Vidai ir Viktorui ši santuoka – antroji. Pirmoji Vidos šeima iširo prieš daug metų, o Viktoras – našlys. Jiedu susipažino per muziką – abu grojo tame pačiame Klaipėdos senjorų kolektyve. Draugystė, sako pora, buvo graži – iš karto Viktoras Vidą lydėdavo namo, vėliau susipažino su jos mama. Taip, žingsnis po žingsnio, užgimė jausmai.
„Kad tik būtų sveikatos“, – sako Klaipėdoje gyvenantys 77 metų Vida ir 85 metų jos sutuoktinis. Vida ir Viktoras džiaugiasi laiku kartu, keliauja po Lietuvą ir sako, kad gyvenimas – gražus ir įdomus.
– Vida, Viktorai, kiek laiko jau esate pora?
Viktoras: Mes kartu jau apie 20 metų. Kai susipažinome, man buvo 65, o Vidutei – 57 metai. Aš buvau jau našlys.
Vida: O mano santuoka buvo iširusi. Bet visada norėjau šeimos.
– Kaip susipažinote?
Viktoras: Klaipėdoje buvo folkloro klubas „Šeimyna“, ten susirinkdavo apie 40 žmonių, kurie šokdavo ir dainuodavo. Tačiau jie neturėjo savo kapelos, o tada sužinojo, kad jaunystėje esu grojęs smuiku. Pasikvietė, paprašė, kad suorganizuočiau kapelą. Sutikau.
Vida: Aš irgi vis sulaukdavau kvietimo prisijungti prie klubo, bet galvodavau: ką aš ten su senais eisiu, ne (juokiasi).
Viktoras: O aš ieškojau kapelai muzikantų. Elvyra grojo akordeonu, Antanas armonika, o Vaciukas kariuomenėje gitara skambindavo. Dar viena moteris pasisiūlė būgną pamušti, aš pats griežiau smuiku.
Taip ir susibūrė kapela. Kai surengėme kelias repeticijas, klubo vadovė sugalvojo paskambinti Vidutei, mat ją pažinojo. Vidutė yra muzikos mokytoja, groja smuiku, todėl pakvietė ją prisijungti prie kapelos.
Vida: Taip ir atėjau.
Viktoras: Aš ją iš karto nužiūrėjau, pamaniau, kad bus gera pagalbininkė. Bet ir kaip moteris graži. Taip pradėjome bendrauti, mudu dviese organizavome repeticijas, ieškojome kūrinių, kuriuos kapela galėtų atlikti.
Po kelerių metų mane pakvietė prisijungti kitas Klaipėdos mėgėjų meno kolektyvas – „Senoliai“. Vienu metu grojau abejuose kolektyvuose, į „Senolius“ pasikviečiau ir Vidutę.
Vida: Pradėjome bendrauti nuo pat pradžių. Po repeticijų kartu eidavome namo, nes gyvenome netoli vienas nuo kito. Aš – su savo mama ir dukters šeima šiame bute, kur dabar gyvename kartu su Viktoru, o jis – kitoje gatvės pusėje. Viskas buvo po truputį, vėliau jis mane po repeticijų ėmė lydėti iki namų, o dar vėliau – užsuko ir į namus.
Buvau išsiskyrusi, bet vis norėjau šeimos. Vienai kažkaip...
Viktoras: Važinėjom į koncertus, kur važiuojam – vis kartu sėdim. Suartėjome, o galiausiai nutarėme susieiti.
Vida: Buvau išsiskyrusi, bet vis norėjau šeimos. Vienai kažkaip... Nei išeisi kur, o į kompanijas kas norės mane vieną kviesti?
Viktoras: Iš karto mes gyvenome kartu, o paskui nutarėme susituokti. Vida iš karto gyveno pas mane.
Vida: Kai mirė mano mama, dukters šeima įsigijo kitus namus – Viktoro butą pardavėme ir apsigyvenome čia. Mano dukters vyras vis sakydavo: kaip jūs čia, susidėję gyvenant.
– Abu turit jau suaugusių vaikų?
Viktoras: Ir vaikų suaugusių, ir anūkų. Jau ir proanūkių yra.
– Iškėlėte vestuves, ar tik, paprastai tariant, susirašėte?
Viktoras: 2011-ųjų metų vasarą pasiūliau: tuokimės. Susitvarkom tą gyvenimą. Nuėjome, nusipirkome žiedus ir vienas kitam užmovėme.
Vida: Nuėjome už parduotuvės ir vienas kitam užmovėme žiedus.
Viktoras: Vėliau nuėjome į civilinės metrikacijos skyrių, užsisakėm laiką santuokai. Tada, sakau, reikia ir balių padaryti. Susiradome vienkiemį prie Kretingos, sukvietėme artimiausius gimines ir padarėm balių. Gražios buvo vestuvės.
Vida: Ir gyvenam.
Viktoras: Vaikai mūsų tuo irgi patenkinti.
Vida: Jo vaikai į mane kreipėsi mama. Bet, sakau, kokia aš jums mama? Tai dabar Vida esu.
Viktoras: Vaikai mūsų labai gražiai vienas kitą priėmė.
– Kokius darbus dirbote iki pensijos?
Viktoras: Nuo pačios jaunystės pradėjau jūros gyvenimą. Atvažiavau į Klaipėdą iš Mažeikių, nuo šešiolikos metų mokiausi amatų mokykloje laivo motoristu ir, būdamas 18 metų, išėjau į jūrą. Prisirišau prie to.
Dirbau Baltijos jūroje, žvejybiniuose laivuose. Mechaniko padėjėju dirbau kelis metus, o tada jūreivystės mokykla suorganizavo dviejų metų kursus.
Baigęs juos gavau dar viena mechaniko, jau aukštesnės klasės, diplomą. Vėliau mokiausi tuomentiniame Klaipėdos politechikume, gavau laivų remonto techniko diplomą.
Jaučiau, kad dirbant jūroje nervai pakriko, pavargau, negalėdavau užmigti
Dirbau žvejų kolūkyje „Baltija“. Tais laikais tai buvo labai turtingas kolūkis, mat jūroje buvo daug žuvies. Gerai gaudėm, daug laivų turėjom. Laivuose dirbau apie 15 metų, paskui – krante, dirbtuvėse.
Jaučiau, kad dirbant jūroje nervai pakriko, pavargau, negalėdavau užmigti. Juk dieną naktį dirbome, laive – nuolatinis supimas, drėgmė, žiemą viskas apledėję, šalta, o reikia dirbti.
– Kiek laiko vienu metu būdavote išplaukęs į jūrą?
Viktoras: Ir savaitę, ir kelias dienas. Jūroje būdavome kol geras oras, o jei audra užeidavo, tada arba į Klaipėdą grįždavome, arba į Kaliningradą, Lenkiją, Latviją užeidavome pasislėpti nuo audros. Po visą Baltiją plaukiodavome.
Pirmas išėjimas į jūrą, pamenu, buvo naktį. Nors vėjas buvo nedidelis, bet antrą dieną man prasidėjo jūros liga. Tris paras kentėjau. O antrą kartą jau gerai. Jūros liga, sakoma, persergi vieną kartą.
– Kodėl sakoma, kad į jūrą išeini, o ne išplauki?
Viktoras: Nežinau, bet taip sakoma. Laivai į jūrą eina.
– Nuotykių buvo?
Viktoras: Nuotykių jūroje daug. Kartą sulaukėme pranešimo, kad artėja audra, bet pagalvojome, kad dar truputį padirbėsime. Kai laivas įsisiūbavo, vos beištraukėm tinklą. Vėjas buvo nepalankus eiti namo, todėl kapitonas nutarė, kad laikysimės prieš bangą, šturmuosim. Išmetėm inkarą, o kapitonas visą naktį prieš vėją laikė laivą, kad jo nepaverstų. Buvo baisu. Tik kai nurimo bangos, tada jau galėjome pailsėti.
Vėjas buvo nepalankus eiti namo, todėl kapitonas nutarė, kad laikysimės prieš bangą, šturmuosim.
Kartą, atidarę triumą, pamatėme, kad jis pilnas vandens. Gerai, kad turėjome siurblius, išpumpavome. Kitą kartą audros metu ėjome namo, laikėmės prieš bangą. Viena banga buvo tokia stipri, kad laivą užpylė vanduo. Tada buvo mintys, kad kažin, ar iškilsime. Bet vanduo atslūgo.
Kai išėjau į pensiją, labai ilgai sapnuodavau jūrą, laivus. Ji mano gyvenime paliko žymę.
– O dabar prie jūros nueinate?
Viktoras: Nueiname. Norisi prie jūros.
Vida: Aš kartais, būna, jau ir tingėčiau, bet vis tiek važiuojam prie jūros – Melnragė, Giruliai.
Viktoras: Paskaičiuojam, kiek laivų matosi.
– Vida, o jūsų gyvenimas susijęs tik su muzika?
Vida: Aš kilusi nuo Tauragės, o Klaipėdoje nuo 16 metų pradėjau mokytis muzikos. Visą gyvenimą dirbau muzikos mokytoja.
– Muzika jūsų gyvenime niekur ir neprapuolė, muzikos instrumentų turite ir namuose.
Viktoras: Nusipirkom klavišinį, akordeonas yra, smuikas, mandolina. Dėl savęs, savo malonumui pagroju.
Vida: Aš kartais lyg ir nenoriu klausytis, bet ką darysi. Kai dar dirbau mokykloje, išeidavau į darbą, Viktorui būdavo gerai – galėjo groti namie kaip nori.
Viktoras: Tai ir grodavau tada, kaip noriu. O dabar jei tik kokią natą ne taip paimu, žmona iš virtuvės jau šaukia. Ji mane išmokė groti. Sako, kad kol gyvenam kartu – aš jau beveik baigiau muzikos mokyklą.
Vida: Sakydavau jam: ateik pas mane į mokyklą, aš už tave gausiu pinigus. Aišku, juokauju.
Viktoras: Dabar jau groju iš natų. Muzika man yra gyvenimo džiaugsmas.
– Kas yra kokybiškas gyvenimas išėjusi į pensiją?
Vida: Nereikia anksti keltis (juokiasi). Nors, antra vertus, mes ankstyvi, ilgai nemiegame.
– Gyvenimu nesiskundžiate?
Vida: Nesiskundžiam tikrai.
Viktoras: Mums užtenka visko. Pensija patenkinti.
Vida: Duok Dieve, kad sveikatos būtų. Tada viskas gerai.
– Bet nemažai žmonių, ypač vyresnio amžiaus, sako, kad pragyventi sunku.
Viktoras: Aš manau taip. Pirmiausia gyvenime reikėjo stengtis dirbti ir užsidirbti pensiją. Nuo 18 iki 60 metų dirbau viename darbe. Pensija nėra labai didelė, bet ji normali, užtenka.
O kodėl kiti skundžiasi? Yra daug žmonių, kurie neblogai gyvena ir verkia. Taip yra. Pakels kainas? Išsimokėsim. Aišku, jei žmogus gauna kelis šimtus ir vienas gyvena – tada taip, sunku. Bet daugumai taip nėra. Mes dviese normaliai išgyvename.
Vida: Paskaičiuojame, kiek mums reikia pragyvenimui.
Viktoras: Maistui išleidžiame kelis šimtus eurų. Tikrai užtenka. Ir dar 70 dedam į kiaulę.
– Į kiaulę?
Vida: Į kiaulę-taupyklę.
Vasarą kiaulei uodega atkemšama ir išimami pinigai.
Viktoras: Per 12 mėnesių susidaro 840 eurų. Tada rudenį mes važiuojame į Druskininkus ar į Birštoną. Reikia apskaičiuoti viską.
Vida: Vasarą kiaulei uodega atkemšama ir išimami pinigai.
Viktoro sūnus mus skatina: jūs tik važiuokite, netaupykite pinigų. Jie įsivaizduoja, kad mes labai taupome, klausia, ką valgome. Kartais vaikams gal atrodo, kad mes alkani? Bet taip tikrai nėra.
Viktoras: Nemažai važiuojame su „Senoliais“. Prieš kelerius metus buvome Vokietijoje, Lenkijoje, Kroatijoje.
– Kas jums yra einantys gyvenimo metai?
Vida: Širdis jauna, atmintis irgi.
Viktoras: Nebesinori jų skaičiuoti, bet kai pagalvoji, kad tų metų tiek daug praėjo, norisi dar pagyventi, kol sveikata yra ir viskas gerai. Dar kombinuojame ką nors su muzika, ieškom kūrinių, ką galima atkurti.
Aš labai laimingas.
