Visada gali save įtikinti, kad tai, kas įvyko dėl vienų ar kitų priežasčių, turi ir gerų perspektyvų. Tik reikia mokėti dirbti su savo galva, emocijomis, požiūriu. Juk mūsų vertinimas labiausiai priklauso nuo lūkesčių. Reikia atkreipti dėmesį, kad to, kaip juos formuojame, paprastai mokome ir savo vaikus. Taigi lūkesčių neturime išsikelti tokių, kad nuolat tektų nusivilti, o ypač tada, kai jie ne nuo mūsų priklauso.
Visada gali save įtikinti, kad tai, kas įvyko dėl vienų ar kitų priežasčių, turi ir gerų perspektyvų.
Tiesa, šiuo klausimu svarbu nepamiršti, kad lūkesčiai ir siekiai yra ne tas pats, lūkesčių nereikia užsikelti, o gyvenimo siekius turėti labai aukštus, jų link judėti tvirtai ir užtikrintai. Tada, kai nesiseka, niekada nekaltini kitų, pasižiūrėti į save – ką darai ne taip, ką gali padaryti geriau, kitaip, kad galiausiai pasiektum tai, ko siekei.
O grįžtant prie didelių iššūkių, šiandien mano gyvenime jų nėra labai daug, ir dėl to, kad išmokau juos priimti, ir dėl to, kad esu tikrai laimingas.
– Statybų srityje jūs atsidūrėte atsitiktinai ar kryptingai? Su kokia profesija siejote save baigęs mokyklą?
– Mano profesija tikrai yra susijusi su tuo, ką aš darau – aš baigiau miesto statybą tuomet „visiukais“ vadintame Vilniaus Gedimino technikos universitete. Po 12 klasių labai norėjau pabėgti iš Marijampolės į Vilnių ir tiesiog įstoti į universitetą, tuomet specialybė net neatrodė tokia svarbi.
Prisimenu, atvykome dešimt žmonių į tuomet tikrai gūdų Vilnių su tikslu – įstoti, kad ir kur priimtų. Aš pasirinkau VGTU, pateikiau prašymą ir pavyko. Mokiausi, baigiau, o tada staiga atsirado dar vienas tikslas – likti Vilniuje, kadangi tuomet daugelį baigusių studentų paskirdavo dirbti į kitus miestus ar miestelius. Galima sakyti, kad man pasisekė, nes gavau paskyrimą dirbti į Vilniaus rajoną, kas reiškia vis tiek netoli sostinės.
Apie dešimt metų dirbau statybų darbus aplink Vilniaus rajoną, bet noras sugrįžti į darbą pačioje sostinėje nedingo. Taigi tada pavyko įsidarbinti Vilniaus senamiesčio restauravimo direkcijoje, tuomet ji dirbo su keliomis didelėmis lenkų kompanijomis, iš kurių tikrai pasisėmiau labai daug patirties ir suvokimo apie statybų kokybę.
Ten kilau karjeros laiptais, bet 1990 m. viskas sugriuvo, nes tos įstaigos finansavimas vyko iš Maskvos. Neliko pinigų, neliko ir lenkų, todėl turėjau galvoti, ką daryti toliau. Tuomet sugalvojau imtis verslo pats, bet buvo laukiniai laikai – visi darė, kaip mokėjo.
Pardavinėjau statybines medžiagas, prisimenu, pirmus pusę metų visai nieko neuždirbau, maniau, kad bus jau visiškai blogai. Vėliau kilo mintis bendradarbiauti su vokiečiais, bet ten buvo vienas minusas, kad lietuvius ten sutikdavo kaip rusus, o su anais nelabai kas norėjo dirbti.
Tuomet kilo mintis sugalvoti įmonės pavadinimą, kuris skambėtų labai vokiškai, tai ir buvo „Hanner“. Iš pradžių įregistravau ją Airijoje, kuri buvo ką tik įstojusi į Europos Sąjungą, todėl verslauti joje jau buvo lengviau. Taip ir pajudėjo reikalai, šiandien juokiuosi, kad nieko kito kaip dirbti statybose aš nemoku – eina jau 46-eti metai.
– Tapti vadovu ir būti geru, profesionaliu vadovu, tikrai skirtingi dalykai. Kaip manot, nuo ko tai priklauso?
– Išmokti vadovauti, manau, tikrai įmanoma, tik reikėtų įvertinti, kad ne kiekvienam to reikia. O galiausiai, tikiu, kad dauguma dalykų mumyse yra genetiškai nulemta. Aišku, tiksliai nepasakysiu, bet, mano galva, mažiausiai 30 proc.
Yra tas vidinis noras visada judėti į priekį, būti stipriu žmogumi.
Labai svarbu, kokius genus tu paveldėjai iš savo tėvų. Beje, mano mama visą laiką kartojo vieną skambią frazę – visą gyvenimą ji vis norėjo kažko mokytis, taip yra ir man, man norisi tobulėti, daryti tai, ko kiti nėra padarę, išmėginti tai, ko dar nemėginau. Yra tas vidinis noras visada judėti į priekį, būti stipriu žmogumi.
– Žinau, kad esate stiprus ekstremalaus sporto šalininkas. Ar tai padeda jums „persijungti“?
– Visada mėgau ekstremalius dalykus. Bet anksčiau dar žaidžiau golfą, dabar jį esu pakeitęs dviračių sportu, nes noriu išlieti daugiau energijos. O pagrindinis mano hobis dabar, veikiausiai, kaitavimas. Per metus du kartus skrendu atostogų – kartą į Siciliją, kartą į Mauricijų, ir savaitę atsiduodu šiam sportui. Beje, noriu pasakyti, kad kaituoti išmokau būdamas 60ies, kas tikrai nėra taip paprasta.
Nors esu gavęs ir nemenką traumą – susilaužiau šonkaulius, po ko reikėjo tikrai nemažai laiko atsistatyti, nusprendžiau nemesti. Kaip tik užsibrėžiau naują tikslą – kaituojant iššokti į 5 metrų aukštį. Tai jau visai solidus rezultatas, ypač man. Ilgai dirbau, samdžiausi trenerį, kad man paaiškintų, ką darau ne taip, kaip turiu tobulėti. Ir visai neseniai man tai pavyko – pasiekiau 5 metrus ir 10 cm. Dabar galvoju, kas toliau (juokiasi)?
– Kaip manote, ką jūsų komanda pasakytų apie jus? Kokį vadovavimo braižą jums priskirtų?
– Daug dabar apie tai kalbama, kaip būti vadovu, kaip būti tinkamu, geru komandos vedliu. Aš irgi, beje, daug skaitau bei keliu sau reikalavimų. Pirmiausia, turiu pasakyt, kad prieš 20 metų buvęs Arvydas vadovas ir šiandieninis – tikrai gerokai skiriasi.
Anksčiau aš tikslo siekdavau labai atkakliai, net sakyčiau primityviai – man reikia, aš darau, jei durys uždarytos – lipu per langą. Šiandien aš linkęs ieškoti kitų būdų, kelių, sprendimų, kaip įveikti kliūtis, taigi esu nuosaikesnis ir vadovavime.
Galiausiai, suvokiau, kad komandoje yra žmonių, kurie tikrai gali padaryti geriau už mane. Ir dažnai savęs klausiu, prieš priimdamas sprendimą, ar yra šiandien komandoje žmogus, kuris tai gali padaryt geriau už mane? Juk labai svarbu ir pasitikėti, motyvuoti žmones.
– Kokia gali būti viena esminių vadovo klaidų, kaip jums atrodo?
– Mano patirtis rodo, kad pasitikėjimas kitais labai svarbus. Tu neturi daryti visko pats, jokiu būdu. Tam ir telki komandą, kad pasitikėtumei jais, deleguotum darbus, motyvuotum ir galiausiai žiūrėtum jau kryptį. Bet vadovas turi maksimaliai daug žinoti apie tai, ką jo komanda daro ir kodėl. Mano nuomone, didžiosios krizės, praradimai ar klaidos, kurios kartais net sužlugdo kompanijas ir todėl, kad vadovas to nežinojo.
– Jei jums tektų kalbėtis su žmogumi, kurį renkatės į savo artimiausią komandą, kokie būtų keli esminiai klausimai, kuriuos norėtumėt jam užduoti?
– Iš kelių klausimų nėra taip paprasta. Bet iš esmės norėčiau išsiaiškinti kelis dalykus – kaip žmogus siekia savo tikslų, ką jis daro, kokių sprendimų imasi, norėdamasis realizuoti idėjas, svajones. O dar svarbesnis klausimas – ką daro, kai nepasiseka. Iš to, manau, gimtų gana esmingas pokalbis.
Dar tikrai norėčiau išsiaiškinti apie požiūrį atsakomybę. Pastebiu, kad žmonės ne itin dažnai yra linkę prisiimti ją, pripažinti savo klaidas. Net suklupus pasakyti – taip, suklydau. Bet būtent taip parodyti savo stiprybę. Iš tiesų tokių žmonių, kurie gali drąsiai taip daryti – nėra daug.
– Ką jūs kaip vadovas reikšmingo galite padaryti įmonėje, gavęs laisvas 15 minučių?
– Labai priklauso nuo konteksto, kokia yra situacija. Per penkiolika minučių galima priimti ir labai svarbius sprendimus, o kartais jų gali neužtekti ir mažesniam žingsniui.
