Elniai ir pelėdos praėjo – kas dabar?
„Šią studiją įkūriau prieš 6-erius metus, o tatuiruoju jau 12-a. Meistrai turi specifinį stilių – tad žmonės ateina jau apžiūrėję jų darbus ir pagal tai išsirenka meistrą. Mano stilius – tradicinės tatuiruotės. Todėl jei kažkas paprašytų portreto ar kokios nors realistiškos tatuiruotės – tai ne mano sritis“, – sako E. Narkevičius.
Šiandien jis jau gali sau leisti tatuiruoti tai, prie ko labiausiai linksta širdis, nors prisipažįsta, kad kartais dar tenka atlikti ir mažų, paprastų darbų.
„Mes nujaučiame, kas tuo metu madinga, ir kai ateina žmogus, kuris nori vėl to paties... – šypteli E. Narkevičius. – Žinoma, padarome, bet stengiamės patarti, kaip padaryti kitaip. Kad bent kiek individualesnė ta tatuiruotė būtų. Dviračio neišrasi, bet kažkiek savęs į tatuiruotę gali įdėti“.
Tatuiruotė gali būti tiesiog puošybinis elementas. Juk kai patinka drabužis – perki jį, nesvarstai, ką jis tau reiškia.
Jis prisimena elnių ir pelėdų „sezonus“: tatuiruotis šiuos gyvūnus – įvairios stilistikos, ir spalvotus, ir nespalvotus – buvo itin madinga. Šiandien dažniausiai pageidaujamos minimalistinės tatuiruotės. Kartais jos juosia tik pirštą.
„Žaidimų fanai išsitatuiruoja to žaidimo herojų ar logotipą. Animacinių filmukų gerbėjai – herojų arba kokią nors įstrigusią frazę“, – sako E. Narkevičius.
Kaukolės ir moterys – nesenstanti klasika
Ar visuomet tatuiruotė, frazė ar simbolis turi prasmę?
„Ne visuomet. Smagu, kai žmogus aiškiai žino, kodėl nori konkrečios tatuiruotės. O kartais jam tiesiog gražu ir tuomet mėgina rasti kokį nors pretekstą, kodėl tatuiruotė jam skirta. O aš suprantu žmones, kuriems tiesiog gražu. Tatuiruotė gali būti tiesiog puošybinis elementas. Juk kai patinka drabužis – perki jį, nesvarstai, ką jis tau reiškia. Čia, taip pat – tu tiesiog puoši savo kūną“, – sako tatuiruočių meistras.
Žiūrint E. Narkevičiaus darbus, panašu, kad kūnus jis dažniausiai puošia kaukolių ar gėlių atvaizdais. Kodėl kaukolė yra toks dažnas simbolis?
„Yra tos vadinamosios tradicinės, senosios tatuiruotės. Tokios, kokios buvo daromos prieš šimtą metų, daromos ir dabar. Tai – kaukolės, inkarai, rožės ir moterys. Kai pagalvoji apie tatuiruotės apibrėžimą, iškyla šie simboliai. Čia kaip tatuiruočių klasicizmas“, – juokiasi pašnekovas.
Jis sako, jog po to, kai padarai šimtąją miško silueto tatuiruotę, ši idėja jau nebeatrodo tokia įspūdinga. Tačiau jei kas sugalvos išsitatuiruoti dar vieną kaukolę ar rožę – niekas nedrįs pasakyti, kad tai – nuvalkiota.
„Prieš šimtą metų jau tatuiravo kaukoles. Bet jei pasidarysi šiandien, parodysi draugui, sakys: „Ooo, geras! Kieta kaukolė!“ Gal tiesiog mūsų pasąmonėje jau užsifiksavę, kad taip turi atrodyti tatuiruotė?“, – svarsto E. Narkevičius.
Tatuiruotė, atitikusi savininką
Internete galima atrasti šmaikščių vaizdo klipų, kai žmonės tatuiruojasi kiniečių ar japonų hieroglifus nė nenutuokdami tikrosios jų reikšmės.
Dirbtinė oda vis tiek ne tokia, kaip tikra. Bet mokytis galima. O man erdve mokytis buvo nuosavo kojos.
„Taip, tikiu, kad esu ištatuiravęs ne vieną hieroglifą, kuris reiškia „vištienos sultinys“, – juokiasi meistras. – Tikrai neskaitau nei kiniškai, nei hebrajiškai. Žmonės, kurie nori tokių rašmenų, dažniausiai atsineša juos užrašytus. Tai ir tatuiruoju – neišsiverčiu.“
Tačiau čia pat priduria, kad po tiek metų darbo nesmerkia nė vienos idėjos.
„Negaliu teisti žmogaus dėl jo idėjos – gal jam tai yra linksma ir kažką reiškia. Manęs jau ir nenustebinsi – stebėjausi tik pirmus kelerius metus“, – sako studijos „Super 7 Tattoo“ įkūrėjas.
Ilgoje jo darbų nuotraukų virtinėje – ir spygliuota viela apraizgyti bananai, ir vaikino krūtinė, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip nubrozdinta iki kraujo. E. Narkevičius prisimena šios tatuiruotės istoriją.
„Tatuiruotė turėjo būti gerokai didesnė. Tačiau prieš jos darymą jis krito (nes užsiima ekstremaliu sportu), nusibrozdino ir dar susilaužė ranką. Kai padariau šią tatuiruotę draugai sakė: „Grynai tau tatuiruotė, seni, grynai tau“, – prisiminė E. Narkevičius.
Kaip mokosi tatuiruočių meistrai?
Nuo ko reikėtų pradėti, jei įsigeidėte papuošti savo kūną tatuiruote? E. Narkevičius ragina nesidaryti tatuiruotės privačiuose butuose, pas nepatyrusį meistrą. Na, nebent norite tapti „bandomuoju triušiu“. Darantis tatuiruotę „pas draugo draugą“ taip pat rizikuojate užsikrėsti kokia nors liga. Tatuiruočių studijos yra tikrinamos higienos inspekcijos bei dirba su profesionaliais įrankiais.
Prieš šimtą metų jau tatuiravo kaukoles. Bet jei pasidarysi šiandien, parodysi draugui, sakys: „Ooo, geras! Kieta kaukolė!“
„Darantis tatuiruotę kokiam nors rūsy rizika yra 50 ant 50. Gal viskas gerai sugis, o gal gausi kraujo užkrėtimą. Iš tiesų reikia būti atsargiems“, – sako E. Narkevičius.
Beje, ar kada nors pagalvojote, kokiu būdu tatuiruočių meistrai išmoksta šio amato?
„Dabar yra visokiausių priemonių: dirbtinė oda, netgi dirbtinės kojos ir rankos, – nustebina E. Narkevičius. – Žinoma, ta dirbtinė oda vis tiek ne tokia, kaip tikra. Bet mokytis galima. O man erdve mokytis buvo nuosavo kojos.“
Pamiklinęs ranką ant kūno, pašnekovas įsidarbino pameistriu tatuiruočių salone ir ėmė daryti smulkias minimalistines tatuiruotes.
„Pirmiausia tampi pameistriu ir neretai už savo tatuiruotes neimi pinigų. Ir visuomet šalia būna meistras, kuris prižiūri, vertina tavo darbą“, – pasakojo jis. E. Narkevičius sako, kad meistras turi mokėti piešti ir tai turi patikti, nors nebūtina būti Dailės akademijos absolventu.
„Yra meistrų, kurie niekada nelaikė rankose paprasto pieštuko, yra baigusių Dailės akademiją arba... finansus. Tiesiog reikia mėgti piešti. Aš piešiau visą gyvenimą. Nestudijavau, nes 19-os pradėjau tatuiruoti. Laimei, gavau pameistrio vietą. Teko rinktis, ar einu dirbti, ar einu studijuoti. Turbūt net nereikia sakyti, ką pasirinkau“, – sako E. Narkevičius.
Kai spalvoms neužtenka kantrybės
O kaip dėl skausmo?
„Per tiek metų nesu turėjęs klientų, kurie pabėgtų nuo tatuiruočių stalo. Iškenčia bent jau pagrindinius dalykus – linijas, kontūrus. Kartais sutariame, kad, jei labai skauda, nuspalvinti tatuiruotę galima ir po 2 savaičių. Kartą taip ir sutarėme, buvo nupiešti tik kontūrai, o žmogus daugiau ir nebegrįžo“, – sako E. Narkevičius.
Vis tik meistras pripažino, kad kartais studijos stalas būna palaistomas ir ašaromis.
„Nėra malonu, tu jauti adatą, duriamą į odą. Tačiau žmonės turi skirtingą pakantumo ribą. Mano tatuiravimo seansai gali trukti dvi-tris valandas. Iškenčia žmonės“, – sako pašnekovas.
Viena garbaus amžiaus senolė nustebino pasaulį išsitatuiravusi ant krūtinės savo valią: „Nebegaivinti“.
Skausmingiausia, kai tatuiruotė daroma ant itin plona oda padengtos kūno vietos: ant vidinės rankų, kojų pusės, ant plaštakų.
„Dar – alkūnės. Ten eina daug nervų, daliai žmonių skauda. Aš didelio skausmo nejutau, bet jaučiau tokią nemalonią intervenciją. Užtat koks pasididžiavimas užplūsta, kai iškenti! Ir turi amžiną dalyką“, – sako tatuiruočių meistras.
Jei jau tatuiruotė – tai amžiams
Pašnekovas pastebi, kad prieš dešimtmetį gatvėje galėjai sutikti vieną kitą tatuiruote pasipuošusį tautietį. Dabar vis daugiau žmonių darosi didžiules tatuiruotes, o turinčių po mažą simbolį – kone kas antras. Studijos duris varsto vis jaunesni ir vis įvairesnių specialybių žmonės: kai kurie jų prieš guldamiesi ant tatuiruočių stalo nusirišą kaklairaištį ir nusivelka biuro marškinius.
„Tatuiruotės labiau priimtinos visuomenėje pasidarė tik po Nepriklausomybės, po 1990-ųjų. Kitos šalys skaičiuoja ilgą tatuiravimo istoriją, o mes – tik trisdešimtmetį. Šiandien tatuiruotės darosi vis labiau priimtinos, todėl ateina visokiausių profesijų žmonių: nuo bankininkų iki metalistų“, – kalba E. Narkevičius.
Šiam meistrui bene vienintelis tabu – tai laikinos, po kelerių metų išnykstančios tatuiruotės. „Tatuiruotė arba amžiams, arba tuomet geriau nesidaryk jos apskritai. Kodėl? Nes ji nebūtinai išnyks. O gal išnyks per greitai arba tik dalis jos. Jei jau nori tatuiruotės, darykis normaliai“, – pataria „Super 7 tattoo“ įkūrėjas.
Jei laimėtų aukso puodą, tatuiruotų nemokamai
Meistras primena, kad nors oda sensta, nėra amžiaus limito, kada tatuiruotė bus padaryta.
Beje, pasaulyje egzistuoja ir „medicininės“ tatuiruotės, kuriose pateikiama informacija medikams apie alergiją kokiems nors vaistams, diabetą ar tai, kad žmogus serga epilepsija.
Viena garbaus amžiaus senolė nustebino pasaulį išsitatuiravusi ant krūtinės savo valią: „Nebegaivinti“. Ar E. Narkevičiui kiltų ranka daryti tokią tatuiruotę?
„Kodėl ne? Manau, su tokia močiute mes labai smagiai pasėdėtumėm ir gal dar kokią gerą tatuiruotės idėją kartu sugalvotumėm. Manau, kad nesvarbu, ar tau 32-eji ar 79-i – jei norisi tatuiruotės – pirmyn!“ – sako pašnekovas.
E. Narkevičius negali net ramiai atostogauti – rankos vis tiek tiesiasi jei ne link pieštuko, tai link tušo arba akvarelės. Turėdamas savo tatuiruočių studiją jis vis tiek kasdien tatuiruoja ir teigia, jog jokiu būdu neiškeistų šio amato į vadovo pareigas.
„Visiškai netatuiruoti? Nežinau... Net jei laimėčiau aukso puodą greičiausiai ateičiau čia sėdėti ir nemokamai daryti tatuiruotes žmonėms“, – juokiasi E. Narkevičius.
