Atvira ir nuolat besišypsanti – tokia pasirodė Gintarė. Tačiau kas ji – sumanaus naudos ieškančio vyro auka ar laimingai ištekėjusi ir mylima moteris – spręsti ne man. Jai – 36, jam – 45 metai.
15min GYVENIMUI Gintarė papasakojo savo istoriją. Apie daugybę pirmųjų kartų ir patirčių, apie mamą, kuri tik likus savaitei iki vestuvių sužinojo, kad dukra jau netrukus ištekės už 19 metų laisvės atėmimo bausme nuteisto vyro. Jų santuokai – metai, o laukti sugrįžtančio vyro jai liko dar apie 8 metus.
„Su įkalinimo įstaigomis niekada neturėjau nieko bendro. Prieš dvejus metus man parašė dabartinis mano vyras. Jo žinutės sulaukiau pažinčių portale. Tai buvo pirmoji diena, kai ten užsiregistravau“, – savo pasakojimą pradėjo Gintarė.
– Kokia buvo ta pirmoji žinutė, Gintare?
– Labai greitai viskas išėjo. Tą pirmą dieną ir susipažinom. Tai buvo vienintelis žmogus, kuris parašė: ar galiu jums paskambinti? Na taip. Mane nustebino, kad vyras to klausia. Nuo kada yra klausiama? Skambina gi vyrai, ir siūlo viską, ką tik gali. Tad buvo toks išskirtinis atvejis.
Jo balsas buvo raminantis.
– Ir ką pasakė? Kad skambina iš įkalinimo įstaigos?
– Ne. Bet kad jis „sėdi“, aš sužinojau tą pačią dieną, tą patį vakarą.
– Tačiau ne iš jo?
– Ne. Jis pasakė savo vardą ir pavardę. Aš niekada žmonių netikrinu ir nežinau, kodėl tą kartą patikrinau. Jo vardą ir pavardę įvedžiau į paieškos sistemą. Ir išmetė...
– Jei jo vardas buvo paieškos rezultatuose, vadinasi, turėjo būti toks įvykis, apie kurį rašė žiniasklaida? Ne visai eilinis.
– Taip, perskaičiau ne vieną straipsnį. Jis kaunietis. Prisidirbęs stipriai. Nenorėčiau to įvardinti, nes jau daug laiko jis atsėdėjo ir šiandien sužinojome, kad turime galimybę išeiti į atvirą koloniją, į Pravieniškes. Tokia galimybė yra už gerą elgesį ir atbuvus tam tikrą bausmės laiką.
– Kiek jam dar liko?
– 8 metai.
– Daug.
– Taip, didelis laiko tarpas. Bet tada negalėjau žmogaus imti ir klausti. O gal čia ne tas žmogus?
Po trijų dienų pokalbių gavau didžiulę puokštę gėlių. Ją kurjeris atnešė tiesiai į darbą.
Jo vardą ir pavardę įvedžiau socialiniame tinkle. Buvo ne vienas toks žmogus. Todėl ir neklausiau. Esu korektiška ir taktiška. Pamaniau, kad palauksiu, pažiūrėsiu, kas bus.
Taip mes susirašinėjome, bendravome, skambindavomės. Čia jis dingsta, čia – atsiranda. Man ėmė kilti įtarimas, kad visgi tai tiesa.
– Apie ką jūs bendraudavote?
– Apie gyvenimą, apie tai, kaip žmonėms nesiseka, kaip jiems sekasi. Bendrom temom. Po trijų dienų pokalbių gavau didžiulę puokštę gėlių. Ją kurjeris atnešė tiesiai į darbą.
– Žinojo, kur dirbat?
– Taip, aš pasakiau kuo. Gyvenau nedideliame miestelyje, todėl lengva atrasti, kur dirbu. O juk ir feisbuku naudojuosi, ten – visa informacija. Tik paskui sužinojau, kad tas gėles užsakė jo mama.
Ir aš po to karto supykau.
– Kodėl?
– Dėl to, kad dingsta ir vėl atsiranda.
– O tas dingimas – koks? Dienai, pusdieniui, savaitei?
– Ne, maždaug pusdieniui. Išjungtas telefonas būdavo. Jaučiau, kad viskas yra daug rimčiau. Kaip sužinojau vėliau, jis vis klausdavo savo mamos, kaip man pasakyti, nes tada aš nustosiu bendrauti. Vieną dieną pasakė.
– Kaip?
– Žinai, sako, Kaunas nuo tavo miesto netoli, ar tu manai, kad aš, būdamas Kaune, neatvažiuočiau? „Ne“, – pasakiau. Jis paklausė: „Kodėl?“ „Tu sakyk.“ Ir pasakė: „Aš sėdžiu.“ Nors žinojau, bet tada pravirkau. Dėl to, kad tai buvo tiesa.
– Kažkur kirbėjo mintis, kad gal klystat?
– Taip, žinoma. Bendrauti su juo nenustojau, tik šiek tiek atsiribojau. Bet į pirmąjį pasimatymą taip pat nuvažiavau.
– Kaip jis vyko? Kokiomis nuotaikomis važiavote?
– Aš pirmą kartą važiavau į tokią vietą, nieko nežinojau. Ilgą laiką buvau nevairavusi, ir važiavau 400 kilometrų tam, kad tris valandas pažiūrėčiau į žmogų per stiklą.
Dabar aš nesigailiu, bet tada buvo toks momentas, kai galvojau: Gintare, ką tu su savimi darai?
Nuvažiavau. O aš tokia – visada ir visiems besišypsanti, sveikinuosi. Iš kur man žinoti, kad negalima su tais kaliniais, kurie dirba lauke, pasisveikint?
– Negalima?
– Ne. Jei tu šypsaisi, į tave žiūri skeptiškai. Visada krinta įtarimo šešėlis, kad kažką jiems perduodi. Nelegalaus, neleistino. O aš pasisveikinau, šypsojausi.
Beje. Jie iš karto žino, pas ką tu atvažiuoji, sako, kad manęs laukia, kad jaudinasi, pasipuošęs. Man buvo keista, kad jie visi viską žino vieni apie kitus.
Kai nuėjau prisiregistruoti, manęs klausia, ar aš pirmą kartą tokioje įstaigoje? Na, taip. Tada gavau leidimą, nuėjau pas direktorių. Jis turi patvirtinti.
Po to eini į kratą. Prižiūrėtoja, kuri atlieka kratą, liepia nusirengti. Ne šiaip, o visai nuogai.
– Kad nieko neįneštum?
– Taip. Bet aš tada pagalvojau, kad juk žmogų matysiu per stiklą. Tai ką aš galiu įnešti?
Tai buvo pirmas susitikimas. Žiūrėjau, stebėjau aplinką. Balkonuose gėles augina, šiltnamiai, katinai vaikšto. Toks savitas gyvenimas.
Ir tada atėjo mano būsimas vyras. Visas drebėjo. Galvojau, kad bus sunku. Bet tu tiesiog paimi telefoną ir bendrauji per stiklą. Dabar yra paprastesnis variantas – „Zoom“ programėlė, ir bendrauji matydama iš tenai, nereikia net važiuoti.
Aš nekalta, kad jis ten. Ir aš ne kartą esu jam tą sakiusi. Bet aš esu tam, kad parodyčiau, jog galima gyventi kitaip.
– Koks buvo tas pirmas susitikimas?
– Jis labai mažai kalbėjo. Kalbėjau aš. Man viskas buvo įdomu: už ką, kodėl, ar tikrai taip? Kaip reagavo tėvai? Apie tėvus pagalvojai? Labai daug dalykų sužinai, kai žmogus tau viską pasakoja iš širdies. Pabuvau tris valandas, išklausinėjau, ko norėjau, ir išvažiavau.
– Su kokiomis mintimis išvažiavote?
– Kad aš dar sugrįšiu.
– Jis jums patiko?
– Taip. Patiko kaip žmogus. Nubraukiant tai, kas buvo anksčiau. Nes jis jaunas, maždaug 35 metų, pateko į įkalinimo įstaigą.
– Ar galima nubraukti, kas buvo?
– Kadangi tuo laiku aš nedalyvavau jo gyvenime, man galbūt yra paprasčiau. Nesigilinu, kaip tada buvo, kaip didesnių pinigų siekis privedė prie to, ką jis dabar turi. Aš nekalta, kad jis ten. Ir aš ne kartą esu jam tą sakiusi. Bet aš esu tam, kad parodyčiau, jog galima gyventi kitaip.
Kai kitą mėnesį buvo mūsų antras susitikimas, po to aš važiavau pas jo tėvus. Sėdėdama pas jį sakau: niekada būčiau nepagalvojusi, kad su draugo tėvais važiuosiu susitikti taip. Jis man buvo pasakojęs, kad jo tėvai griežti, įtarūs.
– Bet vyro mama apie jus žinojo?
– Žinojo, nes jis pasakodavo. Ji sakydavo: tu ją giri, nes esi išsiilgęs moteriškos šilumos, tau taip atrodo, kad visos geros.
– O kai nuvažiavot pas juos?
– Kai nuvažiavau, aš paskendau jo tėvų glėbyje. Manęs laukė su vaišėmis. Jie gyvena Kaune. Tėvukai – jau vyresnio amžiaus. Užsibuvau, pamiršau, kad turiu grįžti namo. Buvo labai smagu.
Netrukus po to susitikimo su jo tėvais jis pasiūlė tekėti. Jis labai užsidegė. Sakiau: palaukim, pažiūrėsim, pabendrausim.
Bet kai pradėjau dažniau atvažinėti pas jo tėvus, ėmiau galvoti, kad arba tas žmogus labai gerai meluoja ir man, ir savo tėvams, arba rimtai jis planuoja būti kitoks.
Jei dabar jis kažką sugalvotų – jam kelio atgal nebėra. Mano santykiai su jo tėvais yra labai geri, esu uošvio numylėtinė. Tą „titulą“ išsikovojau ne tik savo bendravimu, bet ir dėl to, kad aš rūpinuosi jų sūnumi. O jie taip pat rūpinasi manimi, mes bendraujame kiekvieną dieną.
Tad apsvarsčiusi tekėti sutikau. „Gerai, pabandykim“, – pasakiau.
– Kiek kartų prieš tai buvote jį mačiusi?
– Vaizdo skambučiais – kasdien. O nuvažiavusi buvau du kartus. Bet kai aš nuvažiavau pirmą kartą, kiti jau sakė: jaunamartė, šita ištekės už tavęs.
– Kas taip sakė?
– Pareigūnai, prižiūrėtojai. Jie viską mato. Psichologija. Bet kelias iki mūsų vestuvių buvo labai sudėtingas.
– Kodėl?
– Aš savo tėvams nesakiau. Juk kaip gali pasakyti mamai?
– Kaip mama sužinojo?
– Juokingas dalykas. Kartu su mano vyru tame pačiame kambaryje gyveno mano mamos jaunystės draugės buvęs vyras. Ir mano mama sužinojo iš tos draugės, kai iki vestuvių buvo likusi savaitė.
– Iškaršė kailį?
– Ne. Bet buvo košmaras.
– Emociškai?
– Taip, ir psichologiškai. Aš, atsimenu, mamai parašiau: mama, tu mane užauginai, ačiū tau, o dabar bandysiu pati. Ir bandau.
Sunkiausia buvo suvesti abiejų mūsų tėvus. Labai išgyvenau. Bet dabar jie bendrauja. Mano tėvai bendrauja ir su mano vyru: kaip mes kalbamės vaizdo programėle, prieina, pasisveikina.
Po vestuvių, kai grįžau į savo miestą, atvažiavo ir mane pasveikino mama, sesės su šeimom. Tėtis tuo metu sirgo.
Jos sako: negalėjom visi perkalbėti, tai leisk pasveikinti. Mama pridūrė: pati pasirinkai, ir jau dabar viskas, nesibėdavok.
Aš galvoju, kad negalima nurašyti visų žmonių. Ne visi recidyvistai, visi mes paklystame. Pati nebuvau šventoji jaunystėje, mamai teko ir galvą pasukti. Visko buvo. Aišku, ne visi ir imamės tokių drastiškų dalykų.
– Gintare, papasakokite apie vestuves.
– Tai atsikeli ryte, susitvarkai, pasidarai minimalų makiažą, minimalią šukuoseną, apsivelki suknelę ir važiuoji. Mūsų vestuvėse liudininkai buvo vyro tėvai. Po to valgėm vestuvinį tortą, kurį pagamino pats vyras, nes jis gali, o mes negalime maisto produktų atsinešti.
Tris valandas buvome visi keturi.
– Ar gerai suprantu, kad pirmasis fizinis kontaktas įvyko per vestuves? Nekalbu apie intymius dalykus, tačiau paprastas paėmimas už rankos.
Aš savo tėvams nesakiau. Juk kaip gali pasakyti mamai?
– Per vestuves.
– Kaip jaučiasi moteris, tekėdama štai taip?
– Aš visą laiką sėdėjau. Buvau pasimetusi. Nes tikrai moteris ne taip įsivaizduoja savo vestuves. Man čia antroji santuoka. Pirmosios vestuvės buvo tokios, kaip ir priklauso, tad antrų tokių iškilmingų gal ir nesinorėjo. Bet kad jos bus už grotų – tikrai nepagalvojau.
Visų emocijų dabar jau neatsiminsiu. Bet prisimenu, kad jo tėvai prieš ceremoniją stovėjo, o aš sėdėjau. Kai būsimas mano vyras įėjo – aš net neatsistojau. Negalėjau. Buvau pasimetusi. Galvojau: o jei niekas neatitiks? Juk kai kalbi telefonu, tai yra vienaip, o kai susitinki su žmogumi, yra dar kitaip.
– Jūsų ši antra santuoka, o vyro?
– Jis, būdamas laisvėje, du kartus buvo vedęs.
– O teistumas – pirmas?
– Teistas du kartus, bet kai sėdi – pirmas.
– Nebuvo minties, kad gal darot klaidą tekėdama?
– Ne. Niekada nesigailėjau ir iki šiol nesigailiu. Po santuokos ceremonijos mes turėjome dvi paras. Viena moteris manęs kartą paklausė: ką tau jis pažadėjo? Tai galiu pasakyti, kad visiškai nieko.
– O ką gali žadėti? Mainais už santuoką – pinigus?
– Taip. Tu tarsi parsiduoti. Tai galiu pasakyti, kad aš neparsidaviau.
Man ne tik nepažadėjo nieko, o dar ir pasakė, kad bus sunku. Abiem. Bet aš tada neįvertinau, kad bus taip sunku. Šiandien taip yra.
Po vestuvių viskas gražu, atrodo, kad problemos tik tavo, bet kai pradedi rūpintis kitu žmogumi – jų atsiranda dar.
Nors jis niekada neprašo, bet nuvežu rūbų, batų. Kai pradedi rūpintis, tada pamatai, kas yra kas iš tikrųjų. Dabar vyksta teismo posėdžiai.
Man ne tik nepažadėjo nieko, o dar ir pasakė, kad bus sunku. Abiem. Bet aš tada neįvertinau, kad bus taip sunku.
– Dėl ko?
– Nes kiti pradeda pakišinėti, tu jau nesi toks kalinys, koks buvai, nes turi žmoną. Prasideda pavydas. Pasako, kad negali būti šalia jo, nes jis narkomanas. Pareigūnas privalo reaguoti ir veda tikrinti. Nieko neranda. Kitą dieną – vėl tas pats. Patys pareigūnai ėmė klausti, kam jis perbėgo kelią. Ir dar sakė, kad įsigijęs žmoną – įsigyji ir problemų.
Tave tiesiog pradeda skųsti. Manęs jau ir direktorius nelabai mėgsta, nes aš kovoju už teisybę. Jei kas ne taip – rašau tiesiai į Kalėjimų departamentą. O departamentas – jiems. Galiausiai direktorius pasiūlė ateiti pasikalbėti pas jį, jei kas man netinka. Tik kad nelabai nori kalbėtis.
– Gintare, o teismo posėdžiai už ką?
– Rugsėjo mėnesį, jam einant iš darbo (nes mano vyras įkalinimo įstaigoje dirba), į batą buvo įdėta narkotikų. Buvo labai nedidelis kiekis. Samdėmės advokatą ir eisim iki galo. To neįvertinau prieš santuoką – kad reikės turėti tiek kantrybės.
– Jūs esate tikra, kad jūsų vyras nevartoja narkotikų?
– Taip, yra visi išrašai, aš juos pati mačiau, advokatas parodė. Ar buvęs įskaitoje, ar yra vartojęs? Aš dėl to rami – tikrai ne. Jei jis vartotų narkotikus, aš, net ir mylėdama iki beprotybės, su juo tikrai nebūčiau.
– Po vestuvių jums buvo skirtos dvi paros. Kitaip tariant – pirmoji naktis. O prieš tai – nedraugauta, neita į kiną, nebūta kartu...
– Buvo keista, nes penkerius metus gyvenu viena ir auginu vaikus. Turiu dvi dukras.
Dar vienas niuansas, dėl ko aš sutikau tekėti, – jis bendravo su viena vienuole. Ji juos lankydavo, jis eidavo į visas mišias.
Jis buvo kažkoks kitoks. Pirmą parą mes labai daug kalbėjomės. Turbūt abiem reikėjo išsipasakoti savo gyvenimus. Aš supratau, kad gyvenime jam tiesiog nesisekė. Dar kalbėjomės, ką galime daryti, o ko ne: ar mums reikia vaikų?
Ačiū Dievui, kad mano vyras protingas. Jis vaikų norėtų, bet sako, kad ne, nes man vienai bus sunku.
O kaip būna pirmąjį kartą? Juk buvau prisiklausiusi visko.
– Ko?
– Na, pavyzdžiui, apie grubų seksą, kad jie nesustodami gali mylėtis ir panašiai. Aš, tiek prisiklausius, nežinojau, kas bus. Nieko panašaus iš viso.
Dar vienas niuansas, dėl ko aš sutikau tekėti, – jis bendravo su viena vienuole. Ji juos lankydavo, jis eidavo į visas mišias. Vienuolė apie jį nepasakė nieko blogo, laikėsi neutralios nuomonės. Ji mus palaimino.
– Kaip jūs gyvenate finansiškai? Persikraustėte į Kauną?
– Taip, iš čia man patogiau važinėti į pasimatymus. Aš esu iš tų moterų, kurios dirba per du darbus.
Jei vyrą perkels į Pravieniškes, jis savaitgaliais galės grįžti namo. Neramu dėl to, kad bus sunku įsivažiuoti į normalų gyvenimą. Jis dirba, nori dirbti, bet kaip bus išėjus – ar bus darbo? Jei perkels į atvirą koloniją, jis turės susirasti darbą. O jo gyvenimo aprašymas juk nėra kaip eilinio žmogaus.
– Kokia jūsų nuomonė apie sąlygas įkalinimo įstaigose?
– Apie tą, kurioje yra mano vyras, galiu pasakyti, kad nėra stiprių psichologų, kurie paruoštų juos ir dirbtų su jais. Ir dėl to daug kas išėję sugrįžta. Jiems labai svarbu, kad jie išsikalbėtų, kad būtų išklausyti.
Yra atskirtis, ir stipri. Vieni ožiai, kiti – drožtukai. Aš manau, kad jei įstaigos valdžia tai leidžia – taip ir yra. Čia įstaigos vadovų atsakomybė.
– Gintare, o jūsų vyras žino, kad mudvi kalbamės?
– Taip, šįryt pasakiau.
