Liga diagnozuota atsitiktinai – po traumos per pamoką
Nuo mažens Ligita buvo sportiškas vaikas – daug sportavo, lankė aerobikos šokius. Kai jai buvo trylika metų, kūno kultūros pamokoje patyrė traumą. Koja ištino, todėl buvo padaryta nuotrauka.
„Kelyje buvo pastebėtas darinys. Mane nusiuntė biopsijai, po kurios paaiškėjo, kad darinys piktybinis. Buvo diagnozuota osteosarkoma. Iš pradžių manyta, kad vėžys apėmęs tik kelį, todėl medikai planavo jį pakeisti protezu. Iškart prasidėjo chemoterapija. Ligoninėje praleidau praktiškai apie metus“, – prisiminė mergina.
Ligita prisipažįsta, kad apie vėžį tuo metu nelabai ką žinojusi ir pernelyg nesupratusi visos grėsmės. Bene daugiausiai ašarų jai sukėlė žinia, kad nuo chemoterapijos nuslinks plaukai.
Iki tol vakarais Ligitai kojas pamausdavo, tačiau šie simptomai neatrodė grėsmingi ir buvo siejami su augimo problemomis. Taigi patirta trauma tam tikra prasme buvo sėkmė. Nors dėl kojų skausmo Ligita su tėvais jau svarstė kreiptis į gydytoją, nes skausmas stiprėjo, trauma teisingą ligos diagnozę gerokai pagreitino.
Žinia buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus, nors pati Ligita prisipažįsta, kad apie vėžį tuo metu nelabai ką žinojusi ir pernelyg nesupratusi visos grėsmės. Bene daugiausiai ašarų jai sukėlė žinia, kad nuo chemoterapijos nuslinks plaukai. Mergaitė tuo metu turėjo ilgas, storas kasas, kurias teko prieš gydymą nukirpti. Plaukai ėmė slinkti jau po antrojo chemoterapijos kurso. Iš viso jai teko išverti 9 stiprios, agresyvios chemoterapijos kursus, kurie turėjo sumažinti naviką, kad būtų galima jį operuoti. Ligitai buvo paskirtos psichologo konsultacijos, bet ji jų atsisakė, sakydama, kad geriausias psichologas yra jos mama, kuri visą tą laiką buvo kartu su ja.
Nesibaigiantys agresyvios chemoterapijos kursai
Pati mama šį etapą prisimena taip: „Buvo visko. Visomis jėgomis kovojome su klastinga liga. Ir kraujas blogėjo, ir infekcijos kankino... Po chemoterapijos prieš operaciją dar kartą atliko magnetinio rezonanso tyrimą, kuris parodė, kad navikas stipriai padidėjęs ir pasiekęs klubo sąnarį. Buvo sušauktas gydytojų konsiliumas, po kurio mums buvo pasakyta, kad gali tekti amputuoti koją. Pasitarę su dukra nusprendėme, kad turime sutikti su šiuo konsiliumo sprendimu. Reikėjo gelbėti vaiko gyvybę.
Galiausiai atėjo operacijos diena. Operavo 8 valandas. Laukimas buvo be galo ilgas. Žodžiais neįmanoma papasakoti, ką teko ištverti. Tačiau koją pavyko išgelbėti. Jos neamputavo. Pooperacinių tyrimų rezultatai parodė, kad navikas neišplitęs virš klubų ir teigiamai reaguoja į chemoterapiją.
Ortopedai-traumatologai papildomai užsakė šlaunikaulio ir klubo sąnario protezus. Kol jie mus pasiekė, turėjome sustiprinti kojos raumenis. Taip praėjo du mėnesiai. Tuo pat metu buvo tęsiama chemoterapija, po kurios vėl smarkiai nusilpome. Dėl kraujo infekcijos temperatūra pakilo net iki 43 laipsnių. Nugalėjome ir ją, bet dar laukė 7 chemoterapijos kursai. Ligita aktyviai sportavo su kineziterapeute. Buvo ir skausmo, ir ašarų, bet reikėjo būti tvirtoms, nes laukė dar viena sudėtinga operacija“.
Antroji operacija truko 7 valandas. Ji buvo sėkminga. Kadangi labai skaudėjo, skausmą malšino morfijumi, po kurio Ligita nieko neprisimindavo. Praėjus trims paroms, jau reikėjo sportuoti, nes kitaip protezas galėjo užsifiksuoti ir nebesilankstyti. Po savaitės – ir vėl chemija su savo komplikacijomis. Iš viso buvo paskirti 9 kursai. Paskutinė chemija buvo „raudonoji“. Ligita paprašė slaugių prijungti juodą laidelį, kad nesimatytų vaistų spalvos. Teko aprišti visą lašelinę. Tačiau tai buvo iš tiesų paskutinis chemoterapijos kursas. Liga įveikta.
Teko iš naujo mokytis vaikščioti
Kaip visas šias fizines kančias pavyko išverti bręstančiai mergaitei, kurios bendraamžėms tuo metu rūpėjo visai kiti dalykai?
„Mane labai palaikė tėvai, draugai. Kai kas nors mane aplankydavo, neleisdavau rodyti blogų emocijų. Ir pati stengiausi iš kitų pasiimti tik geras emocijas, ir kitiems perduoti tik geras emocijas. Stengiausi apie blogus dalykus net negalvoti. Teko kontroliuoti savo mintis, o tai privertė greičiau suaugti. Be to, metus laiko daugiau bendravau ne su bendraamžiais, kadangi ligoninėje jų daug nebuvo, o su suaugusiaisiais, iš kurių perėmiau kitokį mąstymą. Galima sakyti, kad mano vaikystė su šia liga baigėsi.
Teko išmokti kantrybės, ugdytis valią ir stiprybę, įveikti tiek fizinį skausmą, tiek psichologinį. Jau vien kol iš naujo išmokau vaikščioti, praėjo ne vienas mėnuo. Prieš ketverius metus teko ištverti dar vieną operaciją, nes dėl protezų kojoje pradėjo kauptis skysčiai. Tačiau vėžys negrįžo“, – pasakojo Ligita.
Protezuota koja nėra tokia pat judri kaip sveika, mergina prisipažino šiek tiek šlubčiojanti, tačiau pati to šlubčiojimo jau nejaučianti, o ir kiti jį gali pastebėti tik akylai sekdami jos judesius. Įdomiausia, kad ji pati jau trejus metus dirba kineziterapeute, t. y. padeda atstatyti kūno judesius po traumų ir kitų bėdų vaikams ir tikina, kad darbas jai labai patinka. Taip pat papildomai mokosi masažo specialybės. Pasak jos, apie mediciną ji svajojusi nuo vaikystės – dar prieš susirgdama vėžiu. Ilgas gyvenimas ligoninėje šį norą tik sustiprino.
Laisvalaikiu Ligita skuba atgal į ligoninę, kurioje užsibaigė jos vaikystė, pabendrauti su vėžiu sergančiais vaikais.
„Juk neišbrauksi šio etapo iš gyvenimo. Galima sakyti, kad nieko nebuvo, bet nepavyks. Man smagu lankyti tuos vaikus, stebėti, kaip jie sveiksta. Mielai pasidalinu savo sėkmės istorija, padrąsinu. Sergantiems labai reikia tokio palaikymo ir gerų emocijų“, – tikino paramos ir labdaros fondo „Rugutė“ veikloje dalyvaujanti mergina.
