– Jei prognozės dėl antros koronaviruso bangos pasitvirtins ir bus paskelbtas karantinas, ką darytumėte kitaip, mokydamas moksleivius nuotoliniu būdu?
– Du mėnesiai nuotolinio mokymo – svarbi patirtis. Sunkiausia buvo pati pradžia, nes nė vienas nebuvome su tuo susidūrę, tad ir įgūdžių neturėjome.
Aišku, pradžioje teko susidurti su iššūkiais, visų pirma, su interneto trikdžiais. Antra, buvo momentų, kai ne visiems mokiniams pavykdavo laiku prisijungti, tekdavo jų laukti ar ieškoti. Tačiau sveikintina tai, kad mūsų progimnazijoje visi dirbome vieningai, su ta pačia „Google Meet“ platforma – tai padėjo išspręsti ir palengvinti daug dalykų.
Beje, karantino pradžioje mokytojai kažkodėl galėdavo matyti tik paskutinius penkis mokinius, kurie pasisakydavo. Taip dirbome gal dvi savaites. Tai išties sudėtinga, nes klasėje esi įpratęs matyti visus, o matai tik penkis. Tačiau vėliau įvyko automatinis sistemos atnaujinimas, ir jau malonu ekrane buvo matyti visus.
– O juk tas atgalinis ryšys, klasės reakcijos yra labai svarbios, ar ne? Galite pasitikrinti, ar mokinys supranta medžiagą.
– Be, abejo, tai labai svarbu, netgi būtina. Mokyti vaiką ir jo nematyti – tai visiškai beprasmis procesas. Pasitaikė, kai kalbi, pasakoji, o vietoj mokinio kažkoks „mikimauzas“, ir tada nežinai išvis, kaip reaguoti (šypsosi). Teko pabendrauti ir paaiškinti naujas komunikacijos taisykles.
Pakalbėjau su kolegomis, tai ir jiems tokių situacijų buvo. „Mes kaip radijas – kalbame, o nežinome, ar mūsų kas nors klausosi“, – sakė mano kolegos.
– Ką, žvelgdamas į pavasario patirtį, panaudotumėte ir vėliau, jei vėl mokytumėte per atstumą?
– Manau, labai padėjo tai, kad Balsių progimnazija pradėjo skirtingu laiku vesti pamokas, t. y. pradinukams pamokos vyko nuo 8 iki 11, o vyresniesiems – nuo 11.30 iki 16–16.30 val. Toks srautų paskirstymas išsprendė kompiuterių problemą. Jei šeimoje keli skirtingo amžiaus vaikai, jie gali laisvai dalintis kompiuteriu. Tai pirma.
Antra, pradžioje buvo keblumų dėl vaizdo kamerų, ne visi jas turėjo, tad tikiuosi, dabar jau apsirūpino ir, jei vyks nuotolinės pamokos naujais mokslo metais, jau viskas bus sklandu.
Trečia, geras atradimas buvo užduotys, atliekamos elektroniniu būdu sistemoje. O juk pradžioje mokiniai fotografuodavo atliktas užduotis iš sąsiuvinių ir siųsdavo mokytojams. Tai buvo labai nepatogu, mokytojai taisymui sugaišdavo labai daug laiko. Elektroniniu būdu atliekamos užduotys, jų taisymas sistemoje – itin efektyvus žinių patikrinimo būdas.
Ketvirtas atrastas dalykas, kuris gana netikėtas, – nuotoliniai tėvų susirinkimai. Tokiu būdu dalyvavimas vos ne šimtaprocentis, nes visi gali prisijungti, įsitraukti, net ir vairuodami automobilį. Manau, tokį bendravimo būdą kartais, tarkime, trumpiems pasitarimams, tikrai galima taikyti ir ateityje.
– Nuotolinis mokymas veikiausiai buvo nauja atspirtis ir jums pačiam, ruošiantis pamokoms, galvojant, kaip jas pateikti. Ką darėte kitaip?
– Internetines nuorodas nusiųsdavau anksčiau, kad pasižiūrėtų, o „Google Meet“ platforma leisdavo dalintis skaidrėmis, rodyti jas, aiškinti, kaip ir įprastoje pamokoje, tai itin sudėtingų situacijų nebuvo. Kitas momentas, privalėjau sutrumpinti pasakojimus, pasakoti glaustai, tik esmę, neišsiplėsti.
– Kokius išskirtumėte nuotolinio mokymo privalumus?
– Jau minėti nuotoliniai tėvų susirinkimai. Idealus atvejis, aišku, jei taikomas protingai, ne visad, bet tada įsitraukimas maksimalus.
Kaip privalumą išskirčiau, kad tėvai sutaupė laiko – nebereikėjo vaikų vežti į mokyklą, jų pasiimti, išvežioti po būrelius ir pan.
Mokiniams pozityvioji pusė – sužinojo daugiau elektroninių erdvių, kuriose buvo galima rasti informacijos, taip pat buvo skatinamas savarankiškas mokymasis.
Pliusas mokytojams – neliko drausminimo poreikio problemų pamokose. Mokiniai kalba po vieną, o jeigu jau būna kas nors labai nedrausmingas, juk galima jį išjungti. Tiesiogiai, paspaudžiant mygtuką (juokiasi).
– O trūkumai?
– Visgi nuotolinio mokymo trūkumų matau daugiau nei privalumų. Vienas trūkumų – tas minėtas glaustas pamokos išdėstymas, pasakojimas tik iš esmės ir apie svarbiausius dalykus. Tai labai varžo mokytoją, kad pamoka būtų įdomi, nestandartinė.
Antra, interneto ar elektros trikdžiai. Viskas gerai, jei jų nėra, o jei pasitaiko? Mokymo procesui tai nesuteikia užtikrintumo.
Trečia, nuovargis ir akių gadinimas. Jei būdavo paskutinė pamoka, tai tikrai matydavau, kokie mokiniai pavargę, mažiau motyvuoti. Juk reikia įsivaizduoti – jie prie ekrano penkias šešias pamokas, o po jų – vėl ten pat lieka ruošti namų darbų.
Tai tikrai nėra geras pasirinkimas, turint omeny, kad visi ir taip suvokiame, kiek daug laiko vaikai praleidžia prie ekranų – kompiuterio, telefono, televizoriaus. Pagaliau, po dienos norėdamas pailsėti, jis greičiausiai eis pramogauti „YouTube“, žiūrės filmą, taigi vėl akys bus nukreiptos į ekraną.
Nuotolinis mokymasis yra mokinių sąžiningumo testas.
Ketvirta, nuotolinis mokymasis yra mokinių sąžiningumo testas. Su tuo susidūrė beveik visi mano kalbinti pedagogai. Ir man pasitaikė, kai taisydamas kontrolinius darbus, radau identiškus sakinius gal šešiuose mokinių atsakymuose. Tai buvo mano auklėtinių klasė. Pasakiau teisiai, kad radau variantus, įtariu, kad nusirašė atsakymus, ir paprašiau pamokos pabaigoje pasilikti tų, kurie nesąžiningai atliko užduotis. Maniau, bus šeši, o liko devyni (šypteli). Tai draugiškai pasikalbėjome, balu sumažinau pažymį, tačiau nė vienas neturėjo pretenzijų.
Penkta, nuotolinis mokymas nesuteikia galimybių jausti ir matyti mokinį, jo kontroliuoti. Tarkim, tu pasakoji apie kalnus, o jis gal naršo feisbuke, bet pritariamai linksi galvą. Taigi, mokytojui lieka tik pasitikėti mokinio sąmoningumu.
– Tačiau nuotolinis mokymas gali būti išsigelbėjimu introvertams, mažiau bendraujantiems mokinimas. Gal buvo jūsų pamokose tokių, kurių rezultatai kaip tik per karantiną pagerėjo? O gal tokiomis istorijomis dalijosi kolegos?
– Labai taiklų pavyzdį pasakėte. Turiu vieną mokinę su nemažai specialiųjų poreikių. Mokykloje jai irgi skirdavau laiko po pamokos, tačiau nuotoliniu būdu to laiko turėjau dar daugiau, apie 15–20 min. Individualiai aptardavome, ką suprato, kur dar reikia pasistengti. Tai štai tos mokinės rezultatai žymiai pagerėjo.
Taigi drąsiai galėčiau daryti išvadą, kad mokiniams su specialiaisiais poreikiais tas individualus dėmesys, mokytojo darbas su jais yra didžiulė paskata jiems.
– Kaip karantininę patirtį ketinate panaudoti naujais mokslo metais? Gal atsirado minčių maišyti metodus, tarkim, vienus dalykus pateikti gyvai, kitus – nuotoliniu būdu?
– Informatikos mokytojai tai vienareikšmiai daugiau skirs užduočių elektroninėje erdvėje. Tai išties labai patogu ir efektyvu. Manau ir man, kaip geografijos mokytojui, pravers šis būdas: mokiniai galės projektinius grupinius darbus kelti į internetą, o aš ten viską peržiūrėsiu.
