Jau keletą savaičių Regioninės Telšių ligoninės Akušerijos-ginekologijos skyriui vadovaujantis T.Lūža atviravo, kad jau seniai jautė nepasitenkinimą tokiu gyvenimu, kuris pastaruoju metu buvo susiklostęs.
„Nors iki šiol visada planavau gyventi ir dirbti Vilniuje, pastaruoju metu buvau nepatenkintas esama situacija – dideli darbo krūviai, galbūt trūko ir ligoninės administracijos įvertinimo, netenkino psichologinis fonas. Be to, per karantiną, kai daugiau laiko teko praleisti su šeima, aiškiai suvokiau, kad gyvenime yra ne tik darbas. Pradėjau galvoti, ką reikėtų daryti, kad ne visą laiką „suvalgytų“ darbas ir jo liktų šeimai. Kitaip tariant, kaip dirbti mažiau, kad nenukentėtų gyvenimo sąlygos ir gyvenimo kokybė, bet kad tai nebūtų daroma šeimos sąskaita“, – sakė pašnekovas.
Ne veltui sakoma – svajokite atsargiai, nes mintys materializuojasi. Kaip atsakas į visus šiuos svarstymus atėjo pasiūlymas atvykti dirbti į Telšių regioninę ligoninę.
Gydytojas neslepia – pasiūlymas buvo labai netikėtas ir neatitiko jo pirminės vizijos likti Vilniuje. Tačiau jo iš karto neatmetė, o pradėjo svarstyti visus „už“ ir „prieš“, kalbėtis su šeima. „Kai susidėliojo visi pliusai ir minusai, visgi nusprendžiau, kad reikia naujovių gyvenime“, – teigė T.Lūža.
– Kaip šeima reagavo į tokį pasiūlymą – ar lengvai sutiko palikti Vilnių?
– Iš tiesų dabar gyvename Klaipėdoje. Tai kompromisas su šeima. Mat namiškiai pasiūlė pradžiai persikelti į Klaipėdą, o jau vėliau spręsti, kur galutinai apsistoti. Taigi į Telšius važinėju iš Klaipėdos. Kol kas man tai labai tinka – kelionės laiką skiriu įvairių podcastų, paskaitų klausymuisi, arba mokausi kalbų. Tai mano hobis – be rusų ir anglų, mokausi ispanų, italų ir noriu išmokti japonų kalbą. Turiu draugų japonų, man įdomi ta tolima šalis, o jos kalba atrodo labai egzotiška. Turiu svajonę išmokti ir arabų, kinų kalbas, tik vis trūksta laiko.
Ne veltui sakoma – svajokite atsargiai, nes mintys materializuojasi.
– Kokie pirmieji įspūdžiai pradėjus darbą Telšių ligoninėje?
– Dar sunku apibendrinti patirtį, tačiau pats skyrius veikia tikrai neblogai. Tačiau jau turėjau pirmuosius emocinius sukrėtimus. Per dvi savaites teko susidurti net su pora gimdyvių, kurios gimdė po penktą–šeštą kartą, bet nė vieno vaikelio neaugino ir iš karto pasakė, kad ir šio neplanuoja prižiūrėti. Manau, kad tokių atvejų būna visoje Lietuvoje, bet Vilniuje gimdyvių srautas yra didesnis, todėl jie nėra tokie pastebimi.
Taip pat pastebėjau, kad regione gimdo jaunesnės moterys. Vilniuje, būdavo, kai klausdavau trisdešimtmetės, kiek kartų gimdžiusi, kad konsultacijos metu surinkčiau anamnezę, ji beveik įsižeisdavo: „Aš dar studijuoju, siekiu karjeros, kokie dar gimdymai“. O Telšiuose klausiu atsargiai, bijodamas įžeisti, o jos atsako – du ar tris kartus.
– Kaip sakote, sprendimą išvykti į Telšius lėmė tai, kad pavargote plėšytis tarp kelių darbų. Tačiau tokia ir yra daugelio gydytojų kasdienybė?
– Gal žmonėms atrodo, kad gydytojai po kelis dirba iš malonumo, tačiau taip nėra. Pirmiausiai gydytojas labai ilgai mokosi – iki 30 ar daugiau metų, kai kiti bendraamžiai jau ir karjerą būna padarę. O atlyginimai medicinoje, ypač didžiuosiuose miestuose, nėra dideli, nes ir norinčiųjų dirbti čia daugiau.
Todėl, norint susikurti normalią gyvenimo aplinką – ir paskolą būstui pasiimti, ir automobilį įsigyti, tenka dirbti per keletą darbų. Kurį laiką atrodo, kad viskas normalu: nors namo grįžti tik pamiegoti ir nematai šeimos, darbas sekasi, pacientų daugėja, kvietimų dirbti įstaigose – taip pat. Tačiau įsisukus į šią rutiną anksčiau ar vėliau užklumpa perdegimo sindromas.
Aišku, jaunam gydytojui naudinga dirbti didelėje didmiesčio ligoninėje – jeigu patenki į gerą skyrių, turintį didelius pacientų srautas, tau leidžia operuoti, mokytis, tai padeda prikaupti daug patirties. Tačiau ateina momentas, kai atsistoji ant savo kojų ir pradedi dėlioti savo gyvenimą šiek tiek kitaip. Tuomet galima pagalvoti apie gyvenimo kokybės gerinimą ir tuo pačiu pagalbą regionų pacientams.
– Ar provincijoje tikrai yra siūlomi didesni atlyginimai nei didžiuosiuose miestuose?
– Natūralu, kad didžiuosiuose miestuose specialistų pasiūla yra daug didesnė ir tuo naudojamasi. Esą į tavo vietą yra dešimt norinčiųjų – arba dirbk už siūlomą atlyginimą, arba už jį dirbs kitas. O rajonai priversti ieškoti galimybių, kaip prisikviesti specialistus, suteikti jiems viliojančius pasiūlymus.
– Kaip vertinate tendenciją, kad regionuose ligoninės nyksta arba uždaromos?
– Sunku atsakyti vienareikšmiai. Priverstinius ligoninių uždarymus vertinu neigiamai. Pavyzdžiui, jeigu įstaigoje vyksta pakankamas skaičius operacijų, specialistai tobulinasi, važiuoja į konferencijas, nuolat pritraukiama naujų specialistų, jose gydytis gali būti netgi saugiau nei didžiosiose klinikose.
Tačiau laikyti skyrių, kuris nepritraukia nei specialistų, nei pacientų, nėra prasmės. Kita vertus, regionų įstaigos kartais susiduria ir įstatyminiais apribojimais, kurie draudžia jose atlikti tam tikras operacijas ar procedūras, kurias būtų galima atlikti.
Gaunasi užburtas ratas: medikams neleidžiama teikti tam tikrų paslaugų, todėl jie ilgainiui praranda kvalifikaciją ir jau nebenori jų teikti. O jauni specialistai nerimauja, kad uždarinėjamos rajoninės ligoninės ir nežinia, kada gali jų darbo vietos nebelikti, bijo vykti į regionus. Aš manau, kad regionuose visgi turėtų išlikti stiprios ligoninės.
Esą į tavo vietą yra dešimt norinčiųjų – arba dirbk už siūlomą atlyginimą, arba už jį dirbs kitas.
– Pereikime prie to, su kuo kasdien susiduriate savo darbe. Kokia yra šiuolaikinė gimdyvė?
– Pastaruoju metu moterims vis daugiau norisi natūralumo – tiek nėštumo, tiek gimdymo metu. Tačiau gimdoma vyresniame amžiuje, todėl jos turi daugiau fiziologinių, sveikatos problemų ir kartais natūralumo belieka labai mažai. Aišku, moteris visada jaučiasi jauna – taip ir turėtų jaustis, tačiau fiziologijos nepakeisi. Su amžiumi, ypač po 35 metų, didėja ir persileidimų dažnis, nustatoma daugiau įvairių kitų nėštumo patologijų, tokių kaip cukrinis diabetas, padidėjęs kraujospūdis ir pan.
Arba būna atvejų, kai pora kreipiasi dėl pagalbinio apvaisinimo, kai moteriai per 40 metų. Jos kiaušidžių rezervas tokiame amžiuje jau dažniausiai būna išsekęs, todėl dažnai jau niekuo negalima padėti. Visuomenėje vyrauja mitas, kad pagalbinėmis priemonėmis galima pastoti bet kokiame amžiuje. Bet tam reikalingos sveikos, gyvybingos moters kiaušialąstės. Kuo vyresnė moters, tuo tikimybė, kad jos kiaušialąstę pavyks apvaisinti, mažėja. Tiesa, egzistuoja kiaušialąsčių ir embrionų donorystė, bet tuomet vaikas turės kitos moters genus.
Panaši situacija ir su gimdymu. Su amžiumi gimdymas yra sudėtingesnis, prireikia daugiau intervencijų, daugiau konsultacijų, tyrimų, dažniau prireikia Cezario pjūvio, medikamentinės pagalbos gimdymo metu.
Kita vertus, švedų atlikti tyrimai rodo, kad vyresnių mamų vaikai auga protingesni, baigia geresnes mokyklas, gauna geresnį išsilavinimą, nes moterys jau pasiekusios karjerą, gali daugiau leisti sau ir vaikams. Taigi yra ir privalumų.
– Grįžtant prie natūralumo – kas šiuo metu moterims yra svarbiausia?
– Į madą vėl sugrįžęs žindymas. Moterys jau suvokia, koks jis svarbus kūdikiui, o įstaigos siekia palankios naujagimiams ligoninės statuso, jose moterys skatinamos ir mokomos žindyti kūdikį.
Gimdymo metu moterys vis dažniau stengiasi vengti bet kokių medikamentų, atsisako nuskausminimo, taiko įvairias natūralius metodus, pavyzdžiui, kvėpavimo pratimus, renkasi įvairias pozas gimdymui, masažus, eterinius aliejus, meditaciją, muziką ir pan.
Šiuo atveju ypač palanku gimdyti rajono ligoninėse, kuriose paprastai ir vyksta normalūs fiziologiniai gimdymai be didelių komplikacijų, todėl medikai patys skatina, kad procesas vyktų kuo natūraliau, kad ligoninė primintų namus ir tiek moteris, tiek jos vyras jaustųsi komfortiškai.
Visada skatiname ir vyrų dalyvavimą gimdyme. Esu pastebėjęs, kad ir gimdymas vysta daug lengviau, ir moteris jaučiasi saugiau, jeigu kartu dalyvauja vyras. Manau, netrukus pas mus iš užsienio ateis tendencija, kad vyras galės dalyvauti ir Cezaro pjūvio operacijos metu.
– Koks įvardijamas tinkamiausias amžius moteriai gimdyti?
– Atsižvelgiant į šiuolaikinį gyvenimą, tas amžius būtų iki 30 metų. Aišku, kiekviena moteris ir situacija yra individuali. Yra situacijų, kai sėkmingai pagimdo ir 35–40 metų moterys, o yra atvejų, kai jau 30 metų moteriai diagnozuojamas kiaušidžių išsekimas ir priešlaikinė menopauzė. Tikrai nesakome, kad reikia gimdyti 18–20 metų, nes motina turi būti ir psichologiškai subrendusi, ir turėti sąlygas auginti vaiką. Būtent todėl ta tendencija ir yra, kad gimdo vis vyresnės moterys, tačiau kuo jaunesnė moteris, tuo mažiau rizikų.
-
Ginekologas T.Lūža: „Man sudėtingiausios tos operacijos, kurias lydi emociniai išgyvenimai“
-
Ginekologas Tomas Lūža apie nėštumo nutraukimą: „Kartais neatsakingai žiūrima ir į naują gyvybę, ir į savo organizmą“
-
Noriu vaiko: kokie iššūkiai laukia vyresnių nei 35 metų porų. Gydytojo ginekologo patarimai
Mano praktikoje vyriausia nėščioji buvo 55 metų. Nėštumas buvo labai sudėtingas, jo metu paūmėjo ir atsirado įvairiausių ligų, gimdymas buvo apsunkintas, bet ji pagimdė sveiką ir guvų kūdikį.
Kviečiu visos Žemaitijos ir Lietuvos moteris atvykti gydytis ir gimdyti į Telšius. Kilus klausimų visada kviečiu kreiptis konsultacijos ar parašyti man „Instagram“ arba „Facebook“ socialiniuose tinkluose.
