Beje, Raimondui mielesnis apibrėžimas ne garso terapija, o garso erdvės sukūrimas – kaip terpės, kurioje paliečiamas vidinis žmogaus gylis. Gal todėl pokalbis apie garsus nepastebimai virto pokalbiu apie žmogaus egzistenciją, dieviškąją prigimtį, pasirinkimus, atradimo stebuklus.
„Galvojate, jog tai ne apie garsus? Gyvenime viskas yra susiję, net jei mes įpratę per daug techniškai ir paprastai mąstyti, matyti ir suprasti“, – paaiškina pašnekovas.
– Mes žinome, kaip mus veikia kvapai, jie dažnai sužadina prisiminimus. Ar galimas toks garso poveikis?
– Galimas ir labai dažnas. Būna, iškyla tiek asociacijos, tiek prisiminimai ir juos lydintys jausmai. Per gongus spontaniškai iškyla tie prisiminimai, bet kartais su tokiu gebėjimu perkrauti reakcijas, tuos jausmus, su kuriais tai siejasi. Nes čia kiek kitaip, nei klausantis kokio muzikinio kūrinio, su kuriuo sieja prisiminimai. Gongai visada žmogui skamba kaip pirmą kartą.
– Ar tai, ką kuriate, yra visuomet nauja, improvizuojate, ar turite iš anksto išmoktą repertuarą?
Pavadinimas – tai tik lentelė ant durų. Kol neįeisi į vidų – nesužinosi. O kai tu viduje, koks skirtumas, kas ant tų durų užrašyta?
– Pagalvokime, kas nutiktų, jei į reiškinį ar žmogų pažvelgtume naujai, neveikiami ankstesnės patirties ir prisiminimų, tarsi matytume pirmą kartą? Taip sukurtume naują – dabarties ir tarpusavio laisvės santykį su tuo. Juk kiekviena akimirka yra nauja.
Kaip turėtų būti gera išgyventi tą akimirkos šviežumą, gal jame tiesa gyvena ir yra visos galimybės? Sakoma, kad gongo garsas – tiesos galia, ir tai, kas nėra tiesa šioje erdvėje, netarpsta.
Jei mokėtume taip pažvelgti į savo gyvenimo kelią, į savo darbą, kiekvieną situaciją, žmogų, pagaliau – į save, atmesdami visas nuoskaudas, išankstines nuostatas, žinojimus bei jutimus, mums atsivertų visai kita santykių kokybė. Liktų labai daug vietos meilei.
Toks šviežias žvilgsnis padeda atrasti ir pamatyti žmones gilesnius. Nes nebelieka tų dalykų, kurie galėtų iškreipti tarpusavio supratimą, kliudytų kokybiškai ir nuoširdžiai bendrauti.
– Ar kiekvienas žmogus turi savo – asmeninę natą? Garsą?
– Asmeninė nata, tai turbūt tas esminis, prigimtinis kiekvieno savitumas. Kita prasme, jei žvelgtume į žmogaus gyvenimo tarpsnį nuo gimimo iki mirties, kaip į muziką, tai rastume visko: ir džiazo, ir roko, ir metalo, ir lyrinių melodijų, ir folkloro, ir tylos. Visko. Ką savo gyvenimu skleidžiu, vadinasi, tokia nata aš esu, tokia muzika iš manęs eina. Pagal tai ir klausytojai. Kita vertus, o kieno gi rankose instrumentai?
Asmeninė nata – tai ir asmeninė minčių, jausmų, veiksmų erdvė; reikia stengtis apsaugoti tą savo erdvę, jos neužteršti iš vidaus ir išorės. Tos asmeninės erdvės sąveikauja, net jei ir apsimetame kitokiais. Todėl būnant šalia šviesių vidumi žmonių ir patys šviesėjame, o šalia kitokių – šviesėja jie.
Apskritai, visa aplinka turi įtakos. Kiek daug yra triukšmo, šiukšlių, manipuliacijų, bet ir meilės daug, ir šviesos, ir ramybės. Visko yra, bet visko nesirenku. Taip pat ir muzika. Renkuosi tą, kuri šviesina, skaidrina mano vidinį pasaulį.
– Ar yra garsas, kuris jums įkyriausias toje triukšmingoje aplinkoje?
– Aš garsą suprantu plačiai – ne tik tai, ką mes girdime. Man garsas visur, man jis – kaip energija, kaip sąmonė. Manau, kad bene pirmiausia keistinas dalykas Lietuvoje yra nepasitenkinimas. Bet koks – savo socialine padėtimi, savo šeima, savimi, valdžia...
Jei žodžiuose meilė skleidžiasi, tuomet ji skleidžiasi ir pas tą, kuris girdi. Tai nuostabu. Viskas taip gražiai susilieja ir pasidaugina.
Nepasitenkinimas apsunkina, kartais ir visai uždaro kelią naujoms galimybėms ir neleidžia skleistis žmogaus gyvenimui, kad šis būtų it čiurlenantis upelis – gyvas ir kintantis. Ir šiuo atveju, manau, kad meilė yra atsakymas į kiekvieną situaciją, keliančią nepasitenkinimą. Labai didelę įtaką dar vis daro žiniasklaida, kursto tą nepasitenkinimą. Jei ji būtų pozityvesnė, o ji tikrai gali būti, tai galėtų duoti gražų pokytį, nes dar daug žmonių yra nuo jos priklausomi.
– Laikotės principo – pradėti nuo savęs? Garso terapijos sesijomis keičiate kitus žmones, taigi gerinate pasaulį?
– Gongai, tiesiogiai ir netiesiogiai, artina pasaulinę taiką. Tuo tikiu. O kad aš kitus keičiu, taip nesakyčiau. Skaitydamas knygą apie sportą, raumenų neužsiauginsi, nebent knyga labai sunki (šypsosi). Sprendimus ir veiksmus priimame patys. Man asmeniškai šis kelias yra nuolatinis pažinimas. Nelabai žinau, kaip papasakoti, čia daugiau asmeninis išgyvenimas, patirtis.
Manau, kad kiekvienas žmogus garso sesijose atranda savo prasmę: vieni išeina pailsėję, nusimetę stresą, nerimą, kiti atkreipia dėmesį į dalykus, kuriuos laikė nereikšmingais savo gyvenime, ir ima keistis. Kiekvienam – savi potyriai ir atradimai. Vieniems tai terapija, kitiems menas, tretiems koncertas, dar kitiems – gyvenimo kelias, o kai kam – tuščias laiko gaišimas.
– Ar tai reiškia, kad kiekvienas supranta ir interpretuoja savaip?
– Manau, kad labai svarbu yra susikalbėti. Dažnai, klausydami kito, girdime save, vietoje to, kad pajaustume kalbantįjį. Visuomet stengiuosi išjausti kalbančiojo žodžių šaltinį, jei taip galima pasakyti. Ir viliuosi, kad ir man kalbant žmogus tą jaučia. Kai mes bendraujame, tarsi pakviečiame žmogų į tą erdvę, iš kurios ir ateina tie žodžiai. Jei ši erdvė yra pakylėta, tuomet ir suvokimai gali ateiti tos kitos kokybės. Ne vien tų išsakytų žodžių prasmė, bet ir kiti autentiški suvokimai.
– Vadinasi, jūs terapijoje nesate vedlys, o greičiau tas, kuris įvairiais instrumentais sukuria tinkamas aplinkybes žmogui ieškoti ir atrasti.
– Tai yra garsai, erdvė, kurioje man gera būti ir dalytis tuo. Aš gi to nesukuriu. Tam tikra prasme – taip, groju. Kartais tai jutimas, spontaniškas buvimas – kaip tekančio vandens, tačiau ta visa galia, kuri skleidžiasi, kaip galėčiau tai sukurti?
– Bet jūsų sesija yra su aiškia pradžia ir pabaiga, ar ne? Gal sulaikote tą vandens tekėjimą, tarsi kokia užtvanka, o paskui jau paleidžiate visu galingumu? Vanduo teka, visi pasineria į gongo maudynes.
– (Ilgokai mąsto). Buvo sesija, rinkosi žmonės, patalpos durys nuolat buvo varstomos, tad laukiau, kol visi susirinks. Manęs paklausė: „O kada prasidės?“ Tada pagalvojau: o kas turi prasidėti – gi JAU prasidėjo! Nuo minties, nuo sprendimo atvykti, nuo susitikimo pradžios. Nuo tos priežasties, kodėl apskritai tai vyksta, ir t. t.
Yra toks pratimas, kai palydime dubenėlio garsą į tylą. Tada savęs klausiu: o kur jisai dingo? Apima pojūtis, kad jis niekur nedingo, kad garsas tyloje gyvena, tyla yra garsas. Subtiliai, lyg būtų be pradžios ir pabaigos. Tarsi garsas visur esantis, tik mūsų klausa ribota, ausys negirdi, bet širdis žino.
TAIP PAT SKAITYKITE: Išbandyta: maudynės gonge – garsų masažas kūnui ir sielai
– Koks jums yra geriausias komplimentas po terapijos?
– O kas yra komplimentas? Pagyros? Ačiū, bet ne (šypsosi). Jei žodžiuose meilė skleidžiasi, tuomet ji skleidžiasi ir pas tą, kuris girdi. Tai nuostabu. Viskas taip gražiai susilieja ir pasidaugina. Tai yra dėkingumas. O dėkingumas – tai meilės trūkumas. Meilė savaime užpildo dėkingą širdį. O jei jos nėra, tai dovanojami daiktai ir žodžiai tėra tik daiktai ir žodžiai.
O ir į pačią terapiją nežiūrėčiau per savinaudos, per galutinio rezultato siekiamybės prizmę. Apskritai holistinė terapija – tai pirmiausia santykis. Gyvenimo dalis. Juk kai maudausi jūroje, kai sugeriu vaikščiodamas į save pušyno kvapą, kai klausausi paukščių čiulbėjimo, negi sakau, kad dabar „užsiimu terapija“? Tai gyvenimo grožis. O visa tai – kuo tikriausia terapija!
– Sakoma, kad kai ką nors įvardijame, prarandame esminį to pažinimą.
– Pavadinimai reikalingi, kad susikalbėtume, o suvokimas ir patirtys jau kiekvienam asmeniški. Pavadinimas – tai tik lentelė ant durų. Kol neįeisi į vidų – nesužinosi. O kai tu viduje, koks skirtumas, kas ant tų durų užrašyta?
Kai šoka du mylintys žmonės, kiek jiems svarbus šokio pavadinimas ir ar teisingas (kažkienio sugalvotas) žingsnelis?
– Kokio vidinio nusiteikimo reikia geram garso terapijos atlikimui ir klausymuisi?
– Gal meilės? Juk meilė yra ta varomoji jėga, ta gyvybė ir kryptis. Čia kažkaip labai nepasistengsi, natūraliai viskas. Gal ir būna, kad žmogus ateina su ketinimu pagerinti kokią nors konkrečią situaciją ar sveikatą. Bet kas gi žino, ar ta situacija neturi gilesnės prasmės? Negalvoju apie tai.
Matot, per garso sesiją žmogus patiria visapusę harmoniją, vyksta savireguliacijos procesas. Proto kišimosi į tuos dalykus nereikia, o širdies intencija yra savaiminė. Gerai, kai nėra vidinio reikalavimo, o atvirkščiai, širdis atvira tai pasikeitimo galimybei. Be reikalavimo, kaip maldoje – „Teesie Tavo valia“.
– Tokioje erdvėje turėtų pranykti egoizmas ir puikybė. Vadinasi, tik išreiškiate norą, tačiau jo išpildymo būdą paliekate aukštesnei jėgai? Turėtumėte besąlygiškai ja pasikliauti.
– Mes čia taip šnekame, tarsi viskas būtų taip paprasta. Būna, sakome, aš pasikliauju, tegu bus Tavo valia, o viduje mąstome – bet tokia kaip Mano. Tariam, daryk pagal Save, o mintyse – bet taip, kaip Aš noriu (šypsosi). Nepaleidžiame kontrolės, tarsi geriau žinotume, kaip ko reikia. Čia ne vidinio reikalavimo klausimas, o meilės ryšys ir pasitikėjimo būsena.
Gal dažniau reikėtų pažvelgti į viską, kaip į dovaną? Pamenu, dar mokykloj perskaičiau tokią frazę: „Ar gyvenimas man skolingas?“ O gal tikrai per daug reikalavimų turime apskritai? Kad ir šeimoje: jei suvokiu, kad sutuoktinė neprivalo, o dalijasi su manimi būties akimirka, tai yra ne kas kita, o dovana. Dovana jai esu ir aš, analogiškai; tai puiki dirva tarpusavio meilei ir laisvei gyvuoti.
– Greičiausiai žinote garsųjį Masaru Emoto eksperimentą su vandeniu. Veikiamas klasikinės muzikos vanduo struktūrizavosi į taisyklingos formos kristalus, o po sunkiojo roko vandens kristalai buvo tarsi duženos. Ar galima teigti, jog klasika mus harmonizuoja labiau?
– O kiek toje muzikoje yra meilės? Būtent ją pasirinkčiau vertinimo kriterijumi. Antra, kiek pats kūrinys harmoningas, koks jo dvasinis turinys. Gal ir tas muzikinis žanras ne toks jau lemiantis?
Kai kalbame apie gyvenimo kelią, yra keli momentai. Viena – kai mes renkamės kelią dėl Tikslo, o kita – kai renkamės kelią dėl Kelio.
– Ką galite pasakyti apie dvasininkų balsus? Jie skamba tam tikra tonacija, tad irgi daromas poveikis žmonėms?
– Manau, kad šiuo atveju esmė ne balsas, o turinys. Ar jums graži dirbtina šypsena? Viskas labai susiję. Kai kalbame iš širdies, balsas perduoda tą šilumą. Kita prasme, tarkim, kai groju gongais, noriu, kad būtų kuo mažiau manęs, kad kuo geriau perduočiau tą autentiką. Tai neutrali proto būsena. Galbūt kartais taip nutinka. Galbūt. Kaip tame šokyje – jei darai su meile, apie tai net negalvoji.
– Tačiau kai žmonės užsirašo „į gongus pas Raimondą“, jie renkasi būtent asmenybę.
– Galbūt, nežinau. Kiekvienas gi esame skirtingas, turime savitą charakterį, stilių, bet esmės tai nekeičia. Pamenu, vaikystėje net valandų ne pirmo sutikto klausdavau. Kiekvienas renkamės, su kuo bendrauti, su kuo pakeliui, o su kuo – ne. Tačiau kokie gilūs yra vieno kunigo žodžiai: „Kai laikau Mišias, aš užleidžiu savo vietą Dievui.“
– Taip ir jums būna?
– Ne, tai ne mano žodžiai. Aš net nežinau, ar esu pajėgus tai suvokti. Pabandykite bent įsivaizduoti, ką tai reiškia? Jaučiu, kad tai daug giliau, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.
– Kelerius metus studijavote teologiją Vytauto Didžiojo universitete. Tai pasirodė kaip natūralus pasirinkimas ar visgi tai buvo nuklydimas?
– Tai buvo spontaniškai, paprastai ir greitai. Pagalvojau, kad būtų neblogai nuvažiuoti į VDU, pasidomėti dėl specialybių ir t. t. Neplanavau stoti niekur. Bet kai nuvažiavau, buvo likusi paskutinė valanda iki užsidarymo ir paskutinė diena paraiškoms. Apsisprendžiau akimirksniu ir per valandą nuvažiavau namo, paėmiau dokumentus, viską užpildžiau – ir aš jau „traukinyje“. Laikėme egzaminus ir aš buvau paskutinis į nemokamą vietą Teologijos studijoms. Teologija man buvo arčiausiai širdies, nors dar svarsčiau apie gamtos mokslus.
Kai kalbame apie gyvenimo kelią, yra keli momentai. Viena – kai mes renkamės kelią dėl Tikslo, o kita – kai renkamės kelią dėl Kelio. Kita vertus, o ką ten rinktis?
Pavyzdžiui: du jaunuoliai. Vienas nuo mažens labai mėgo „imtyniauti“. Tai su tėčiu, tai su broliu, tai šunį ant nugaros versdavo, medžio šaką nutvėręs lenkdavo ir t.t. O kitas labai norėjo būti didžiu imtynininku. Stebėdavo įrašus, nuotraukas su imtynėmis iš žurnalų išsikirpdavo ir svajojo, kad kada nors taps čempionu. Užaugo abu, ir niekas nepasikeitė. Tas, kuris „imtyniavo“, tas ir tapo čempionu, o tas kuris svajojo, tapo svajotoju.
Man dar paauglystėje giliai įstrigo kažkuriam žurnale perskaitytas eilėraštis. Jis skamba taip:
Ilgai aš ieškojau savęs kituose, bet buvau tolimas.
Dabar žvelgiu į save, kad atsiverčiau.
Taip tampu tuo, kas esu.
Dabar labai dažnai girdisi: „Būk savimi.“ Bet kaip mes tą suprantame, kas tai yra? Aš manyčiau: būti savimi – tai atskleisti savo dvasinę prigimtį, kad skleistųsi meilė ir tavo tikrasis autentiškumas. Turbūt nėra taip paprasta patirti, kaip kad pasakyti „būk savimi“. O kas aš esu? Žmonės visą gyvenimą tam paskiria, vyksta į kalnus, į vienuolynus.
Na, o gyvenimo pašaukimo visų pirmiausia paieškokime tarp tų dalykų, kuriuos galime daryti su meile. Ir nėra čia ko laukti, juk gyvenimo kelias yra tas, kuriuo eini, o ne tas, apie kurį svajoji.
– Gongai jūsų gyvenime jau 12 metų. Ką jums davė gyvenimas Londone?
– Pamenu, dar paauglys buvau, kai su draugais kalbėdavome: reikia ką nors keisti, reikia važiuoti į užsienį. Didelis argumentas daugeliui būdavo finansinė gerovė, akiračio praplėtimas, galbūt, savo gyvenimo tam tikras įprasminimas įgyvendinant svajones, laisvės siekis.
Garsuose galime pajausti save tokius, kokie esame, be įvairiausių socialinių vaidmenų, nuomonių.
Šalia visada turėjau (ir dabar turiu) savo dvasios mokytoją, pusseserę Laimą, kurios dvasinė šviesa leido pamatyti mano horizontus ir pažinti dvasines vertybes. Gyvenimo kryptis aiškiai tapo kitokia. Tuomet pradėjau studijuoti Aikido. Mačiau šį kovos/taikos meną pirmiausia kaip dvasinio augimo kelią, vedantį į vienybę su Aukščiausiuoju Šaltiniu, dvasinės ir fizinės prigimties harmoniją, nes turėjau geriausią man Aikido mokytoją, kuris neapribojo, o atvirkščiai, pažadino didelį norą pažinti visas Aikido spalvas.
Širdy pradėjau jausti labai stiprų impulsą „paspausti gazą“, patirti gyvenimą, atrasti savo kelią, savo pašaukimą. Ir išvykau – kaip iš kaimo keliuko į greitkelį. Anglija buvo arčiausiai prie širdies, tad labai ilgai sprendimo priimti nereikėjo, tačiau tiek išvykti, tiek atsistoti ant kojų buvo labai sunku. Atvykau tik ketvirtuoju bandymu – 4 metus truko, kol pavyko, ir likau 4 metams.
Dabar, žvelgdamas į tą laiką, matau jį kaip itin svarbų savo brandos etapą. Supratau, kad visi keliai, kuriais ėjau ir einu, ir yra tas Kelias. Kiekvienas gyvenimo etapas yra vedantis į kitą, o meilė – kelrodė. Supratau, kokie brangūs man yra mano gyvenimo žmonės, o kiekviena akimirka yra stebuklas – Dievo malonė ir vedimas.
Anglijoje sutikau nepaprastai daug šviesių žmonių, pradėjau praktikuoti Kototamą (tam tikra garsų sistema), susipažinau su vienu geriausių gongo meistrų, pradininku Donu Conreaux ir drąsia širdimi paėmiau savo gyvenimo gongo lazdeles į savo rankas.
O įdomu dar tai, kad kiek parvažiuodavau atostogų, tiek vėl įsikūrus Lietuvoje kai kurie žmonės, su kuriais paauglystėje „planavom“, kad reikia ką nors keisti, reikia važiuoti į užsienį, visą tą laiką, kiek susitikdavom, kartoja tą patį: „Reikia ką nors keisti...“
– Koks gongo bei kitų instrumentų poveikis žmonėms?
– Visapusiškai harmonizuojantis. Garsai persmelkia, tarsi garso masažą patiriame. Tikras poilsis ir protui, ir kūnui, ir sielai. Garsuose galime pajausti save tokius, kokie esame, be įvairiausių socialinių vaidmenų, nuomonių.
– O kuo gongas išskirtinis? Ar reikia ypatingai pasiruošti prieš einant į gongus?
– Labai ypatingai pasiruošti nereikia – taip, kaip einant į pasimatymą (šypsosi). Gongas skleidžia begalę įvairiausių garsų, įvairiausių skirtingų dažnių. Bet man tai daugiau nei muzikinis instrumentas. Skambant gongui ir negirdintis gali girdėti tarp eilučių, nes gongo garsai yra jaučiami ne tik kūnu, bet ir šeštuoju pojūčiu. Jaučiu, kad tai ne tik fizinė, bet ir dvasinė vibracija, persmelkianti tiek kūno ląsteles, tiek minčių bei jausmų pasaulį.
Štai žmoną aš atpažinau iš balso. Vieni – iš pirmo žvilgsnio, o aš – iš pirmo žodžio (šypteli). Išgirdau, ir kažkas atsiliepė mano viduje.
Gongai būna skirtingi savo formomis, dydžiais, dizainu, gamybos technologija, lydinio sudėtimi ir aišku skambesiu. Tarsi kiekvienas turėtų savitą charakterį. Tačiau drauge kiekvienas yra universalus, tiek, kiek bendra yra ta dvasinė garso energija, sklindanti jam skambant.
Mes visi turime savo charakterį, savitas savybes, galbūt ne kiekvieną žmogų ir apsikabinsi. Tačiau visi turime kažką bendro – tai mūsų dvasinė prigimtis, kuri aukščiau už asmenybę ir charakterį. Ir jei mes sugebame pamatyti žmoguje tą dvasinę charakterio prigimtį, tuomet namaste – mano dieviškumas sveikina tavo dieviškumą. Tuomet sakoma – širdimis pakalbėjome, ne žodžiais.
– Po sesijos viena moteris pasakė, kad jai garsas buvo gūdus. O kitiems buvo atvirkščiai – jautėsi pakylėti, tarsi apsvaigę, maloniai nuvargę. Gongai veikia skirtingai?
– Tai ne garsas gūdus, o jausmas. Kartais toks procesas. Tai labai asmeniška ir tai kinta. Dažnai žmonės stebisi: „Kai klausausi gongų, jaučiu šventumą, dvasinę pagarbą, didybę, meilę, taurumą. Kaip tai gali būti? Juk gongas – tik metalas?“ Mes tą jaučiame savyje, gongo garsai tarsi pažadina tai mumyse.
– Neabejoju, kad turite išlavintą klausą. Ką galite pajausti išgirdę žmogaus balsą?
– Viskas labai susiję – gyvenimo būdas, emocijos, išvaizda, laikysena, veido bruožai, balsas. Kartais tiesiog girdisi, kad žmogus viduje turi daug šilumos ir grožio, o kitas – puikybės, trečias – giliai, tarsi po šaltais akmenimis palikęs savo tyrą džiaugsmą. Balse tai skleidžiasi ir tai galime justi. Sakoma, kad „akys yra sielos veidrodis“, aš dar sakau „balsas yra tavo sielos veidrodis“. Tačiau, kada žmogus keičiasi iš vidaus, keičiasi ir balsas, ir išvaizda, ir kūnas sveiksta. Ir atvirkščiai – atliekant tam tikrus terapinius balso pratimus, galime rasti taką į pasikeitimą.
Štai žmoną aš atpažinau iš balso. Vieni – iš pirmo žvilgsnio, o aš – iš pirmo žodžio (šypteli). Išgirdau, ir kažkas atsiliepė mano viduje. Kaip rezonansas. Jei vibracijos artimos, jos sustiprina viena kitą. Viduje pajunti atliepimą, užsimezga vidinis ryšys.
– Ar kiekviename žmoguje yra užkoduota galimybė būti šviesuliu, švyturiu?
– Kai mes sakome „būti“, tai lyg tartume, jog tuo nesame. Kažkoks skulptorius yra sakęs apie savo darbą: „Aš nekuriu skulptūros: ji JAU yra medyje ar akmenyje, o aš tik nuimu tai, kas nereikalinga.“
– Kad iki tos esmės prisikastum, turi „nusikopūstinti“ – vieną po kito it kopūsto lapus nuimti savo baimes, kompleksus, stereotipus… Stoti į akistatą ir pripažinti tai, kas esi. Gerai, jei ten randame šviesą, o jei pamatome, jog tai tamsa?
– Jei žmogus žiūri ir mato tamsą, negražumą, galbūt jis ne ten žiūri? Į ką žiūrime, tas ryškėja. Taip ir su žmonių savybėmis: jei pastebi tik gražius dalykus ir bendrauji matydamas tik tą gražiąją pusę, didelė tikimybė, kad kitokios ir nepamatysi.
– Ar egzistuoja tam tikra vertybių sistema, kaip atpažinti, ar einama teisingu keliu?
– Galima tiesiog pažiūrėti į tą dalyką sąmoningai ir pajausti: ar mano asmeninėje erdvėje tai gali gyventi? Taip ir atsirenki.
– Alkoholis yra už jūsų asmeninės erdvės ribų?
– Už mano šeimos erdvės ribų. Daug dalykų užribyje, alkoholis taip pat. Paauglystėje visko buvo, neslėpsiu, bet 16-kos viskas keitėsi. Rūkymas irgi ne man – vien nuo rūkalų kvapo negera. Vienų žmonių organizmas netoleruoja pomidorų, o mano – rūkymo (šypsosi).
Grodamas jaučiu gyvą garsą ir save – tą, kuris nėra laike. Gyvybę, didybę, tiesos, laisvės dvasią, meilę…
Ta aplinka, kuri mane tuomet supo, buvo labai palanki nueiti ne tuo keliu. Bet iš jos, greičiausiai, ištraukė ta vidinė, asmeninė nata. Pajutau, kad alkoholis ir toks bendravimas su draugais man yra svetimas, ir pasirinkau aplinką, kur jaučiausi labiau mylimas ir labiau save mylintis. Labiau traukė su draugais miškelyje pasiboksuoti, nei su kitais draugais prirūkytame bute gerti alkoholį.
Apskritai manau, kad pirmiausia svarbu neturėti priklausomybės nuo malonumo, nuo geismo. Nesvarbu, kas tai būtų – materialinė gerovė, valgymas, seksas. Kad visas tas santykis būtu ne žemiausiame aistros lygyje, o taurus, laisvas ir meilėje.
Tenka kartais išgirsti – mes vegetarai, žaliavalgiai, o tie kiti – mėsėdžiai, ne mėsavalgiai. Ta puikybė nepuošia, kita vertus, „ėsti“ ar „valgyti“ nepriklauso nuo maisto rūšies, o nuo to, kaip tai vyksta, ar kūniška aistra vyrauja, ar sąmoningumas.
– Birštone rengiate festivalius. Kokie patyriminiai dalykai vilioja ten atvykstančius?
– Šiemet bus šeštasis renginys „Vasaros gongų naktis prasideda dieną“. Pradžią tam davė nepaprastai šviesaus žmogaus Rimos Vičienės skambutis surengti gongų naktį Birštono bendruomenei. Visų dėka pavyko atviras, gausus ir labai turtingas renginys. Penkerius metus jis vyko Birštono apylinkėse, iš jų 4 kartus – Marytės ir Petro Galinių sodyboje. Esu nepaprastai jiems dėkingas.
Šiemet „Gongų naktis“ planuojama kitoje vietoje, tačiau, tikiuosi, kas kelerius metus sugrįš į ten, kur ir gimė – Matiešionių kaimą.
Išskirtinis šio renginio bruožas – naktį groja visi norintieji, prieš tai praėję bazinius apmokymus. Taip pat atvyksta ir kitų gongo meistrų iš visos Lietuvos, užsienio. Dieną vyksta paskaitos, jogos, kūno terapijos užsiėmimai, įvairūs koncertai prie laužo, giedame sutartines, šokame. O vėliau, sugulę – kas palapinėse, kas pavėsinėse, kas po atviru dangumi šalia per naktį degančios ugnelės, klausomės per visą naktį švelniai skambančios kosminės gongų lopšinės.
Pajutau, kad alkoholis ir toks bendravimas su draugais man yra svetimas, ir pasirinkau aplinką, kur jaučiausi labiau mylimas ir labiau save mylintis.
Apskritai gongų naktis yra vienas tauriausių gongų renginių, jei galiu taip pasakyti. Be „Vasaros Gongų nakties“ organizuoju „Velykinę gongų naktį“ ir „Kalėdinę gongų naktį“. Pastarąsias dvi naktis organizuojame kartu su gongo broliu Vyrenijum didelėse salėse, kur susirenka iki kelių šimtų žmonių.
– Esate sukūręs natūraliosios spontaninės savireguliacijos metodą. Kas tai?
– Nesukūriau. Natūraliai atradau tai savyje. Manau, kad tai tiesiog natūrali kiekvieno žmogaus savybė atstatyti kūno, proto ir jausmų harmoniją. Klausiu: kaip natūralu žmogui jaustis?
– Manau, kad subalansuotai, nėra nei liūdesio, nei euforijos, o tik viena nata – ramybė.
– Būtent. Ir kai ateina dirgikliai iš aplinkos, kurie verčia tą natūralią būseną keistis, kaip mes to atsikratome? Elgiamės instinktyviai. Jei susimušame kelį – jį susiimame. Ar kas nors to mūsų mokė? Kodėl tai darome? Kad apsisaugotume. Tai primityvu, tačiau natūralios mūsų reakcijos.
Todėl kai išsiderina mūsų emocinė būsena, kai nesame harmonijoje, tai persiduoda ir kūnui. Pažvelgi ir matai, kuo žmogus gyvena, kokios jo mintys, nes tai, kaip jis atrodo, suformavo jis pats.
– Taigi panorę pasikeisti, jei gerai supratau, iš pradžių turime atpažinti, kas mumyse yra ne taip?
– Ne NE TAIP, o būtent TAIP. Leidžiame savo kūnui, balsui, kvėpavimui spontaniškai veikti – visa tai padeda grįžti į harmoniją. Tačiau geriausia išjungti protą, įsiklausyti į kūną ir leisti jam pačiam atrasti kelią į savigydą. Dažnai matau vaikus taip darant savaime, savaip.
– Ar įmanoma persisotinti garsais?
– Mes gyvename girdimų ir negirdimų garsų pasaulyje. Dauguma gyvename apsupti nenatūralių garsų, kai kurie jų turi stiprų neigiamą poveikį mūsų sveikatai. Dėl to galime jaustis suirzę, išsiderinę, pavargę. Tai, kas išorėje, neretai ir viduje. Mintis ir jausmus taip pat galime suvokti kaip vidinius garsus. Kartais – tai muzika, o kartais – triukšmas. Tada ieškome tylos, kad ji apsigyventų mumyse. Tyloje randame ramybę.
Tačiau yra garsai, kuriuose skamba tyla; juose ilsiuosi, juose patiriu ramybę, juose sveiksta mano pasaulis. Juose randu kelią į savo subtiliausią esmę. Juose nepažintas tampa pažintinu. Šiuose garsuose skamba tyla, ir šie garsai tyloje gyvena. Mistikai ir didieji jogai galėjo tai girdėti savyje – tą garsą Om, tačiau nemanau, kad tai tik jų privilegija. Tikiu, kad tai kiekvieno mūsų prigimtyje.
– Ką pats patiriate per sesiją? Kokie pojūčiai apima? Jei tai bendravimas, jaučiate kitus žmones, jų vibracijas?
– Kiekvienas kartas vis kitoks todėl, kad tai dabartis. Gongo garsas yra gyvas dabar. Kažkodėl ateina toks pajutimas, pasakysiu nevertindamas: gongo garsas yra dabarties garsas, bet jai nepriklauso. Gongo garsas nėra laike. Kūnas laike, o mes – ne. Ar gongo garsas priklauso gongui? Grodamas jaučiu gyvą garsą ir save – tą, kuris nėra laike. Gyvybę, didybę, tiesos, laisvės dvasią, meilę…
