pasinaudoti susitaikinimo dienomis – Gavėnia. Tai laikas, kai Bažnyčia kviečia mus apsidairyti, atsitokėti, nustoti gyventi tarsi sapne. Turime per atgailos ir Dievo prisilietimo laiką išgryninti savo tikėjimą darydami geruosius darbus, kurie ir parodo mūsų tikėjimo brandą.
– Gavėnios penktadieniais – pasninkas, apie ką jis?
– Na, šių dienų žmogus kai išgirsta žodį pasninkas, pagalvoja „ir vėl čia kažkas Bažnyčios išgalvota“. Daugeliui tai sukelia neigiamas emocijas. Bet Bažnyčia per pasninką kviečia žmogų taip savyje nugalėti egoizmą, savęs gailėjimą ir pereiti prie gailestingumo darbų, prie išmaldos. Tai, ką sutaupai per pasninką, paskirti labdarai, atiduoti stokojančiam.
Neretas pasninko dienomis susilaikydamas nuo mėsiškų valgių perka žuvies produktus ir, ne visada pigiausius. Bet tai jau yra iškreiptas pasninko laikymasis. Tądien turiu nuo savo išlaidų sutaupyti ir paskirti vargšų ir stokojančių paramai.
Plačiąja prasme pasninkas – tai susilaikymas nuo to, kas žeidžia ar iškreipia esminius žmogaus santykius: santykį su savimi, su artimu, su Dievu.
– Pelenų trečiadieniu prasideda akcija – Pasninko dėžė, kam ji skirta?
– Taip, mūsų Klaipėdos Taikos Karalienės Parapijos bažnyčioje prasideda akcija, gal būtų geriau pasakyti, galimybė padaryti gera, paaukojant ilgai negendančių maisto produktų į tam skirtą Pasninko Dėžę. Visą gavėnios laikotarpį į ją galima laivai atnešti ir paaukoti maisto produktų, kuriuos mūsų parapijos Caritas savanorės išdalins prieš Velykas stokojantiems mūsų parapijiečiams.
Kiekvienas, kurie žinote, kam reikalinga šitokia parama, galite pranešti Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės parapijos Caritas savanoriams, kurie kas sekmadienį laukia visų prie ir po 12 val. Šv. Mišių bažnyčios gale.
Kartais pats žmogus nedrįsta paprašyti paramos, tai mes kviečiame žmones nebūti abejingus ir pranešti kam to reiktų. Taip norime paskatinti žmones ugdyti savyje didesnį bendruomeniškumo jausmą, didesnį jautrumą ir ugdyti atsakomybę už kitą.
– Kaip pastebėti ir tikslingai pasirūpinti vargšu?
– Manau, visi mes pastebime žmogų ir atpažįstame jame tą, kuris yra reikalingas mūsų pagalbos. Tai gali būti ne tik vargšas, kuriam reikia materialios pagalbos. Daugumą atvejų reikia mūsų laiko pašventimo. Mūsų bažnyčioje yra Caritas lenta, kur žmonės palieka užrašytus savo pagalbos prašymus.
Pasitaiko pagalbos prašymų kaip: „kas galėtų padėti nueiti į parduotuvę ir parsinešti nešulius į namus“, ar „kas turėtų laiko tiesiog kokį vakarą ateiti ir pasikalbėti“. Vienatvė, viena iš seno žmogaus problemų, jis nenori materialios pagalbos, jam reikia žmogaus. Taigi tikslingiausia pagalba vargšams yra savo laiko pašventimas neatlygintinai tarnystei kitam.
– Per Šv. Velykas išgyvename prisikėlimo slėpinį – kaip prikelti savo dvasią naujam gyvenimui?
– Jeigu stengiamės išgyventi Prisikėlimo slėpinį, jeigu prašome Dievo malonės nešioti širdyje šv. Velykų džiaugsmą, tai mūsų dvasia yra atgaivinama ir prikeliama. Kaip Šventasis Raštas sako, patys iš savęs, atsiskyrę nuo Kristaus, mes nieko negalime. Tačiau esame prikeliami per Jį ir dėl Jo.
Vargšas yra tas, kuris vargsta vargą. Nesvarbu – fizinį, dvasinį. Kuris stokoja. Gavėnia yra tas ypatingas laikas, kai turime apsižvalgyti aplinkui ir tokius žmones pastebėti.
– Stabtelėjimas, retas reiškinys mūsų visuomenėje, sakykite ar vertiname vis dar buvimo čia ir dabar momentą?
– Tai klausimas, į kurį, visų pirma, turėtume atsakyti sąžiningai kiekvienas sau. Ir kai nors kartą apie tai savęs paklausi, ta mintis nebepaleidžia, vis sugrįžta, vis kalbina, stabdo kasdienybės lėkime. Bažnyčia kasdien kviečia mokytis būti čia ir dabar: per ryto ir vakaro maldą, per sutiktus žmones, kuriuos turim pamatyti ir išgirsti, per tuos, kuriems patarnaujame.
– Kas vargšas yra Jums?
– Vargšas yra tas, kuris vargsta vargą. Nesvarbu – fizinį, dvasinį. Kuris stokoja. Gavėnia yra tas ypatingas laikas, kai turime apsižvalgyti aplinkui ir tokius žmones pastebėti. Kovo 15 d. mūsų bažnyčioje rinksime aukas nevaikštančiam berniukui, kad jo tėvai galėtų įsigyti specialų treniruojantį aparatą. Ir tai tik paprasčiausi darbai, kuriais galime paremti vieni kitus.
Kristus yra sakęs, kad vargšų visada turėsime šalia. Pamatyti vargstantį žmogų, dovanoti jam laiką, išklausyti, paguosti, maldoje prisiminti – tai sekti patį Kristų.
– Gailestingumo tema – kone mada. Sakykite, kaip iš tiesų būti gailestingu?
– Gailestingumas – Dievo savybė, kuria ypatingai esame kviečiami sekti. Kodėl tai tampa mada? Galbūt todėl, kad mes dažnai rodome savąjį gailestingumą – kada norime ir kam norime. Daliname savąją malonę. Tačiau užuot tai darę turėtume liudyti Dievo gailestingumą. O jis dažnai yra duodančiajam nepatogus!
Gailestingumas kviečia mylėti priešus, jiems atleisti: jis ragina mus būti teisingus. Ar galime tokie būti savo jėgomis, nežvelgdami į Dievą?
