Paskutinė V.Rykštaitės knyga – „Pirmąkart mama“ – turi paantraštę: faktai, mitai, giminės moterų balsai ir vienos mamos istorija. Autorė prisipažįsta, kad vaiko gimimas ir viską viduje sujaukiantis tapsmas mama jai buvo tarsi šokas, kuris vėliau virto tapatybės krize.
Todėl ji nusprendė į šį gyvenimo pokytį pažvelgti akademiškai ir pirmiausia pačiai sau atsakyti į kilusius klausimus: ar po gimdymo pasikeitė mano smegenys? Ar man reikia mamyčių klubo? Ar vis dar galiu būti seksuali? Kodėl mano močiutės ir kitos Tarybų sąjungos moterys nežindė savo vaikų? Kas, visuomenės manymu, yra gera mama?
Tikiu, kad tapusios motinomis jūs savyje atpažinote tą laukinę, pasiruošusią už vaiką kautis nagais ir dantimis.
„Tai yra mano dovana pirmakartėms, laukinėms, pasiutusioms moterims, kurios pačios nenutuokė viduje slypint pūkuotą švelnią mamytę. Bet ne tik. Ji – ir visoms geriausioms rožinėms merginoms, nė karto nepamynusioms tėvų liepimo namo grįžti devintą.
Tikiu, kad tapusios motinomis jūs savyje atpažinote tą laukinę, pasiruošusią už vaiką kautis nagais ir dantimis. Aš esu jūsų sesuo. Motinystėje. Aš esu mama“, – taip „Tyto alba“ leidykla pristato šią savitą knygą, kuri dėl rašytojos polinkio į viską žvelgti su smalsumu gali būti įdomi net toms moterims, kurioms motinystė neaktuali.
Su V.Rykštaite kalbamės apie tai, kas kas pasikeitė jos gyvenime tapus mama, apie mitus ir tikrąjį gyvenimą Havajuose bei Europos ilgesį.
– Esate parašiusi ne vieną romaną, o ši knyga publicistinė. Pati auginate dvi dukreles. Dažnai mamoms norisi save išreikšti kitose temose, o Jūs nusprendėte nebėgti nuo savo kasdienybės. Kaip gimė idėja imtis būtent tokios temos?
– Man visada norisi rašyti apie savo patirtis, bet romano apie motinystę nelabai įsivaizduoju. Memuarų rašyti taip pat nesinorėjo, nes nesinori labai giliai įsileisti į asmeninį gyvenimą, dėl šios priežasties nesu aprašiusi savo gimdymo istorijos. Taigi natūraliai gavosi labiau publicistinė knyga. Ieškojau sąlyčio taškų su kitomis mamomis, tačiau nepasakojant visko apie save.
Aš esu feministė, esu už abortus, už mamų klubus ir pan. Natūralu, kad mano pažiūros knygoje jaučiasi.
Kita vertus, man pačiai kilo daug praktinių ir teorinių klausimų, susijusių su motinyste. Šiuo požiūriu knyga labai aktuali ir man pačiai. Ją parašiusi jaučiuosi profesionalesnė mama, nes rašydama ieškojau daug informacijos, kad atsakyčiau į kylančius man klausimus. Labai daug skaičiau, kol nuspręsdavau, kuris atsakymas, mano galva, objektyvus.
Aišku, knyga vis tiek yra subjektyvi, joje pateikta mano nuomonė. Aš esu feministė, esu už abortus, už mamų klubus ir pan. Natūralu, kad mano pažiūros knygoje jaučiasi. Tačiau aš ir nesistengiau kam nors įtikti ar atrasti universalią tiesą, nors savo nuomonę ir pagrindžiau moksliniais, istoriniais ar statistiniais faktais.
– Koks Jūsų pačios santykis su motinyste? Ar teisingai sakoma, kad su vaikais gerokai susiaurėja moters laisvė ir nepriklausomybė, tenka gyventi sėsliau?
– Kol vaikai maži, žinoma, kad jie priklausomi nuo manęs, tačiau ir aš labai stipriai esu nuo jų priklausoma, tiksliau nuo jų meilės. Kita vertus, mes ir su vaikais pakankamai daug keliaujame, gal tik pasirenkame keliones, kuriose mažiau rizikos. Mano vyresnioji duktė nuo gimimo jau turėjusi per 60 skrydžių. Pirmą kartą ji skrido būdama trijų savaičių.
Dabar keliaujant norisi daugiau komforto, bet nemanau, kad tai susiję su vaikų turėjimu. Manau, šis poreikis atsiranda su metais. Kai tau devyniolika, gali miegoti bet kur, o kai tau trisdešimt, jau nesinori miegoti palapinėje, norisi karšto vandens ir kitų patogumų.
Augindama vaikus, finansiškai esu priklausoma nuo vyro, bet mes taip pasiskirstę, kad jis išeina iš namų uždirbti, o aš dirbu namuose.
– Iš tiesų, Lietuvoje taip pat vyksta diskusija, kad moterų darbas namuose turėtų būti įvertintas ir net įteisintas.
– Aš labai palaikau šią idėją. Jis turi būti pridėtas prie bendro vidaus produkto. Deja, darbas, kurį atlieka namuose likęs bet koks asmuo – vyras arba moteris, – yra nevertinamas, neapmokestinamas kaip ekonominis vienetas, kaip vertybė. Aš į tai žiūriu labai feministiškai – jeigu aš likau namie, tai nereiškia, kad esu menkesnė, prastesnė ar kvailesnė.
Aišku, kartais su baime pagalvoju, kas būtų, jei vyrui kas nors nutiktų arba man kas nors nutiktų, ir vyras vienas liktų su vaikais. Todėl atsirado poreikis gyventi atsakingai, tvarkingai, protingai, kad sulaukčiau savo vaikų pilnametystės. Dabar pagalvoju apie dalykus, apie kuriuos anksčiau net nesusimąstydavau, pavyzdžiui, apsidraudžiau gyvybės draudimu.
– Kaip nutiko, kad „nusėdote“ būtent Havajuose?
– Atskridau į Havajus atostogų, bet čia sutikau savo būsimą vyrą, nors dar nežinojau, kad jis taps mano vyru. Galiausiai neplanuotai pastojau. Taip ir atsidūriau čia – istorija trumpa.
– Ar tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio?
– Įsimylėjome tikrai iš karto, tačiau kampus gludiname, aišku, iki šiol. Nemanau, kad egzistuoja tobuli santykiai, juos kurti ir tobulinti reikia nuolat, o mes kartu tik penkti metai. Taigi dar būna visko, ir sunku pasakyti, ar tai kultūriniai skirtumai, ar natūralūs konfliktai poroje. Juk kai du žmonės iš skirtingų šeimų pradeda kartu gyventi, visada kils įvairių klausimų.
– Kaip atrodė bendro gyvenimo pradžia?
– Kai su vyru susipažinome, miegodavome ant čiužinio. Jis net lovos neturėjo. Aš tuo metu turėjau santaupų kelionei, o jis nieko neturėjo, buvo tik neseniai čia atvykęs ir atidaręs savo kavinę. Pirmoji mūsų Loko Wraps” kavinukė yra kaip kioskelis – 20 kvadratinių metrų ploto.
Kai nusprendėme kartu gyventi, vyras įrengė medyje namelį džiunglėse. Tačiau ten buvo daug tarakonų ir įvairių vabalų, todėl po vienos nakties išsikraustėme į kambariuką su pripučiamu čiužiniu. Tai buvo visiškai akla meilė be jokio išskaičiavimo.
– Esate daug keliavusi ir po kitus egzotiškus kraštus, daug laiko praleidote Indijoje. Ko ten ieškojote?
– Yra sakoma, kad ne visi, kurie klajoja, yra pasiklydę. Nesakyčiau, kad keliaudama aš nuolat kažko ieškojau. Tiesiog kiekviena šalis turi tam tikrą tik jai būdingą būvį, kurį įdomu pažinti.
Kalbant apie Indiją, tuo metu norėjosi ilgesnio ir pigesnio pabuvimo svetur, nuotykių, kitokių prasmių. Po magistro studijų bandžiau gauti darbą Libane, tačiau to darbo negavau. Todėl iškart pusei metų išvykau į Indiją. Man atrodė, kad jeigu pusmetį išbūsiu Indijoje, man bus aiškiau, ką noriu veikti gyvenime.
Į Havajus skrenda labai daug keistuolių iš Amerikos, ieškančių dvasingumo, o čia jo yra labai daug.
Beje, kiekvienas skrydis į Indiją taip pat buvo kitoks. Pirmą kartą norėjau išbandyti save, ar galiu keliauti viena. Ir man iš tiesų buvo labai gera keliauti vienai, patikrinau savo komforto ribas, sutikau įvairių žmonių. Ten atradau ir jogą, ir meditaciją, nors specialiai jos neieškojau. Tai atėjo į mano gyvenimą dėl mano smalsumo ir noro viską išbandyti.
Dažniausiai į Indiją skrenda žmonės, netekę darbo ar kaip tik tarpe tarp dviejų darbų, taip pat po skyrybų, ypač moterys, jaunimas po studijų, t. y. tie, kurie turi didesnį laiko gabalą, nes dirbant ar gyvenant šeimos gyvenimą, nėra paprasta išskristi keliems mėnesiams. Turi kažkas nutikti – įvykti kokia nors netektis ar gyvenime prasidėti pokyčiai.
Havajai tam tikra prasme panašūs į Indiją. Į Havajus skrenda labai daug keistuolių iš Amerikos, ieškančių dvasingumo, o čia jo yra labai daug. Senosios kultūros išlikusios tik nuotrupos, tačiau labai daug Naujojo amžiaus religijos pakraipų: nuo psichotropinės žolelės ajuaškos sektos iki visokių praėjusių gyvenimų gidų.
– Mums Havajai – saldus nerūpestingo gyvenimo rojuje paveiksliukas. Ar tikrai čia galima gyventi kaip rojuje?
– Jeigu atvykstate atostogauti, iš tiesų randate rojų. Tačiau aš čia gyvenu – reikia ir dirbti, ir uždirbti, ir grindis išsivalyti, maisto nusipirkti, ir vaikams užpakalį nuvalyti. Aišku, oras čia visą laiką labai geras, daug egzotiškų vaisių, tačiau jie brangūs.
Taigi mes gyvename panašioje kasdienybės rutinoje, kaip ir visur kitur gyvena žmonės. Kad pasijustume kaip atostogose, kartais patys iš namų važiuojame į viešbutį. Vos valanda kelio – ir mes jau turistai rojuje, maudomės baseine, geriame kokteilius. Po to grįžtame namo ir toliau gyvename savo įprastą gyvenimą.
– Kuo ypatingos Havajų salos?
–
Salyne yra aštuonios didžiausios salos, kurios skiriasi viskuo, net klimatu. Mes gyvename didžiausioje iš jų, kurios pavadinimas sutampa su salyno pavadinimu – Hawaii, arba dar vadinama Big Island (Didžioji sala). Ji, beje, labiausiai laukinė ir mažiausiai apgyvendinta. Joje yra aktyviausias pasaulio ugnikalnis ir bene 11 klimato juostų – pradedant dykumomis, džiunglėmis, baigiant airiškomis pievomis.
Oahu saloje yra Havajų sostinė Honolulu. Tai svarbiausias salyno miestas su dangoraižiais, išvystyta miesto infrastruktūra, parduotuvėmis, teatrais, universitetais.
Maui dar pristatoma kaip Medaus mėnesio sala. Joje yra daugybė balto smėlio paplūdimių, kurių mano saloje – labai mažai. Ten viskas pritaikyta komfortiškam poilsiui, tačiau labai sukomercinta.
Molokai saloje gyvena daug senųjų havajiečių. Pati ten dar nebuvau, bet sklinda gandai, kad ji – labiausiai nedraugiška lankytojams. Ten neišvystyta infrastruktūra, visoje saloje, berods, yra tik vienas šviesoforas ir sakoma, kad dar visai neseniai vaikai į mokyklą ten eidavo basi.
Niihau yra privati sala. Prieš daugiau nei šimtą metų ją iš Havajų karaliaus už dešimt tūkstančių dolerių nusipirko iš Anglijos atvykusi našlė Sinclair su savo vaikais. Ten iki šiol nėra interneto, televizijos, kalbama senąja havajiečių kalba ir be vietinių kvietimo niekam ten negalima išsilaipinti.
– Ar buvo sudėtinga prisitaikyti prie gyvenimo Havajuose?
– Į Havajus atvykau praktiškai iš Londono, kur gyvenau šešerius metus. Kasmet žiemodavau Indijoje, jaunystėje vasaromis gyvenau Italijoje. Taigi buvau išmokusi prisitaikyti prie visko.
Visgi Havajuose vyrauja amerikietiška kultūra, o ji labai skiriasi nuo britų, prie kurios jau buvau pripratusi. Žmonės čia garsiai šneka, labai familiarūs ir stengiasi būti tokie draugiški, kad nuolat kišasi ne į savo reikalus. Kita vertus, iki galo nesuprasi, ką jie iš tiesų galvoja, kai bendrauja. Niekada tau neparodys, kad nepatinki, visada su tavimi bus draugiški, bet niekada nesužinosi, ką iš tiesų apie tave galvoja.
Mano vyras pirmaisiais metais labai jaudinosi, kad nesišypsau, todėl atrodau nedraugiška ir čia pražūsiu.
Tuo tarpu aš mėgstu pasiraukyti, jei kas nepatinka, ir nevynioti žodžių į vatą. Tai turbūt buvo sunkiausia kultūrine prasme. Mano vyras pirmaisiais metais labai jaudinosi, kad nesišypsau, todėl atrodau nedraugiška ir čia pražūsiu. Jis vis man primindavo, kad turiu šypsotis ir būti maloni.
Gal iš tiesų pradėjau daugiau šypsotis. Kita vertus, neprapuoliau, susiradau draugų ir be šio dirbtinumo – dabar jų turiu netgi daugiau nei mano vyras.
Britai, prie kurių buvau pripratusi, yra uždaresni. Jie taip pat labai mandagūs, tačiau sarkastiški, tarp eilučių visgi pasakys, kad kas nors nepatinka. Jie niekada nepuls tavęs apsikabinti, nesikiš į pokalbį, netyčia jį nugirdę, o čia tai įprasta.
Atsimenu, su vyru prekybos centre pirkome vaisių. Laikiau rankose ananasą ir svarsčiau – prinokęs jis ar ne. Staiga prilėkė prie manęs visai nepažįstamas vyras, atėmė iš mano rankų tą ananasą ir pradėjo aiškinti, kad šitas neprinokęs, ką aš su juo darysiu, kaip valgysiu ir kad imčiau šitą. Tuo pačiu uždavė dar daugybę klausimų kitomis temomis.
Dabar jau ir pati kartais pakalbinu žmones, nes visur tvyro tokia bendravimo nuotaika, tačiau iš pradžių man būdavo nesmagu dėl tokio kišimosi į mano asmeninę erdvę.
Jei šeima švenčia vaikų gimtadienį, po to visiems svečiams išsiuntinėjami padėkos atvirukai. Man tai atrodo kaip laiko gaišimas, bet jiems būtina tokiu būdu parodyti dėmesį. Arba kai atsikrausto nauji kaimynai, jie būtinai ateina su pyragu į svečius. Gražu, bet man tai svetima. Jie yra prisigalvoję įvairių, mano akimis, nebūtinų dalykų.
Žmonės čia labai šnekūs, smalsūs, bet gilios draugystės užsimezga ne taip lengvai. Ilgai man trūko bendravimo gelmės, kol atradau žmones, su kuriais smagu bendrauti.
– Ar savo šeimos ateitį taip pat siejate su Havajais?
– Aš spaudžiu vyrą, kad grįžtume pagyventi į Lietuvą. Tačiau verslai pradėti čia vos prieš keletą metų – turime du restoranus, todėl kol kas negalime visko mesti. Visgi mano vyras neprieštarauja minčiai kurį laiką pagyventi Lietuvoje. Nežinau, kada mes atvyksime – už trejų ar ketverių metų, tačiau kuriam laikui tikrai grįšime. Nežinia, kiek pabūsime, ar vyras norės likti Lietuvoje, tačiau nepabandę nesužinosime.
Man Europa kultūriškai daug priimtinesnė nei Amerika. Jei vyras sutiktų kraustytis, tuoj pat skrisčiau į Lietuvą ar kurią nors kitą Europos šalį.
– Ar skiriasi santykiai šeimoje gyvenant su kitos kultūros vyru? Ar amerikiečiai vyrai kuo nors geresni ar blogesni už lietuvius?
– Su lietuviu vyru esu gyvenusi, kai buvau labai jauna ir kvaila, taigi negaliu palyginti, o draugės – tiek lietuvės, tiek amerikietės – vienodai bamba ant savo vyrų. Gal nebamba tik tos, kurios pačios dirba, o vyras namie sėdi. Mano vyras, pavyzdžiui, gamina valgyti, jis mėgsta šį užsiėmimą. Bet tai joks stebuklas, žinau, kad ir Lietuvoje daug vyrų gamina.
Gal tik amerikiečiai bent išoriškai netoleruoja neištikimybės. Lietuvoje mes turime daug įvairių juokelių, kaip grįžta vyras namo ir randa meilužį spintoje, ir atvirkščiai. Amerikoje neištikimybė smerkiama gana rimtai. Net ir vyrai apie tuos vyrus, kurie apgaudinėja savo žmonas, man regis, pikčiau atsiliepia.
– Girdžiu, kad su dukromis kalbatės lietuviškai. Stengiatės joms perduoti lietuvišką kultūrą?
– Mano Žemyna viską supranta, moka lietuviškų dainų. Tiesa, pati dažnai atsako angliškai, bet aš vis tiek su ja kalbu lietuviškai, kaip ir su Indraja.
Patriotizmas – įdomus dalykas. Nemanau, kad viena šalis yra geresnė už kitą. Tačiau gimęs kurioje nors šalyje gauni dovaną pažinti jos kultūrą. Mano dukros turi galimybę pažinti dvi kultūras. Ir tai puiku, nes kuo daugiau kultūrų pažįsti, tuo pats turtingesnis tampi.
Todėl iš tiesų stengiuosi, kad jos pažintų lietuvių kultūrą. Nemanau, kad ji kažkuo ypatingesnė už kitas, tačiau jos gali ją gauti kaip dovaną iš pirmų lūpų – iš mamos, kuri gimusi ir užaugusi toje kultūroje.
Žinau lietuviškų dainų, pasakų, mitų ir stengiuosi visa tai joms perduoti. Ir labai tikiuosi, kad amerikietiškoji šeimos pusė lygiai taip pat joms perduos savąją kultūrą. Todėl visada sakau vyrui, kad ne mano darbas pasakoti istorijas apie indėnus ar kaubojus, negaliu joms pasakoti apie Ameriką, nes labai daug ką turiu papasakoti apie Lietuvą.
Mano dukros turi galimybę pažinti dvi kultūras. Ir tai puiku, nes kuo daugiau kultūrų pažįsti, tuo pats turtingesnis tampi.
Tik labai sunku vaikus auginti be šeimos – deja, Havajuose nėra nei mano, nei vyro šeimos. O Lietuvoje gyvos abi mano močiutės, senelis, ten mano tėtis, mama, tetos, pusseserės, visa mano šeima. Kiekvienas suaugęs žmogus supažindina vaiką su vis kitokiomis vertybėmis, praturtina jį kultūriškai, pasako kitokių žodžių, minčių, patarlių. Labai liūdna, kad vaikai čia auga be giminės, nes giminė yra didelė vertybė ir dovana.
