Susidomėjo pajūrio kultūra
Kokie likimo vingiai atvedė Aidą Jurkštą prie švyturių? Jis sako, kad gyvenimas nenuspėjamas, ir tai vienas smagiausių dalykų! „Mano šviesios atminties senelis Alfonsas Bičkūnas turėjo vieną pirmųjų restoranų Palangoje – „Vila Meilutė“. Jis kartu su tėvu vežė savo medieną arkliais pakinkytu vežimu iš Pakruojo rajono į Palangą – per visą Lietuvą, pasistatė antrą namą. Čia gimė mano mama. Vėliau nacionalizacija, sovietmetis, tremtis... Senelis nebesulaukė Sąjūdžio, o aš 1995-aisiais atsidūriau Palangoje. Palikau Vilniuje reklamos verslą ir ieškojau naujų iššūkių Palangoje. Besidomėdamas pajūrio kultūra, gana greit atkreipiau dėmesį į švyturius. Apie juos ieškojau informacijos ir ... neradau. Ta paieška po 24 metų baigėsi išsamiai, parašiau knygą „Lietuvos švyturių istorija“, – pasakoja Aidas Jurkštas.
Farologas A. Jurkštas ne tik knygų autorius. Jis nupiešė 1500 Baltijos švyturių, surengė 30 parodų, pristatomas kaip verslininkas ir mokslininkas. Kokia jo tikroji profesija?
„Kai išgirstu šį klausimą, ypač užsienyje, pasimetu, nežinodamas ką atsakyti. Daug metų sunkiai dirbau, dabar leidžiu sau... dirbti dar daugiau. Bet tik tai, kas man patinka ir, mano galva, turi išliekamąją vertę. Turiu dar daug meninių, mokslinių, organizacinių sumanymų. Gaila, bet gyvenimas turi savybę pasibaigti, tai jei pavyks padaryti bent dalį sumanymų, būsiu patenkintas. Jau kuris laikas tyrinėju laivybos, ypač vidaus vandenų, upių bei daug kitų temų. Panašu, šios veiklos rezultatas bus kelios knygos, aktualios kelioms valstybėms. Žinoma, neapleidžiu ir švyturių reikalų. O studijuoti teko daug dalykų – žurnalistiką, dailę, dizainą, teisę. Baigiau techninės braižybos, radijo aparatūros ir verslo administravimo studijas. Mielai studijuočiau dar, bet neliko neakivaizdinių studijų, o ir laiko neužtenka“, – sako Aidas.
Farologija apjungia žmones
Aidas Jurkštas daug laiko ir pastangų skiria švietėjiškai misijai apie švyturius. Ar šiai veiklai skiria savo asmenines lėšas? Jis sako, kad kai kurių pasiūlymų atsisako, nes nėra nei altruistas, nei Don Kichotas. „Daugelį sumanymų sėkmingai įgyvendinau savo lėšomis. Jei būčiau „laukęs finansavimo“, ko gero šiandien apie tai nekalbėtume. Žinoma, nėra normalu, kad mūsų valstybėje jūrinė kultūra ignoruojama. Tai turėtų būti atskira sritis kaip dailė, literatūra, kinas ar cirkas. Tikiu, kad sulauksiu dienos, kai tai įvyks“, – mano farologas.
Svarbiausia, kad jį palaiko artimiausi žmonės. „Gyvenu savo susikurtoje erdvėje ir labai vertinu privatumą. Pagrindinė pagalbininkė – žmona Inga. Su ja tariuosi, planuoju, svajoju, kartu keliaujame. Bendrauju su bendraminčiais keliose šalyse. Tyrinėdamas švyturius susipažinau su daugybe įdomių, protingų žmonių ir tai didelė gyvenimo dovana“, – džiaugiasi palangiškis.
Švyturiai turi atgimti
Kiekvienais metais A. Jurkštas organizuoja jau tradicija tapusį Pasaulinį švyturių savaitgalį – paprastai dalyvauja apie 50 valstybių ir apie 500 švyturių visame pasaulyje. Pasak Aido, šventės metu Lietuvoje švyturius nemokamai aplankė keli tūkstančiai žmonių.
Farologas didžiuojasi šiuo renginiu: „Kai žmonės nusileidžia žemyn iš švyturio, jų akys blizga, apimti euforijos ir tai didžiausias atpildas. Sutikau daugybę nuostabių žmonių! Šie metai – permainų metai Lietuvos švyturių srityje. Po daugybės metų stagnacijos, pagrįstos sovietiniais draudimais ir kompleksais, galų gale vyksta neišvengiamos permainos. Reorganizavus Saugios laivybos administraciją, švyturiai liko be realios priežiūros. Išsaugota tik navigacinė funkcija. Dabar vyksta švyturių perdavimo savivaldybėms procesas, kuris, tikiuosi, baigsis sėkmingai. Švyturiai taps atviri lankytojams ir tuo labai džiaugiuosi. Nors pritaikyti švyturius turistų lankymui – nėra paprastas reikalas.“
Neringos savivaldybė planuoja perimti Nidos ir Juodkrantės švyturius, Palanga – Šventosios švyturį. Kol kas nežinomas Klaipėdos švyturio likimas. Dar yra trys švyturiai vidaus vandenyse – Ventės rage, Uostadvaryje, Pervalkoje.
„Jei myli švyturius, galima daug dalykų nuveikti. Palangos savivaldybė pastaraisiais metais įgyvendino daug didelių, miestiečiams ir svečiams naudingų projektų. Turime ambicijų sukurti gerą, modernų, inovatyvų Švyturių muziejų Šventojoje. Ne šiaip gerą – geriausią! Rekonstravus švyturį, šis taptų saugiai lankomu švyturiu su nuostabiais pajūrio vaizdais iš 40 metrų aukščio. Beje, žymus Švedijos farologas Magnus Rietz patarė – „nevadinkit veikiančio švyturio apžvalgos bokštu, tai – Švyturys!“ Šalia turėtų įsikurti įdomus švyturių miniatiūrų parkas. Pastate veiktų interaktyvus, meniškas švyturių muziejus. Ateityje turėtų būti sukurta nauja turizmo kryptis: Šventosios uostas – Šventosios švyturys. Daug patirties pasisėmiau Lenkijos švyturių organizacijoje, kurie jau dirba 20 metų. Turiu dar vieną svajonę – sukurti Baltijos švyturių turizmo žiedą. Sėkmės formulė paprasta – kai darai, tai ir padarai“, – ateities planais dalijasi A. Jurkštas.
Padeda vieni kitiems
Palangiškis sukaupė įspūdingą švyturių kolekciją – modelius, knygas, pašto ženklus, atvirukus ir kt. Aidas pasakoja, kad iš pradžių kaip ir kiti kolekcininkai daug metų kaupė visus eksponatus, o vėliau tapo išrankesnis. „Planavau gyvenimo pabaigoje sukurti įdomų švyturių muziejų, nors žodis „muziejus“ nėra tikslus. Lietuvoje yra keli žmonės, kurie kaupia šios tematikos kolekciją, bet artimiau susipažinti neteko. Vokietijoje ir Švedijoje yra dvi didelės knygų apie švyturius kolekcijos. Daugiausiai įvairios šios atributikos kolekcininkų gyvena Amerikoje“, – pasakoja farologas.
Kai nuoširdžiai domiesi švyturiais, nėra sudėtinga užmegzti ryšius su kitais švyturių entuziastais įvairiose šalyse. „Žinoma, skirtingose valstybėje vis kitokie niuansai. Kadangi dalis švyturių stovi strategiškai svarbiose vietose, dažnai šie atsiduria karinėse, uždarose zonose, tuomet atsiranda problemų. Gerus ryšius užmezgiau su Lenkijos, Švedijos, Rusijos organizacijomis, pavieniais kitų šalių farologais, švyturių prižiūrėtojais. O dar kolekcininkai! Praeitą savaitę susipažinau su Gruzijos švyturių tarnyba, lankiausi švyturiuose – labai draugiški žmonės. Padedame vieni kitiems, kai rengiame leidinius, keliaujame“, – dalijasi patirtimi palangiškis.
Įsirengė studiją apvaliame bokšte
Aidas įgyvendino dar vieną sumanymą – savo rankomis pasistatė namą, kuriame gyvena jau šešerius metus. Kai visi aplink rypavo – „krizė, krizė“, nutarė, kad geriau ne dejuos, o statys. Juk krizė praeis, o rezultatas liks. Taip ir nutiko. O namas ne bet koks, švyturio formos. Palangiškis iš pradžių planavo, kad švyturys stovės greta gyvenamojo namo, tačiau pasaulinė krizė sujaukė planus ir antrasis, „ūkinis“ namas pavirto į pagrindinį, prie kurio prilipdė apvalų bokštą.
„Statybinių iššūkių buvo daug, bet pravertė mano spalvinga patirtis ir žinios. Namas originalaus išplanavimo, patogus, nėra didelis, bokštas trijų aukštų, yra apvalių patalpų. Sunkiausia buvo sumūryti apvalų, į viršų platėjantį žiedą. Baldus bokšte pasigaminau pats (kadaise išbandžiau ir šį verslą). Trečiame, viršutiniame aukšte yra mano studija, apvali, su 12 langų. Čia meno ir mokslo šventovė, kurioje sustoja, o gal, tiksliau, pradingsta laikas. Ypatinga aura, to nenupasakosi. Apskritai švyturiai turi neįtikėtinai stiprią aurą. Kas bent kartą apsilanko švyturyje, be abejo, tai patiria“, – pasakoja Aidas.
Jam teko girdėti įvairių atsiliepimų apie savo namą: „Pilis! Gedimino! Observatorija! Nesąmonė!“ Ir tai tik gražiausi komentarai, kokių teko girdėti. „Dabar daugelis jau žino namo istoriją, tai nebekelia emocijų. Ir aišku, adreso taksistui sakyti nebereikia“, – šypsosi palangiškis.
Aidas nuolat laikosi griežto paros rėžimo: miega 6 valandas naktį ir pusvalandį pavakary: „Paprastai guluosi 4-ą ryto, o keliuosi 10-ą. Jei turiu reikalų, perstumiu laiką, bet formulė ta pati. Be išeiginių. Tai maksimaliai darbingas ciklas. Naktį nėra jokių trukdžių bet kokiam darbui. Pasirodo, kas trečiam žmogui tai būtų priimtina, tik ne visiems darbo grafikas leidžia taip gyventi.“
Kalba su meile apie savo švyturį
Tyrinėdamas švyturius A. Jurkštas nuolat keliauja, artimesnių kelionių prie Baltijos ar po Europą net nevadina kelionėmis. Jis turi daugybę planų, nors supranta, kad viso gyvenimo neužteks aplankyti daugelį pasaulio švyturių. Kelionių prioritetai visada tie patys – švyturiai, istorija, menas. Ne visada pavyksta pasiekti tikslą. Neseniai buvo Kipre – ten du švyturiai stovi britų karinėse bazėse, Gruzijoje – Abchazijos švyturiai – rusų armijos okupuotose teritorijose. „Aplankiau nuostabiausių pasaulio vietų, kuriose retai lankosi turistai. Tie atsiminimai nuostabūs ir didelis stimulas tolimesnei veiklai“, – sako farologas.
Aidui Jurkštui tenka plaukti ir laivais, iš kurių visu grožiu atsiveria švyturių vaizdas. Istorijų apie švyturius daug, dažnai farologai mėgsta pasakodami šiurpinti žmones. Tai dalis paslaptingo švyturių pasaulio. Pasak Aido, dabar yra modernių orientavimosi būdų, švyturiai liko nors ir svarbi, bet pagalbinė priemonė: „Jūrininkai visada su meile kalba apie SAVO uosto švyturį. Tai reiškia namus, šilumą, saugumą, draugus, artimuosius, meilę, moterį. Žodžiu, viską, kas brangiausia“.
