Kaip sako Ieva, šiemet Adventą ji planavo sutikti ramiai namuose – saugantis viruso, apribojus socialinius kontaktus, su malda, skaitymu, susikaupimu, įsigilinant į Advento prasmę.
Tačiau merginos planus pakeitė paskutinėmis lapkričio dienomis pamatytas straipsnis apie tai, kad Marijampolės Švč. Marijos globos namuose COVID-19 užsikrėtė didžioji dalis personalo ir dalis gyventojų, todėl ieškomi savanoriai, galintys padėti dirbti.
„Bet aš juk saugausi, noriu ramiai sutikti didžiąsias metų šventes, – taip pagalvojau. O ten ir kitas Lietuvos pakraštys, tad tikrai bus arčiau gyvenančių pagalbininkų. Tik mintis, kad reikia važiuoti, nesitraukė“, – socialiniame tinkle rašė Ieva.
Paskambinusi nurodytu kontaktiniu telefono numeriu, I.Neseckaitė pasikalbėjo su viena iš vienuolių, kuri tuo metu ten darbavosi. Ji patikino, kad kol kas dar yra vietinių žmonių, bet užsirašys Ievos numerį, ir, jei kažkas pasikeistų, paskambins.
„Kitą dieną radau praleistus tris tos pačios sesers skambučius. Perskambinusi išgirdau, kad dar trys darbuotojai susirgę ir, jei galiu, reikia atvažiuoti. Susikroviau kuprinę maždaug dviem savaitėms ir penktą ryto išvažiavau į Marijampolę.
Atvažiavusi ir susipažinusi su slaugos namais, kiek apsipratusi būti su ketvirtojo lygio apsaugomis ir dėl to kylančiais sunkumais, po trijų valandų Ieva globos namų medicinos punkte liko viena.
„Tai štai kam reikėjo to universiteto su visomis ne odontologinėmis praktikomis, tai va, kam tos visos kitos, ne tik malonios, gyvenimo praktikos.
Atėjus vakarui sužinau, kad rytoj lieku viena nuo pat ryto. Pirmas atsakymas galvoje buvo „nesąmonė, nesugebėsiu“; bet trauktis nėra kur – galiu neateiti, bet tada neateis niekas. Kvėpuojam. Gerai, Dieve, tu pradėjai visa tai, Tu mane ir išvesi – geriau žinai, kur turiu būti ir ką galiu, nei mano baimės“, – savo emocijomis dalinosi Ieva.
– Ieva, globos namai ieškojo būtent žmonių, kurie turi medicininį išsilavinimą?
– Situacija tokia buvo, kad ieškojo bet ko. Kad nebūtų taip, kaip buvo pavasarį Italijoje, kai užrakino senelių namus ir po to atėjo susirinkti mirusių.
Marijampolės globos namuose slaugomi 36 žmonės, o personalas – serga. Sirgo ir devyni globos namų gyventojai. Tuo metu, kai atvažiavau, buvo likusi tik viena darbuotoja. Visi kiti mes, savanoriai.
– Kiek laiko praleidote slaugos namuose?
– Dvidešimt dienų. Pirmųjų dienų nebegaliu prisiminti su smulkmenomis – jos mano atminty liko kaip panardintos narkozėje. Prisimenu tik, kad buvo labai daug valandų darbo, didelis susikaupimas, jokio blaškymosi į šalis, neišsijungiantis protas ir pojūtis, kad viskas bus gerai. Ir savanorių vienybė, kvėpavimas vienodu dažniu. Visi jie buvo nuostabūs.
Kiekvienas tas žmogus – ir palydėtas į Amžinybę, ir pasveikęs, ir skausmuose, ir besimeldžiantis savo vienutėje, ir tas, norintis labiau nei vaistų, kad paglostytum ranką, ir nieko nesakantis, bet žiūrintis į tave tyromis akimis – yra ne tik kažkieno mama, tėtis, senelis ar močiutė, bet ir mano taip pat.
– Kur tas dvidešimt dienų gyvenote?
– Šalia slaugos namų yra vargdienių seserų vienuolynas, o prie jo – namelis, kur seniau buvę vaikų namai. Ten ir gyvenome. Darbuotoja, kuri buvo likusi, taip pat gyveno tame namelyje – visi kiti darbuotojai buvo saviizoliacijoje. O ta vienintelė likusi paromis dirbo.
– Kokia buvo savanorystė, kokios pagalbos globos namams reikėjo?
– Turiu medicininį išsilavinimą, o tokia buvau viena. Manęs paprašė tiesiog būti medicinos punkte, nes buvau žmogus, kuris kažką suprato apie vaistus, apie sveikatos būklę, jos įvertinimą, ligas ir panašius dalykus.
Reikėjo leisti vaistus, juos dalinti, įvertinti žmogaus sveikatos būklę esamomis priemonėmis, tinkamai reaguoti į situaciją ir kai reikia – gyventoją vežti į ligoninę, o kartais, prasidėjus agonijai, matyti kaip žmogus iškeliauja.“
Mes valandų ten nelabai skaičiavome ir nelabai galvojome apie jas. Ten buvo taip: jeigu neateini tu – neateina niekas. Nebuvo klausimo, ką daryti priklauso, o ko ne. Jei matai, kad turi laisvą minutę, tai eini, maitini, vartai arba tiesiog užsuki pabendrauti.
Juk iki tos ligos atsiradimo ten vyko gyvenimas, žmonės bendravo tarpusavyje. O kada viskas prasidėjo, jie iš savo kambarių išeiti nebegali. Tie, kurie serga – izoliuoti atskirai, kiti gyvena tiesiog po vieną, yra prikaustyti prie lovos. Tiems žmonėms reikia ir žmogiško pabendravimo, ryšio. Tai yra mąstantys, gyvi žmonės. Kalbantis kartais tu iš nuotrupų susirenki jų gyvenimo istorijas.
Nebuvo klausimo, ką daryti priklauso, o ko ne.
– Jūs esate odontologė, negydote tokia ar panašiomis ligomis sergančių žmonių. Ir jums teko ne tik atsidurti COVID židinyje, bet ir priimti sprendimus, susijusius su žmonių sveikata. Nebaisu?
– Aš nuolatos palaikiau ryšį su vyriausia globos namų slaugytoja. Ji sirgo, tačiau konsultavausi telefonu. Tik tiek, kad ji nematė situacijos: aš buvau prie ligonio, buvau žmogus, kuris yra ten ir buvau rankos, kurios daro, ką reikia. Situacija buvo neeilinė. Kaip karo laukas.
– Sakote, kad važiavote duoti, tačiau gavote pati. Ką?
– Postūmį. Ne tik stebėti iš šalies realybę, bet ir prisiimti atsakomybę.
– Mačiau, gavote ir padėką – globos namų gyventojos parašytą eilėraštį.
– Taip, tai viena iš gyventojų, ji taip pat sirgo COVID-19 ir pasveiko. Garbaus amžiaus moteris, buvusi lietuvių kalbos mokytoja.
Užeidavau vis pas ją, paklausdavau, ką šiandien gero per radiją girdėjo, ką gero perskaitė. Ji seniau kūrė poeziją, ir kaip padėką parašė laišką-eilėraštį. Emocinė grąža didžiausia turbūt ne tai, kad tave įvertins ar pastebės, bet juntama pilnatvė ten, kur tu esi ir ką darai.
Kai laikai už rankos močiutę, ir ji laiko tavo ranką suspaudus ir nepaleidžia, tu supranti, kad esi vienintelis žmogus, kuris gali būti šalia. Nebus nei artimieji, nei kažkas kitas. Tai ir yra pilnatvė, kurią jauti. Ir jausmas, kad esi ten, kur turi būti. Kad niekur kitur pilniau negalėtų būti.
– Kiek pati buvote pažįstama su COVID-19 liga?
– Kadangi pažįstu nemažai medikų, tai užsikrėtusių, sergančių, prasirgusių pažinojau. Iš mano artimos aplinkos nesirgo niekas.
Savo aplinkoje turiu žmonių, kurie gana skeptiškai nusiteikę. Kai girdžiu, kad skeptikai turėtų eiti savanoriauti ir pamatyti realybę, aš nelabai tikiu, kad jie eitų. Manau, kad paties žmogaus santykis su savimi ir su aplinka yra sutrikęs, ir tai nebūtų sprendimo būdas. Jis net nepasirinktų ten būti ir savanoriauti, nes jis yra tik stebėtojas iš šalies – kuris stebi, kritikuoja ir vertina. Bet jis niekada toje realybėje neatsidurs. Nepamatys, kaip yra.
Mums yra įdiegta: gerus darbus daryk tyliai.
– Savanoriai vis dažniau savo istorijomis, išgyvenimais dalinasi viešai. Skeptikai pasakytų: o kam, juk geri darbai daromi tyliai.
– Kai jūs parašėt dėl interviu, aš pati nebūčiau sugalvojus, kad reikia plačiau papasakoti apie tai. Mums yra įdiegta: gerus darbus daryk tyliai. Tu iš tikrųjų tuos darbus ir darai pakankamai tyliai. Svarbiausias darbas vyksta tavo viduje.
Bet ir mane, perskaičius straipsnį apie žmogaus savanorystę, pasirinkimus, tai tarsi pažadina. Jei niekada nematytum pavyzdžio, gal ir pats nesugalvotum, neišdrįstum. Kai pamatai, kad tai yra realu, kad tai gali daryti visi žmonės – darai ir tu.
– Prasmingas jūsų Adventas, Ieva.
– Aš save identifikuoju kaip krikščionę, o krikščionybė man yra tikėjimas, kada tu nesusikuri kažkokios pozityvios iliuzijos ir negyveni iliuzijoje. Gyveni realybėje, tokioje, kokia ji yra. Ir man tai yra įkūnytas tikėjimas.
Realybė šiandien yra tokia. Jos tamsoje tu randi šviesą.
Realybė šiandien yra tokia. Jos tamsoje tu randi šviesą. Kartais randi daug daugiau, nei kad pasirinktum tiesiog stebėti iš šalies ir būti pastebėta.
Sakyčiau, kad jei dabar atsakai sau į klausimą, kas tau yra Kalėdos, tai viską sustato į savo vietas. Kalėdos nėra prekybos centrai, ir tau nereikės iš viršaus nuleistų įsakymų ir draudimų ten nesilankyti.
Bet kuris gali atliepti į tuos poreikius, kurie yra dabar. Tai nebuvo vieninteliai globos namai, kur buvo reikalingi savanoriai. Galim rasti daug vietų ir arčiau savęs – savo miestuose, rajonuose. Kur šaukiasi tokios pačios pagalbos. Ir jei turi galimybę – tu gali atsakyti.
