Greta ir Linas dabar gyvena Palangoje, greta savo pagrindinių darbų jie gamina maistą ir prekiauja juo įvairiose šventėse Žemaitijoje. Abu jie myli Palangą – jo žmones, jo ramybę, jo tikrumą, pagaliau – jūrą ir gamtą.
Kaip dauguma palangiškių, Greta ir Linas aplenkia J.Basanavičiaus gatvę. Tačiau jų istorija – ne tik apie meilę Palangai. Ji – apie dviejų žmonių norą būti ir dirbti Lietuvoje, apie seną moskvičių ir kas būna, kai geriant kefyrą nuo jo lieka ūsai.
Greta
Gretos tėvai – iš Palangos. Tačiau augant vaikams jie nutarė persikelti į Vilnių. Miestą, kuriame daugiau galimybių mokytis, baigti studijas.
Paauglystės metais kartu su tėvais Greta vis turėdavo važiuoti į Palangą ir čia praleisdavo mėnesį. „Tada dėl to ant tėvų pykau, nenorėjau čia. Vilniuje buvo mano visi draugai“, – prisiminė ji.
Baigusi studijas Greta pradėjo dirbti, tačiau atėjo laikas, kai viskas, kas aplinkui, ėmė varginti: aplinka, kasdienybė, darbas.
„Tada nusipirkau bilietą į Kiprą, į vieną pusę. Išvažiavau nežinodama, kur gyvensiu, kur dirbsiu“, – pasakojo ji.
Kipre Greta įsidarbino vandens pramogas teikiančioje įmonėje.
Linas
Linas yra iš Jonavos. 15 metų su pertraukomis jis gyvena Palangoje. Jo istorija, kaip sako pats, paprasta ir eilinė.
„Dirbu baruose, esu barmenas. Ir dabar tą darau. Kai atvažiavau prieš 15 metų, norėjau tiesiog atvažiuoti prie jūros, užsidirbti pinigų ir linksmai praleisti laiką. Taip ir likau.
Buvau išvažiavęs gyventi į Klaipėdą, paskui mokiausi ir važinėjau į Vilnių, bet Palangą įsimylėjau nuo pirmosios vasaros. Čia man kaip tikri namai. Atradau tą vietą, kur noriu būti“, – kalbėjo Linas.
Kipras
Daugiau nei prieš dvejus metus jie susitiko Kipre. Nors dirbo skirtinguose miestuose, tačiau taip nutiko, kad Greta, gavusi laisvą dieną, su bičiuliu ne tik atvažiavo laiko praleisti į miestą, kuriame dirbo Linas, bet užėjo į tą patį barą.
Linas Gretą pamatė laukiančią prie tualeto. Nuo to laiko jie kartu. Prieš dvejus metus abu sugrįžo į Lietuvą. Nusipirkę bilietus į vieną pusę.
Po savaitės, praleistos Vilniuje, Greta atvažiavo į paauglystėje nemėgtą Palangą ir čia liko.
„Aš dar niekada nebuvau tokia laiminga“, – šypsosi ji. Ir, atrodo, nuo gerumo susigraudintų.
Prieš dvejus metus abu sugrįžo į Lietuvą. Nusipirkę bilietus į vieną pusę.
Moskvičius
Seni automobiliai Liną domino jau seniai. Tada, kai įsigijo moskvičių, dar nebuvo minčių apie nuosavą verslą. Tik vėliau automobilis įsikomponavo.
1989 metų gamybos automobilį Linas nusipirko pagal skelbimą, Ukmergėje.
„Atvažiavau, pasižiūrėjau. Jis atrodė visai kitaip. Restauravau ir pasidariau tokį, kaip jis atrodo dabar“, – sako Linas.
„Moskvičiumi mėgstame keliauti po Žemaitiją, labai mylime šį kraštą, važiuojame prie ežerų, – pasakojo Greta, o Linas pridūrė savo istoriją:
– Dėmesio sulaukiame daugiau nei su kokiu BMW X6. Visi žiūri, mojuoja, pypsi. Jaučiat kvapą? Tai va, niekaip jo neišimsi. Pamenu, kai senais laikais tėtis turėjo žigulius, jais važiuojant dažniausiai žmones pykindavo. Kol nuvažiuodavome į kaimą, sesuo vemdavo kelis kartus. Tas automobilio kvapas yra ir dabar. Nežinau, kas yra tose rusiškose mašinose.“
Pora moskvičiumi labiausiai mėgsta važiuoti į Platelius, prie ežero. Tolimiausia kelionė – iš Palangos į Kėdainių rajoną, kur gyveno Lino seneliai.
Neseniai automobiliui atlikta privalomoji techninė apžiūra. „Ar tokį automobilį tikrina atidžiau? Nežinau. Bet techninės apžiūros centre priėmė entuziastingai, žiūrėjo, fotografavosi.
Man nesakė, kad kas nors yra blogai. Automobilis yra 1989 metų, tad šiais metais jau gausiu istorinius numerius. Juos galima gauti, kai automobiliui „sukanka“ 30 metų. Tada techninė apžiūra jau bus atliekama ne kas dvejus, o kas penkerius metus“, – kalbėjo Linas.
Vagonėlis
Vagonėlis, o teisingiau, senovinė automobilio priekaba, atsirado tik pernai. Jau tada Greta su Linu pasvarstydavo apie nuosavą nedidelį verslą – maisto gamybą.
Tą vakarą, kai netikėtai pamatė skelbimą apie parduodamą priekabą, Greta su Linu buvo susiruošę žiūrėti krepšinio varžybas.
Vagonėlis buvo apaugęs samanomis ir nuleistais ratais.
„Tada paskambinau nurodytu telefono numeriu, ir mums pasakė, kad iš ryto atvažiuoja pirkėjas, kuris tikrai pirks“, – pasakojo Linas.
Tačiau sutarimas buvo žodinis, o priekaba nebuvo rezervuota. Tą patį vakarą pora paaukojo krepšinio varžybas ir nuvažiavo į Kazlų Rūdą.
Vagonėlis buvo apaugęs samanomis ir nuleistais ratais. Tačiau ir Gretos, ir Lino akys degė.
Įsigiję jį atnaujino. Jis puikiai derėjo prie moskvičiaus.
Kefyro ūsai
Kai pora įsigijo vagonėlį, buvo balandis. „Turėjome suktis labai greitai, nes jau vasarą norėjome startuoti“, – pasakojo abu.
Per trumpą laiką reikėjo ne tik sutvarkyti priekabą, bet ir gauti tokiai veiklai būtinus leidimus. Tiesa, užbėgant už akių galima pasakyti: kai viską darai tvarkingai ir taip, kaip reikia, jokių pagalių į verslo ratus nekaišioja nei Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, nei kiti tikrintojai. Tik stebisi, kaip tokioje mažoje erdvėje galima sutalpinti viską, ko reikia ruošiant maistą.
Dar reikėjo pavadinimo, o sugalvoti jį nebuvo taip paprasta.
„Mes labai norėjome pavadinimo lietuvių kalba, nes mylim lietuvių kalbą. Taip pat norėjome skambaus, neįprasto pavadinimo, kuris trauktų dėmesį“, – sakė Greta.
Kartą, jiems valgant keptas bulves su kefyru, nuo kefyro gurkšnio virš Lino lūpos liko ūsai.
„Ūsai“, – pasakė jam Greta.
„Kokie ūsai?“ – paklausė jis.
„Kefyro ūsai pas tave“, – patikslino.
„Kefyro ūsai“, – pakartojo Linas.
Frazė užsiliko ir prilipo. Taip jiedu tapo „Kefyro ūsais“.
Taisyklės
Tačiau jau pradėję savo veiką Greta su Linu atsimušė į Palangos miesto savivaldybės taisykles. Pasirodė, kad įvairūs kioskai ant ratų čia negali būti, nes miestas turi būti tvarkingas.
Nepadėjo rašomi prašymai savivaldybei, asmeninė žinutė Palangos miesto merui Šarūnui Vaitkui.
„Keista, aš šiaip tą žmogų gerbiu, jis lyg ir bendrauja su visuomene, palaiko jaunimą. Rašiau jam prieš rinkimus, pažadėjo pasidomėti, ar tikrai nėra galimybių mums gauti nuolatinę vietą ir dirbti Palangoje. Bet taip nieko ir neparašė“, – sakė Linas.
Todėl pora keliauja po Žemaitijoje vykstančius festivalius ir šventes bei maistą ruošia ir prekiauja ten. Per antrus metus jie jau turi ir savo nuolatinių klientų, kurie šiuos pažįsta ir vertina maisto kokybę.
Maistą ruošia ir Linas, ir Greta. Net pomidorus, sako, pjaustantys su meile.
„Labai didelė problema dėl to, kad Palangos savivaldybė mums neleidžia. Pateikėme ir savo projektus, kad viskas atrodys tikrai gražiai ir tvarkingai.
Žmonės ateina pas mus per festivalius ir sako: kur jus rasti Palangoje? Labai liūdna, nes norime būti Palangoje. Jei turėtume vietą Palangoje, dirbtume čia ne tik vasarą, bet ir balandį, gegužę, jei šilta, dar rugsėjį“, – kalbėjo palangiškiai.
Penki eurai
„Kefyro ūsuose“ visada yra šaltibarščių, tačiau jie gaminami kitokie, o slaptojo ingrediento Greta neišduoda. Taip pat pora gamina kelių rūšių tortilijas pagal savo receptą, kitus užkandžius bei patiekalus.
Nieko, kainuojančio daugiau nei penkis eurus, čia nebūna. Kodėl? „Mes esame paprasti, ir mums patinka paprasti žmonės. Norim tai daryti, ateityje norime iš to ir užsidirbti. Bet kol kas mums tiesiog gera“, – kalbėjo Greta.
„Mes abu turime ir kitus darbus. Pernai pradėję šią veiklą sulaukėme didelio palaikymo, dalyvavome keliuose festivaliuose, ir buvo žiauriai fainai.
Šiemet jau esame gudresni, žinome, kur kreiptis, kur važiuoti. Šiais metais jau dalyvavome daugiau renginių, nei pernai per visą vasarą, – sako Linas. – Dirbdami sau mes kaifuojame. Mums abiem patinka gaminti, ir šis projektas – mūsų bendras.“
