Gintarė Latvėnaitė: šie laikai neleidžia plaukti kaip malkai pasroviui

„Šiuo metu mieliau žiūriu į priekį nei atgal“, – atvirauja 43-erių aktorė Gintarė Latvėnaitė. Šiandien moters profesiniai vingiai apima Vilniaus „Mažojo teatro“ ir vaikų teatro „Pradžia“ sceną, kuriame Gintarė aktorystės pagrindais dalinasi ir su pačiais mažiausiais. „Kodėl tai darau? Nes man patinka ir dar noriu judėti į priekį. Blogiausia gyvenime – stovintis vanduo“, – mintimis dalinasi aktorė.
Gintarė Latvėnaitė
Gintarė Latvėnaitė / Gretos Skaraitienės / BNS nuotr.

– Kalbamės vos prasidėjus Naujiesiems metams, ar tai kažką reiškia Tavo gyvenime, ar vis tik neapsikrauni rezoliucijomis?

– Aš, kaip ir didžioji dalis žmonių, turiu sąrašiuką, lentelę, esu surašiusi planus bei tikslus, kur norėčiau šiais metais keliauti. Aišku, visada tikiesi, kad metai bus geresni nei buvę, bet man labai svarbu nestovėti vietoje – judėti. Tikrai esu pasiryžusi dėti pastangas, kad tie planai būtų įgyvendinti.

– O apskritai Tau patinka planuoti? Žinoti, ką veiksi 9 val. ryto, o ką 20 val. vakaro. Tau tai padeda ar geriau būtų tiesiog plaukti?

– Šiuolaikinis pasaulis neleidžia plaukti pasroviui kaip malkai. Juk jis šiandien toks kintantis, jame tiek daug informacijos, nerimo, visa tai įveikti nėra paprasta, todėl aš sau padedu pasidarydama planą.

Mano dienos, savaitės, mėnesiai yra suplanuoti. Aš tikrai stengiuosi tai išlaikyti, nors, aišku, nutinka situacijų, kaip ir visų gyvenimuose, kai kažkas vyksta ne pagal planą, bet lengviau, kai didžioji dalis veiklų ir darbų sustyguota.

– Visi per gyvenimą patiriame pakilesnių bangų ir nuolydžių. Kaip Tu išgyveni pastaruosius? Į ką remiesi, kas tau padeda išlaikyti galvą virš vandens?

– Aš labai pailsiu Birštone, man patinka vandens procedūros. Aišku, būna laikotarpių, kai negali sau to leisti, bet tada stengiuosi atrasti kokį masažą Vilniuje. Šitie dalykai mane nuramina, atstato, sakyčiau, man padeda sau skiriamas bent minimalus dėmesys. Kartais stengiuosi sau padaryti tokią dovaną.

Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Gintarė Latvėnaitė
Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Gintarė Latvėnaitė

– Kas labiausiai šiandien džiugina profesiniame lauke?

– Aš labai džiaugiuosi tuo, kad teatre „Pradžia“ labai intensyviai vyksta užsiėmimai mamoms ir kūdikiams. Mamų, kurios sužino apie juos ir prisijungia, labai padaugėjo, kas tikrai mane labai teigiamai nuteikia, tikiuosi, kad taip ir tęsis.

Aišku, dar labai smagu, kad ten pat turiu ir teatro studiją, kuri skirta vaikams nuo 4 iki 11 metų. Didžiuojuosi, kad auginu tokį daigelį – teatro studiją. Šia kryptimi, beje, planuoju judėti ir toliau, augti joje.

Kodėl aš tai darau? Nes aš moku ir man patinka tai daryti (juokiasi). Tai laikas, kai mes žaidžiame. Pradedu aš, tada įsijungia ir mamos, o kai įsilieja jos, aišku, ima žaisti ir vaikai. Tada įvyksta istorija, per kurią mažieji daug ko išmoksta, ilgainiui imi matyti rezultatą, o jis skatina keliauti toliau.

Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Gintarė Latvėnaitė
Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Gintarė Latvėnaitė

– Auginate tris savus vaikus, keli jau prie paauglystės, dažnai mamos kalba, kad tai – sunkus laikotarpis. Kaip su juo susigyventi? O gal irgi padeda žaidimai?

– Mano vaikai jau tikrai dideli. Vienas jau suaugęs, kitas – paauglys, o trečias – einantis į paauglystę. Mes planuojame savo laiką, turime vidines taisykles (juokiasi). Būna, kad nepavyksta, bet siekiamybė turėti ramybę ir harmoniją artimiausiame šeimos rate.

Dėl paauglystės – sunku pasakyti vienareikšmiai. Man atrodo, kad ir su mažais vaikais, ir su paaugusiais būna visokių periodų – tiek labai gerų, tiek sunkių. Mano nuomone, labai svarbu mokėti gyventi ir išgyventi tuose perioduose, matyti savo klaidas, iš jų mokytis ir, kas be ko, pripažinti.

– Ar pasiilgsti vaikų kūdikystės, bendrai ar dažnai kyla nostalgija praeičiai?

– Turiu galimybę pasidžiaugti kitų vaikais užsiėmimuose „Tarp debesų“. O aš mokausi gyventi šiandien, priimti išgyvenamas akimirkas ir save jose. Vaikus irgi – priimti tokius, kokie jie yra, kokius aš juos turiu.

Mano praeitis turtinga, ji man padėjo tapti manimi tokia, kokia esu šiandien. Už tai praeičiai aš dėkinga.

Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Gintarė Latvėnaitė
Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Gintarė Latvėnaitė

– Visi gyvenime turime sunkių momentų – ar netektys, ar krizės. Kaip pačiai sekasi jas įveikti, išsivalyti neigiamas patirtis?

– Tai nesibaigiantys procesai, kurie tęsiasi iki pat gyvenimo pabaigos. Jeigu esi plačiai atvėręs akis gyvenimui, esi žingeidus ir nori mokytis iš gyvenimo, tai kiekvieną gyvenimo etapą matai vis kitaip. Manau, kartais reikia laiko, kad suprastum, ką turėjai ar kas įvyko. Pavyzdžiui, turėjau nuoskaudą, ji man nedavė ramybės, o galiausiai, po kiek laiko, ji tampa neskausminga, net ir juokinga.

Aš vis tiek esu vaikas aštuoniasdešimtųjų, dar sovietinio laikotarpio, kur juokiasi kolegos, kad raktas po kaklu ir gyvenimas kieme. Prisiminimų iš vaikystės yra įvairių, tik klausimas – ar kai kurie iš jų skaudina? O gal jie leidžia į šią dieną pasižiūrėti šviesiau ir linksmiau?

O gal tos neigiamos emocijos mane stabdo, o gal laikas kapstytis, gyventi šia diena ir suvokti, kad vis tik tu jau nesi tas vaikas, kuriam po kaklu yra raktas? Vis prisimenu, kad gyvenime nėra viskas juoda ir balta, viskas labai įvairu, keičiasi.

Aš vaikas vis tiek tų aštuoniasdešimtųjų, dar sovietinio laikotarpio, kur juokiasi kolegos, kad raktas po kaklu ir gyvenimas kieme.

– Slegiančiomis akimirkomis kuo labiausiai kliauniesi? Esi linkusi išbūti viena, o tada eiti į žmones, ar pirmoji pagalba ir yra žmonės?

– Būna, kad tiesiog rašau, būna, kad kalbu, o būna, kad ir bėgu. Nėra vieno dominuojančio būdo, kaip tą akimirką jaučiu, taip ir veikiu. Pasėdėjus, pamąsčius, parašius, išbuvus ar išbėgus, slegianti akimirka palengvėja, o tada galiu vėl įkvėpti.

O apie žmones. Tų, su kuriais galiu bendrauti atvirai, yra visai nemažai, bet pastaruoju metu labiausiai ieškau atramos savyje. Tai man daryti, beje, labai įdomu ir tai aš vadinu „savo branda“.

Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Gintarė Latvėnaitė
Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Gintarė Latvėnaitė

– Iš tų vaidmenų, kuriuos esi vaidinusi teatro scenoje, ar yra tokių, kurie yra itin mieli širdžiai?

– Aš galiu pasidžiaugti, kad vaidmenų, kuriuos man tikrai gera prisiminti, yra daug. Labai malonūs prisiminimai susiję su „Urvinės mamos“ spektakliu, buvo puikus laikas. Žinoma, man labai svarbus ir pirmasis mano darbas „Madagaskaras“, kuris yra rodomas iki šiol, jame vaidinau Salomėją Nerį.

Myliu Celinos vaidmenį spektaklyje „Mistras“. Gera žaisti neseniai išėjusiame spektaklyje „Lyras“, kuriame mano vaidmuo yra charakterinis. Vienas iš kertinių vaidmenų yra Viktorija spektaklyje „Dvasiniai reikalai“, jis mano brandos pradžia, ačiū šiam vaidmeniui.

Jei tavęs klaustų, vis tik – sunki ta aktorystė ar ne?

– Na, čia gal pirmiausia sakyčiau, dabar jau – esu kur esu (juokiasi). Skaitau ir matau, kad žmonės keičia profesijas, man anksčiau taip pat buvo tokių minčių, bet kai supranti, jog nukeliavai gražų ir įdomų kelią su šia profesija, imi tą vertinti. Tiesiog gal kartais reikia paieškoti, kur šioje profesijoje yra stiprioji tavo vieta. Kai randi, tada profesija ima teikti labai didelį džiaugsmą, taigi kol kas keisti jos neplanuoju.

Bet durų pasiūlymams neuždarau, atvirkščiai – plačiai atveriu. Jei bus metas, kai atrodys, kad norėčiau ko kito – tai kodėl gi ne? Kas žino, kas dar manęs laukia?

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų