Iki horizonto besidriekiančios monotoniškos Nevėžio žemumos slepia netikėtumų. Kėdainių rajono pakraštyje, besiribojančiame su Kauno rajonu, kažkada tekėjusios upės senslėnyje yra šlaitų, nuo kurių akims atsiveria nuostabūs vaizdai. O ant vieno jų, Josvainių seniūnijoje, Gailiakaimyje, įsikūrusi Garsios tylos observatorija ne tik akis, bet ir sielą priartina prie žvaigždžių.
Ant šlaito šimtamečių obelų sodas ir rožės supa Garsios tylos sodybą ir observatoriją, žvaigždėtais vakarais kviečiančią stebėti dangaus paslapčių. Pro šalį driekiasi ir „Camino Lituano“ piligriminis maršrutas, tad dvasinių ieškojimų kelias pailsėti į vienkiemį dažnai atveda ir piligrimus.
Rami ir atoki vieta nuteikia meditacijai, tačiau sodybos šeimininkų – astronomijos entuziasto Simo Šatkausko ir jo žmonos Vidos Šatkauskienės nepaliauju varginti ir klausimais apie buitį bei ūkį. Atskiro pasakojimo vertos ne tik planetos, galaktikos, ūkai, kamuoliniai spiečiai, bet ir medinėje troboje baltai dažytos, pačių rankomis moliu ištinkuotos sienos, skoningas interjeras... Gal dėl tokio blaškymosi ir pasakojimas mano negilus, apčiuopiantis tik mažą dalį to, ką galite sužinoti apsilankę Garsios tylos observatorijoje, pabendravę su sodybos šeimininkais. Tad linkiu kiekvienam savų atradimų!
Devynaukščio stogą pakeitė nuosava observatorija
– Iš tiesų gana netikėta viduryje laukų, atokiai, aptikti tokią įspūdingą vietą kaip jūsiškė observatorija ir teleskopai. Kaip gimė tokia mintis?
– Simas: Astronomija domiuosi nuo antros klasės, su pertraukomis, bet pastaruosius dešimt metų labai intensyviai. Ši observatorija – natūrali tąsa. Persikraustėme gyventi iš Kauno į šią sodybą 2012 m., pradžioje observatoriją įsirengiau balkone, bet buvo nepatogu. Po to pastačiau ir įrengiau observatoriją kieme, joje stovi optinis ir elektroninis teleskopas, kuris surenka vaizdą per specialią kamerą ir perduoda per kompiuterį į televizorių. Vaizdą galima stebėti observatorijoje, o jei žiemą labai šalta, galima sėdėti svetainėje ir dangų stebėti iš namų – vaizdas perduodamas ir į namus. Kviesdami žmones stebėti dangaus dalijamės mano didžiuliu pomėgiu. Štai vakar prasigiedrijo, stebėjau Marsą. Jis dabar yra arčiausiai Žemės – tik už 62 mln. km (šypsosi – red.).
– Vida: Pirmąjį teleskopą vyras nusipirko, kai dar gyvenome Kaune, gimus trečiajam mūsų sūnui Jonui. Pinigėlių per daug nebuvo, bet mačiau, kad jam labai reikia... Ir dabar atsimenu, kaip važiavome į Vilnių pirkti teleskopo – aš vežimėlį stumdau prie parduotuvės, o Simas renkasi (šypsosi – red. past.). Gyvenome devynaukštyje, tad dangų su tuo teleskopu jis stebėdavo nuo devynaukščio stogo!
– O ką apie šią aistrą astronomijai manote Jūs, Vida?
– Vida: Man gražu, labai. Vakar ilsėjomės po savaitės darbų, Simas stebėjo dangų ir pasakojo – taip gražu, tiesiog „nuneša“ protą.
Tai, kas žmogui suteikia sparnus
– O kas būtent gražu – didybė? Suvokimas, kokie esame maži Visatoje?
– Simas: Ne, aš akcentuoju ne tai, kad mes maži, o tai, kad mes esame vienovėje su kosmosu. Mes ir šiuo momentu jame esame, tik per debesis ir oro sluoksnį nematome žvaigždžių ir susidaro iliuzija, kad mes ne kosmose. Visas mūsų vidus sudarytas iš medžiagos, kuri atsirado žvaigždžių viduje. Mes esame mažos žvaigždės, maži dangaus kūnai, esame vienis su visa Visata. Tas suvokimas ne gniuždo, o suteikia sparnus. Tad ir mano siekis – edukacija, parodant kaip įmanoma plačiau kosmosą, bendrą vaizdą.
Dabar kaip tik startavome su kuponų sistema: žmogus gali nusipirkti kuponą ir per pusę metų jį išnaudoti. Kadangi Lietuvoje su giedru oru yra sudėtinga situacija, tai mes, kai numatomas giedras oras, pranešame kuponų turėtojams, o tie, kurie gali, atvažiuoja. Per dvi tris valandas parodau visus pagrindinius dangaus kūnus, kamuolinius spiečius, galaktikas, planetas, kurios tuo metu matomos, ūkus – viską, kas yra įmanoma. Parodau per abu teleskopus, palyginame vaizdus. Pas mus atvažiuoja ir mokinių grupės, taip pat lankomės mokyklose su Kultūros paso edukacija „Krentanti žvaigždė“.
– Iš kur semiatės žinių?
– Simas: Esu astronomas mėgėjas. Yra mėgėjų grupės, forumai, kuriuose jie dalinasi idėjomis, informacija, sprendžia iškylančias problemas. Aktyviausi – rusai ir amerikiečiai, lietuvių forumas šiek tiek pasyvesnis. Aš šiuo metu dalyvauju amerikiečių forume. JAV tas judėjimas ypač stiprus. Astronominis patriotizmas gimė, kai jų astronautai išsilaipino Mėnulyje prieš pusšimtį metų. Toji amerikiečių karta namuose turi didelius teleskopus, observatorijas, aišku, tą bangą perduoda ir jaunimui.
Pirmąjį teleskopą vyras nusipirko, kai dar gyvenome Kaune, gimus trečiajam mūsų sūnui Jonui. Pinigėlių per daug nebuvo, bet mačiau, kad jam labai reikia...
– Kaip manote, ką žmogui duoda šis pažinimo, ar suvokimo, ribų praplėtimas?
– Simas: Duoda tam tikrą pasaulėžiūrą, skatina nesivadovauti vien tuo, kas pasakyta, bet ieškoti savojo tikėjimo. Nes turime instrumentus, su kuriais galime plėsti supratimą. Gal mes ir nerasime, būsime paieškose, bet eisime į priekį, turėsime veržlumą. Žmogaus vidinė savybė yra veržlumas: pažinti, dalyvauti. Kai kuriuos žmones tenkina tai, kas pasakyta. Bet ir jie, bent kartą per metus, kai ypač tamsus dangus, kai matosi paukščių takas, užverčia galvą į dangų ir staiga viduje viskas, visos mintys, nuslopsta... Staiga tu pasijunti to vienio dalis. Tas tikrojo dievo atradimo momentas yra būtent tada.
Kviečia stebėti dangų
– Kaip apie Garsios tylos observatoriją žmonės sužino?
– Simas: Mus galima rasti socialiniuose tinkluose „Facebook“, „YouTube“ – turiu savo kanalą, kuriame transliuoju dangaus stebėjimus. Žmonės atvažiuoja net su šeimomis ir mažais vaikais, visais metų laikais, viskas priklauso nuo oro. Jei yra atvažiuojančių dieną, turiu Saulės teleskopą, pro kurį galima parodyti liepsnos liežuvius, raudoną kunkuliuojančią saulę.
O šiuo metu, kai anksti temsta, jau nuo septintos valandos vakare galima stebėti, kaip teka Marsas, Jupiteris, Saturnas, Venera. Nuostabus laikas...
Rugsėjį ir balandį rengiame astronomijos mylėtojų sąskrydžius, į kuriuos atvykta ne tik astroturistai, bet ir astronomijos mylėtojai, tokie kaip aš. Jie atsiveža savo teleskopus, būna įspūdinga.
Savomis rankomis
– Kaip nusprendėte iš didmiesčio persikelti į šimtametę sodybą?
– Vida: Mus palietė praėjusi, 2008-ųjų, ekonominė krizė, tad po jos turėjome du pasirinkimus: važiuoti gyventi į užsienį arba į kaimą. Pasirinkome pastarąjį variantą. Galvojome, kad čia ūkininkausime, turėjome ir kiaulių, ožkų, karvių, vištų, ančių, triušių. Išbandėme viską. Simas linkęs prie kulinarijos, labai mėgsta gaminti, tad buvome įkūrę „Restoraną stiklainiuose“, vežiojome maistą, gamintą iš savo užaugintos produkcijos, patys duoną kepėme, uogienes virėme, vežėme žalius krepšelius. Bet šios veiklos pamažu atsisakėme – daug darbo, mažai uždarbio... Gaminame piligrimams, kurie užsuka pas mus nakvynės. Auginame daržoves ir žalumynus, jų valgome labai daug.
– Simas: Man reikėjo stebėjimams tamsaus dangaus, tad ieškojome vienkiemio. O kaimas man nebuvo svetimas, vasaras praleisdavau kaime pas močiutę.
– Matau, kad ne tik daržoves, prieskoninius augalus auginate, bet ir rožių labai daug ir įvairiausių turite?
– Simas: Taip, kaip mano aistra astronomija, Vidos – rožės.
– Vida: Turiu apie šimto pavadinimų rožių. Gėles mėgstu nuo vaikystės. Dabar rengiu rožyną, jį išplėčiau. Tik ten, kur Simo observatorija, jis neleidžia nieko sodinti – irgi turi planų plėstis (juokiasi).
– O atsikraustę čia gyventi iš didmiesčio, nenusivylėte?
– Vida: Esame klaipėdiečiai, vėliau devynerius metus gyvenome Kaune. Dabar jau aštuoneri metai gyvename Gailiakaimyje. Sunku iš pradžių buvo. Kur čia, miestiečiai į kaimą, į šimtametę trobą, kieme net senovinį molinį tvartą turime (šypsosi). Dar vis tvarkomės. Išorė gal nėra tokia patraukli, bet užėję vidun daug kas nustemba. Viską išglostėme savo rankomis. Medinės interjero detalės – iš mūsų sodo, nulūžusios obels šakos. O šviestuvą Simas pagamino iš jūros bangų į krantą išmestos lentos, kurią parsivežiau iš pajūrio.
– Simas: Sienas sutvirtinome ir ištinkavome patys, su moliu. Dėjome tinklelį, kasėme savo sodyboje molį, maišėme – radome technologijų, konsultavomės su entuziastais. Savo rankomis tinkavome sienas, paskui ir kitus galėjome pamokyti, Vida rengė seminarą. Sienas dažėme baltai, nes kieme tiek daug spalvų, kad namuose norisi tiesiog pabūti ramiai.
Gyvenimas yra meditacija
– Man atrodo, kad padarytum tiek, kiek padarote jūs, reikia dirbti nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro?
– Vida: Ne, jeigu mes taip darytume, būtų viskas idealu. Aš esu tokia „deganti“: einam, darom, judam, o Simas primena – pailsėk, atsisėsk, kur tu skubi. Jeigu viską pasidarysi, ką paskui veiksi? Iš pradžių buvau bloga Simo mokinė: išklausydavau, bet viduje nervindavausi dėl nenugrėbtų lapų, nenušienautos žolės. Pradžioje man, miestietei, šoką kėlė voratinkliai, jų name ypač buvo gausu, vaikščiodavau nuolat su siurbliu rankose (šypsosi). Dabar išmokau žiūrėti į viską žaismingiau. Žinau, kad laukia darbas. Kada galėsiu ir kada norėsiu, nueisiu ir jį padarysiu. Arba pakeiti mąstymą, arba turi bėgti iš kaimo. Jeigu jau būna labai sunku – išeinu į lauką sodinti rožių (šypsosi).
Turiu apie šimto pavadinimų rožių.
– Simas: Gyvenimas yra meditacija, džiaugiesi tuo, ką turi, ir darai tą, ką gali pakeisti. Kaimas, vienkiemis moko gyventi. Bėda ta, kad dabartiniai kaimo žmonės bando prisilyginti prie miestietiškų standartų, dailina kiemus ir vejas kaip mieste, o paskui neatlaiko, bėga į miestą.
– Kaip gyvenimą vienkiemyje priima vaikai?
– Vida: Jonui buvo treji, kai čia atvažiavome, Saulė čia gimė, tad jie kitaip gyvenimo ir neįsivaizduoja. Dažnai nuvažiuojame į Kauną, vaikams užsiiėmimų ir pramogų netrūksta. Vyresnieji sūnūs, Patrikas ir Dovydas, kai čia atsikraustėme, mokėsi vyresnėse klasėse. Jiems buvo nelengva, tačiau maišto nebuvo, kartu visus ūkio darbus dirbo.
– Simas: Dabar sūnūs jau suaugę, bet sugrįžta paviešėti, o vienas net užsimena, kad norėtų savo sodybos.
Apie tarnystę ir iššūkius
– Garsios tylos sodyboje prieglobstį suteikiate ir piligrimams. Feisbuke, „Camino Lituano“ paskyroje, radau tokį atsiliepimą: „Labai džiaugiamės, kad Vida ir Simas įkūrė „Garsios Tylos sodybą“. Pas juos visada labai smagu užsukti, o maisto gardumas neišpasakytas.“
– Vida: Taip, pro sodybą praeina piligrimų kelias, tad jie užsuka, pernakvoti ir pavalgyti. Mums tai tam tikra tarnystė, tam tikras iššūkis, nes niekada nežinai, kas pas tave ateis, ir dar netikėtai. Todėl prašome piligrimų paskambinti, bet, žinoma, būna visaip (šypsosi).
– Simas: Piligrimų įdomi patirtis. Žmogus, nuėjęs didelį atstumą, natūraliai nurimsta, tampa tylesnis, ramesnis, dvasingesnis. Čia kaip meditacija, žmogus nugrimzta. Yra visokių patirčių, kiti sako, kad eidami net pamiršta kas esantys, savo vardą... Piligrimų kelias mane įkvėpė pasidaryti meditacijos mikrotaką sode, pradėjau jį kurti. Šiame take padariau rodykles, skatinančias susikaupti ties vienu ar kitu dalyku – kaip meditacijos metu.
– Beje, o kaip sodybos ir observatorijos pavadinimuose atsirado frazė „garsi tyla“?
– Simas: Visi žmonės, kurie yra kokiose nors dvasinėse paieškose, anksčiau ar vėliau atranda, kad viso ko pagrindas yra proto tyla. Ant jos, kaip ant pamatų, susideda visi garsai, vaizdai, ir įvairiausios patirtys. Tuo pažintiniu taku kaip tik bandau parodyti – žiūrėkit, viskas, ką mes matom, yra iš tos tylos, iš tos bazės.
Meditacinį taką išvinguriavau, kad nuo slėnio atsivertų tam tikri vaizdai. Vienoje vietoje ąžuolas, kitoje – horizontas...
– Vida: Einant tuo taku, net oras keičiasi, ten, kur sodybos pakraštyje auga sena liepa, ąžuolas, net vėjas kitaip pradeda pulsuoti. Jeigu visa tai pastebi, jautiesi toks gyvas... Tai įkvepia, turiu planų, veiklos čia tiek ir tiek...
