Apie tai, kas jis iš tiesų yra, kuo nori būti ir kokiu požiūriu vadovaujasi gyvenime, dalijasi A. Mikalausko vedamoje laidoje „Pradėk iš naujo“.
Aurimas Mikalauskas: Kokią vietą tavo gyvenime užima aktorystė?
Giedrius Savickas: Kad būsiu aktorius, visi sakė nuo mažens, bet nei mane domino teatras, nei ką. Aš nebuvau tas, kuris eitų ir domėtųsi. Paskui, dešimtoje klasėje, lankiau būrelį, nes sakė faina vadovė. Vėliau nuvažiavau į Lenkiją, laimėjau geriausio aktoriaus konkursą, stojau į aktorinį, bet įstojau pas Choliną. Aš baletą šokau šešerius metus, nes supratau, kad smagiai praleisiu laiką šokdamas. Prieš tai niekada nešokau, bet, nusprendžiau, baletą išmoksiu, kodėl gi ne?
Man patinka, kai sekasi, kai faina chebra ir geras produktas, bet nėra taip, kad didžiausia meilė yra teatras, ne, aš dirbu, aš einu dirbti. Tai yra malonus darbas, su kuriuo aš apvažiavau visą pasaulį, vaidinau pačiuose garsiausiuose festivaliuose. Tačiau niekada nesureikšminu, į mane kreiptis reikia Giedrius. Sako, čia aktorius Giedrius, ne, čia yra mano profesija, o aš esu Giedrius. Man nereikia to įvardinimo. Nuo vaikystės formuoja klausiant, kuo nori būti, aš noriu būti Giedriumi.
Jei reikėtų rinktis, aš palikčiau teatrą, nesu prisirišęs prie jo. Taip, labai daug jis gyvenime davęs yra, taip, aš labai dėkingas jam, labai dėkingas teatrui, šiai profesijai, kad ji suteikė galimybę pamatyti pasaulį, susipažinti su daug fantastiškų žmonių, susipažinti su gera literatūra, pjesėmis, dėl to aš ir mėgstu teatrą. Pamatyti sceną, gyventi joje, aišku, įdomus dalykas, bet aš geriau jaučiuosi namie, kai išeinu iš jos.
A. M.: Koks tavo požiūris į teatrą Lietuvoje?
G. S.: Man atrodo pas mus teatras yra per daug sureikšmintas. Mirė kažkoks aktorius ir visi sako: „Mes netekome tokio žmogaus, tai buvo didis žmogus“, o mano mama man pasakė: „Nieko nepraradom, jis kažkokį vaidmenį suvaidino? Giedriau, nei jis gydytojas buvo, nei mokytojas, tu tik neįsivaizdink ir negalvok, kad čia kažkokia profesija tavo.“
Man niekada nebuvo, kad čia kažkas tai tokio yra. Aktorius nėra kažkoks stebuklas, skaito gal daugiau, dėl to žino gal daugiau, bet visko po truputį, nieko iki galo. Man kiekviena profesija yra garbinga. Pamenu, kažkokia aktorė labai jaudinosi prieš spektaklį, o Nekrošius sako: „Ko tu čia jaudiniesi, taigi čia tik spektaklis, nei čia gydai ką nors, nei ką“. Tai ir aš nesureikšminu, teatras yra teatras.
A. M.: Žvaigždžių liga. Ar buvo laikas, kai ją turėjai?
G.S.: Tai aišku, būdavo, kad pastebi žmona. Pats nepastebi. Prie manęs Birštono sanatorijoje priėjo toks senas humoristas, labai geras žmogus, ne tas blogasis, ir pasisveikino su manimi taip nuoširdžiai, o aš taip norėjau parodyti, kad man net gėda, kad čia jis sveikinasi su manimi. Nuėjęs šimtą žingsnių aš taip susigėdau, kaip dar niekada nesu susigėdęs gyvenime.
Aš pats sau sakau: „Koks tu esi šūdo gabalas, Giedriau, ką tu čia darai, ką čia įsivaizduoji, ką čia norėjai parodyti, bet tu tik parodei sau, kad esi šūdo gabalas.“ Tada nuėjau, pasisveikinau su žmogumi, išgėrėme arbatos ir nuo to laiko nėra kažkokių tai tu tą, tai tu aną darai, ar žmogus toks yra ar toks, man nesvarbu yra.
Nėra nei kokių nors profesijų geresnių, nei skonio ar humoro. Einu kažkada Nidoje ir vienas vyras taip blogai juokauja, nu taip blogai, o žmona taip juokiasi garsiai, taip linksma, taip jiems gera, fantastika. Bet tai ateina su amžiumi, kai tau jau ne šešiolika. Pavyzdžiui, aš mėgstu avangardinį džiazą, o geriausias draugas sako, man „Mango“ patinka. Ką, mes neturim dainų, kur vakare „YouTube“ paklausome?
Jaučiu kažkokią įtampą, irzlumą, ypač, kai grįžti po vasaros į Vilnių. Chebra, ramiau viskas, nesusireikšminkite. Kartais atrodo, kad viskas svarbu, bet taip nėra, atsipalaiduoti reikia. Lietuva visada turėjo įrodinėti, o prancūzui to niekada nereikėjo, norės, išgirs apie Lietuvą, nenorės, neišgirs, tai kažkoks kompleksas. Būkime, kokie esame, turėkime savo stuburą.
A. M.: Ar turėjai minčių mesti aktorystę ir įgyvendinti kitas svajones?
G. S.: Buvo, bet aš tada nuėjau Jokūbo kelią, grįžau ir supratau, kad aš labai gerai gyvenu, šita profesija man tinka. Gal dabar kartais būna tokių minčių, bet, žinot, norisi tą patį pradėti kažkaip iš naujo, ne kardinaliai naujo, bet tą patį, tik kitaip. Pavyzdžiui, būna, darai spektaklį, viskas lengvai, bet gal reiktų pačiam pradėti daryti. Ne tai, kad režisuoti, bet suburti žmones, ieškoti pjesės ir daugiau pačiam gilintis.
Norisi kažkokių kitų projektų, pradėti kažko atsisakyti norisi jau, norėtųsi išsirinkti, išfiltruoti. Jau toks amžius. Iki keturiasdešimties viską darai, kad uždirbtum. Dabar jaučiu, kad galiu filtruoti, pasilikti nedaug, tik tai, kas man labai miela. Norisi turėti daugiau poezijos, važinėti metus laiko po Lietuvą ir pristatinėti. Aš nebenoriu tūkstantinių minių, man smegenis spaudžia, norisi jaukiau ir ko nors tokio poezijai norėtųsi, mielo, kamerinio. Aišku, bus kamerinis, norėsis dar kito, žmogus toks yra.
A. M.: Kas tau, kaip žmogui, yra svarbiausia?
G. S.: Reikia dar išsiaiškinti, vienu momentu tas, kitu – tas. Man svarbu yra šeima ir artimieji, viskas. Man svarbiausi jie yra. Svarbu yra būti ir nedaryti niekam blogo, neprišikti niekur, kad dėl kažkokio manęs, to, kuris esu viduje, kitas nekentėtų ir nebūtų blogai, kad neverktų žmonės. Mano žmona, mano mama, brolis. Kuo toliau, tuo svarbiau.
Ir, aišku, aš pats labai svarbus, kad gerai praleisčiau laiką, man tai labai svarbu gyvenime, nuo mokyklos laikų. Nenoriu kankintis. Pirmūnu būti? Kam? Ar kas tau duos kokį nors prizą? Žmonės stengiasi lipti per galvas, pasiekti kažką. Ir ką? Gali atsikąsti medalių, bet kas iš to, jei viduje liūdna. Reikia žaisti, juk viskas yra nereikšminga.
Plačiau apie tai laidoje „Pradėk iš naujo“ čia. O jei norite sužinoti, ką Giedrius norėtų savyje pakeisti, ką daro, kai trūksta motyvacijos, ir ką galvoja apie laimę — spauskite čia, kur rasite pokalbio tęsinį, skirtą ištikimiausiems laidos žiūrovams.
