Ant lentos užrašė žodį „lūpos“
Pirmą kartą su Hanna susipažinome dar vasaros pradžioje, kai Užimtumo tarnybos siuntimu ji su kitomis likimo sesėmis iš Ukrainos lankė lietuvių kalbos kursus Kėdainių suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centre, Neformaliojo suaugusiųjų švietimo skyriuje.
Tuomet dar buvo praėjusios vos kelios lietuvių kalbos pamokos, bet ukrainietės mokinės jau galėjo išvardinti po keletą labiausiai įstrigusių lietuviškų žodžių ir net užrašyti juos ant lentos.
„Lūpos“, – tokį žodį ant lentos tąsyk užrašė Hanna ir prisipažino, kad jos svajonė – dirbti savo mėgstamą darbą.
Antrąjį kartą, po kelių mėnesių, su Hanna susitikome Kėdainių PSPC koridoriuje. Ji jau vilkėjo baltą chalatą, bet dar nedirbo – turėjo sulaukti, kol gaus licenciją, patvirtinančią, kad Lietuvoje gali užsiimti gydytojo odontologo praktika.
Mariupolyje liko anūkė
Dabar Hanna savo gyvenimą, kaip ir daugelis ukrainiečių, dalina iki karo ir prasidėjus jam. Pasakojant apie savo gyvenimą moters akyse pasimato ašaros – kai kurie klausimai, tarsi atsivėrusios žaizdos, kurias palietus suskausta iki paširdžių.
Tik per laimingą atsitiktinumą jos vyras su sūnumi vasario 14-ąją išvyko iš Mariupolio ir per Kyjivą kitą dieną pasiekė Vilnių. Jie abu dirba Lietuvos transporto ir logistikos kompanijoje, o šiuo metu darbuojasi Norvegijoje.
,,Jie tiesiog ištraukė laimingą loterijos bilietą – išvyko į Norvegiją, kur dirba tolimųjų reisų vairuotojais. O aš likau ten, Mariupolyje.
Vasario 23-iąją dar dirbau privačiame gydytojo odontologo kabinete. Šiandien galiu parodyti nufilmuotus vaizdus, kuriuos atsiuntė savininkė, kas iš jo liko. Viskas suniokota, sugriauta. Vaizdas – tikra ta žodžio prasme – kaip po karo.
Mariupolyje liko buvusi sūnaus žmona su mano 6 metukų anūke Eva. Dabar jos persikraustė į Dnipro miestą. Buvusi marti – vyriausia policijos tyrėja, ji karininkė, negalėjo ir nenorėjo išvykti iš savo šalies“ – pasakojo Hanna.
Paklausta apie anūkę, ukrainietė sako, kad mergaitė buvo prispausta namo griuvėsių, ilgą laiką slėpėsi rūsyje: „Kai aš jai skambinu ir klausiu, kaip ji laikosi, ji klausia manęs: ,,Močiute, ar karas greitai baigsis, nes mums ten labai šalta?“ Aš sakau, kad greitai baigsis, nors mes niekas to nežinome. Visas pasaulis nežino, kada baigsis karas. Šiais metais ji turėjo eiti į pirmąją klasę, bet į mokyklą taip ir neišėjo.“
Iš Vilniaus pateko į Kėdainius
Hanna sako mylinti Lietuvą – mažą šalį, šiandien tapusią tarsi gimtąja. ,,Aš čia nesutikau nė vieno žmogaus, kuris būtų su manimi bendravęs be empatijos, užuojautos, meilės, žmogiško nuoširdumo.
Atvykusi į Vilnių laukiau vyro, kada jis sugrįš iš reiso. Visi, atvykusieji iš Ukrainos, aišku, norėjo likti Vilniuje – juk didelis miestas, tad didesnės ir galimybės.
Man buvo tas pats, kur vykti, nors į Šiaurės ašigalį, kad tik galėčiau gyventi atskirame bute. Kartais pajuokauju: aš su visais galiu sugyventi, bet su manimi – nelabai kas. Taip yra dėl mano neramaus miego“, – kalbėjo moteris.
Gegužės 18-ąją moteris kartu su vyru atvažiavo į Kėdainius, o vietos savivaldybė šeimai pasiūlė apsigyventi vieno kambario bute, kurį išnuomojo kėdainiečių šeima.
Gyvendama Lietuvoje Hanna nuolat domisi situacija savo šalyje, ypač – Mariupolyje. Kartais naujienos vėl priverčia krūpčioti: „Buvo viskas lyg ir susitvarkę, bet išgyvenimai sugrįžo, kai spalio 10-ąją smogė žiaurios Rusijos atakos.“
Lietuvius vadina šventais
Hanna džiaugiasi geromis gyvenimo sąlygomis Kėdainiuose. Bute, kuriame dabar gyvena, nemokamai šeima gali būti iki sausio 1-osios. Paskui būstą teks nuomotis.
,,Aš jau galiu sumokėti už nuomą, nes dirbu. Maisto davinius gavau ir rūbų galėjau rinktis, bet man nereikėjo, kadangi mano vyras dirbantis – man buvo lengviau.
Labai laukiau, kada jis grįš iš reiso, kad man nupirktų šiltų drabužių, žieminius batus. Jei aš nebūčiau turėjusi galimybės to įsigyti pati, galėjau paprašyti ir man visa tai būtų davę. Bet kas, su kuo bendrauju, visų pirma klausia: kuo jums galiu padėti? – žmonių gerumu stebisi Hanna ir priduria, – jūs, lietuviai, šventi žmonės.“
„Ne ateisiu, o atbėgsiu“
Kai baigėsi lietuvių kalbos kursai, moteris iš karto ėmėsi ieškoti darbo. Kaip sako pati, išsirinko pirmą pasitaikiusi skelbimą. Tai buvo įmonė ,,Rivona“.
„Kai atėjau į ,,Rivonos“ sandėlius, man iš karto pasiūlė darbą šaldytuvuose, kur dirbau mėnesį. Po to gavau lengvesnį darbą ir taip darbavausi iki lapkričio 18 d. Tačiau visą tą laiką galvoje kirbėjo mintis, kad aš vis tiek dirbsiu gydytoja odontologe.
Pateikiau reikiamus dokumentus Kėdainių PSPC gydytojų konsultacinei komisijai, gydytojo odontologo licencijai gauti. Ukrainoje, beje, tokių licencijų medikams nėra.
Kai nuėjau pokalbio ir manęs paklausė, ar ateisiu dirbti į įstaigą, atsakiau, kad ne ateisiu, o atbėgsiu“, – pasakojo Hanna.
Odontologe dirba 32 metus
Paklausta, koks jausmas buvo išgirdus, kad yra priimta dirbti gydytoja odontologe, moteris prisipažino, kad jai ta diena buvo ypač laiminga, nes išsipildė svajonė.
„Aš labai myliu savo darbą, esu laiminga dirbdama ir į darbą einu kaip į šventę. Gydytoja odontologe dirbau nuo 1990 metų vasaros iki pat karo pradžios – iš viso 32 metus“, – sakė ukrainietė.
Nors Hannos lietuvių kalbos žinios labai ribotos, bet, pasak Hannos, šiame darbe daug bendrauti su pacientais nereikia – pakanka apžiūrėti burną, jei reikia – padaryti danties nuotrauką.
Kai ukrainiečiai, gyvenantys Kėdainiuose, sužinojo, kad ji pradės dirbti odontologe, labai apsidžiaugė ir sakė eisiantys tik pas Hanną. „Aš, žinoma, mielai priimsiu visus pacientus. Man visai nesvarbu, kaip atrodo kabinetas ar kad kažkur trūksta remonto.
Čia – puikios sąlygos dirbti gydytojui, puiki dantų gydymo įranga. Yra viskas, ko reikia kokybiškam dantų gydymui. Odontologo instrumentai visur vienodi, net ir Ukrainoje aš dirbau su identiškomis medžiagomis. Nieko naujo ir neįprasto man čia nėra. Esu labai dėkinga visam kolektyvui, kad mane šiltai priėmė ir globoja“, – kalbėjo gydytoja.
Abejonių nebuvo
VšĮ Kėdainių PSPC direktorė Joana Kleivienė pirmąjį susitikimą su H.Ishchenko prisimena jautriai.
,,Su Hanna susipažinome labai netikėtai, kai ją, atėjusią prašytis darbo, į mano kabinetą atlydėjo pavaduotoja. Abejonės nebuvo jokios, nė akimirkai. Priešingai – labai nudžiugau, kad toks žmogus atėjo į mūsų įstaigą. Gydytojos patirtį, manau, geriausiai įvertins mūsų pacientai.
Kai mudvi susipažinome, neslėpsiu, kūnu perbėgo šiurpuliukai. Pamenu, kai paklausiau, kaip ji, atsakymas buvo trumpas ir užtikrintas: ,,Dabar jau gerai.“
Sunkoka buvo klausytis apie jos patirtis Ukrainoje. Nuoširdžiai tikiuosi, kad jai bus malonu dirbti mūsų įstaigoje ir saugiai gyventi Lietuvoje. O mes visi apsidairykime ir išmokime vertinti tai, ką turime, kol tai turime“, – teigė Kėdainių PSPC direktorė.