Gyventi į tėviškę sugrįžusi senjorė Danutė Zenė atrado sportą: „Daržo nepakanka“

Prisijungti prie nemokamų funkcinių ir jogos treniruočių nusprendusi Danutė Zenė į pirmuosius užsiėmimus iš Ariogalos į Raseinius važinėjo autobusu.

„Man patinka ta energija, kurią jaučiu po treniruočių – jaučiuosi gyva“, – vieną iš svarbiausių priežasčių, dėl kurios dukart per savaitę važiuoja į užsiėmimus jau ketverius metus, atskleidė aktyvi senjorė.

Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./Danutė Zenė Žilienė

Netekus darbo sugrįžo gyventi į tėviškę

Dubysos upės slėnyje įsikūrusiame Ariogalos miestelyje Danutė Zenė užaugo. Tačiau vėliau 35-erius metus gyveno kitoje Lietuvos pusėje – Kretingoje. Sugrįžti į gimtinę ją paskatino pasikeitusios gyvenimo aplinkybės. „Būdama 59-erių, ne savo noru turėjau išeiti „į pensiją“: Kretingoje uždarė fabriką, kuriame dirbau, neliko darbo. Tuo pačiu metu subyrėjo mano santuoka, todėl nusprendžiau grįžti į tėviškę. Čia dar gyveno mano mama – norėjau būti arčiau jos“, – apie sugrįžimą į gimtinę pasakojo pašnekovė. Tiesa, be darbo ji ilgai neužsibuvo – įsidarbino netoliese esančiame fabrike, kur dirbo dar 8-erius metus.

„Kai ir antrą kartą išėjau į pensiją, pajutau tuštumą. Tas jausmas man nepatiko. Pradėjau ieškoti veiklų – taip atsiradau Trečiojo amžiaus universitete Raseiniuose. Labai norėjau pasimokyti šokti linijinius šokius – ir juos radau. Pačioje Ariogaloje tuo metu nelabai buvo ką veikti. Aišku, turiu daržą – va ir dabar nerimauju, kad per daug lyja“, – kalbėjo aktyvi senjorė.

Taip beieškant veiklų jos akis užkliuvo už Raseinių rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuro organizuojamo projekto „Raseinių rajono gyventojų sveikatos stiprinimas, gerinant sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą“. Tai buvo 2018-ieji.

Į pirmąsias funkcines treniruotes bei jogos užsiėmimus Danutė Zenė iš Ariogalos į Raseinius ir atgal važiuodavo autobusu. „Pati nevairuoju, o Ariogaloje daugiau norinčių važinėti į treniruotes neatsirado. Bet nusprendžiau, kad nieko tokio – tiks ir autobusas. Labai norėjau“, – juokiasi prisiminusi. Po kurio laiko užsiėmimais susidomėjo ir daugiau ariogališkių – kartu su jais automobiliu į treniruotes ir iš jų keliaudavo ir Danutė Zenė.

„Visi jie buvo jaunesni 10–13 metų nei aš. Bet sportuodavome kartu“, – pažymėjo pašnekovė. Tuo metu, kai pradėjo sportuoti Raseiniuose, jai buvo 73-eji.

Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./Danutė Zenė Žilienė

Svarbiausia – energija ir gyvas bendravimas

Per ketverius užsiėmimų metus Danutė Zenė sako praleidusi vos vieną kitą treniruotę. Kas labiausiai motyvuoja sportuoti? Anot senjorės, svarbiausia priežastis – energija, kurią jaučia po fizinio aktyvumo veiklos. „Jaučiuosi gyva, energinga. Turbūt tai ir yra svarbiausia“, – tikino ji.

Prasidėjus pandemijai gyvi užsiėmimai buvo nutraukti – sportuoti visi norintys galėjo nuotoliniu būdu.

„Bet per zoom’ą visiškai ne toks jausmas. Nors, atrodo, visus pratimus mokame, galime daryti. Bet nėra gyvo kontakto – tai dar vienas dalykas, dėl kurio man patinka treniruotės. Pasimatai su žmonėmis, pasikalbi. Bendravimas man taip pat labai svarbus“, – atviravo senjorė.

Anot jos, artimų draugysčių treniruotėse ji neieškojo. Vis dėlto šilti santykiai su kai kuriais dalyviais užsimezgė. „Žinome vieni kitų vaikus, sveikatos būklę – susitikę viską aptariame“, – sakė pašnekovė.

Ji pati neslėpė, kad per tuos ketverius metus, kai dalyvauja projekte, jaučiasi išdrąsėjusi. „Visada mėgau keliauti, bet ne visada tam turėjau galimybių. Dabar jų daugiau. Aišku, būtų lengviau, jei turėčiau bendraminčių Ariogaloje. Bet, kai nori, randi būdų, kaip tai padaryti. Po Lietuvą, pavyzdžiui, keliauju su Trečio amžiaus universiteto bendramoksliais. Neseniai buvome Rokiškyje. Į užsienį – su vaikais“, – sakė Danutė Zenė.

Šiemet išsipildė ir sena jos svajonė – sūnus padovanojo kelionę į Romą. „Sakoma, kad visi keliai veda į Romą. O aš ten nebuvau buvusi. Tai sūnus nusprendė ištaisyti šitą klaidą – sudarė maršrutą, nuskraidino ir aprodė“, – laiminga pasakojo senjorė.

Laimės ašaras ji šluostė ir pasakodama apie savo vaikus bei anūkus. Su dabar jau buvusiu vyru ji užaugimo sūnų ir dukrą, kurie sukūrę šeimas močiutei padovanojo tris anūkus. „Dabar jie visi jau dideli – turi savo gyvenimus. Gyvena Kaune, o Ariogala jiems – tik močiutės namai. Bet, nors gyvenu viena, nesijaučiu vieniša. Veiklos man netrūksta!“ – užtikrino pašnekovė.

„Žingsnių“ dalyvė Danutė Zenė Žilienė

+2

Dalyvavo beveik 2000 žmonių

Funkcinės treniruotės ir jogos užsiėmimai, kuriuose dalyvavo Danutė Zenė – tik maža dalis veiklų, kurias Raseinių krašto gyventojams pasiūlė 2018–2022 m. vykstantis projektas „Raseinių rajono gyventojų sveikatos stiprinimas, gerinant sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą“. Pasak vienos iš jo rengėjų Rasos Simonavičienės, iš viso skirtingose veiklose sudalyvavo per 1800 žmonių. „Veiklos nebuvo skirtos konkrečiam amžiui – įvairiuose fizinio aktyvumo užsiėmimuose, filmų, spektaklių peržiūrose, mokymuose ir kituose gyvuose bei nuotoliniuose renginiuose galėjo dalyvauti ir vaikai bei jaunimas, ir darbingo amžiaus žmonės bei senjorai. Tai buvo pirmasis tokios didelės apimties projektas. Žmonių aktyvumas, įsitraukimas ir didžiulis susidomėjimas parodė, kad tokie projektai labai reikalingi“, – džiaugėsi R.Simonavičienė. Anot jos, didžiausio atgarsio susilaukė būtent fizinio aktyvumo skatinimui skirti renginiai – tokie kaip senjorės Danutės Zenės pamėgtos treniruotės.

„Danutė mūsų įstaigoje visuomet buvo žinoma ir minima kaip senjorų ambasadorė. Ji – puikus pavyzdys, kad amžius – ne riba ir kliūtis džiaugtis gyvenimu“, – pažymėjo pašnekovė.

Danutė Zenė Žilienė dalyvauja Europos socialinio fondo finansuojamame projekte „Raseinių rajono gyventojų sveikatos stiprinimas, gerinant sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą“. Jį įgyvendina Raseinių rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuras.