Šį savo gyvenimo posūkį – tapti humanitarine darbuotoja – Jovita vadina atsitiktinumu. 2010-aisiais, studijuodama Artimųjų Rytų studijų magistrą, keletui mėnesių ji išvyko atlikti praktikos į Palestiną.
„Ten būdama viską pamačiau kitomis akimis. Mane sukrėtė palestiniečių situacija, aplinkybės, sąlygos, kuriomis jiems tenka gyventi savo žemėje. Kito kančia tuo metu man tapo tarsi ir mano atsakomybe. Yra geras angliškas posakis: „Ignorance is a bliss“ – nežinojimas yra palaima. Atrodo, kol nežinai, tai ir nesi atsakingas. Aš jaučiau, kad turiu prisidėti prie tų žmonių gyvenimo sąlygų gerinimo.
Po trejų metų sugrįžau į Palestiną atlikti dar vienos praktikos. Buvau išsirinkusi Didžiosios Britanijos humanitarinės pagalbos organizaciją „Oxfam“, kurioje tris mėnesius savanoriškai atlikau praktiką. Bet nutiko taip, kad likau ten trejiems metams – organizacija man pasiūlė darbą. Iš pradžių net buvo keista, kad už tai tau kažkas gali mokėti.
Kito kančia tuo metu man tapo tarsi ir mano atsakomybe.
Tas darbas man buvo labai svarbus vertybiškai, atrodė, kad nieko kita ir negalėčiau daryti. Tai buvo mano įžanga į humanitarinės pagalbos sritį, o vėliau supratau, kad ne tik čia, bet ir visame pasaulyje yra regionų, alinamų humanitarinių krizių“, – pasakoja Jovita.
Po Palestinos Jovita su humanitarinėmis misijomis vyko į Afganistaną, Sierą Leonę, Jordaniją ir Jemeną. Išsamiai papasakoti apie jas visas, patirtus įspūdžius, darbo, bendradarbiavimo su šalies valdžia ir gyventojais subtilybes, kultūrą ir žmonių gyvenimą – reikėtų knygos, būtent ją šiuo metu Jovita ir baigia rašyti.
O šiame interviu bent dalele norėjosi užčiuopti, kaip iš arti atrodo humanitarinis darbas, kokias problemas sprendžia humanitariniai darbuotojai, ar saugu atvykėliams užsieniečiams karo zonose, kas labiausiai įstrigo pačiai Jovitai iš vietos žmonių gyvenimo ir koks jausmas apima viską matant savomis akimis – gimsta noras dar labiau stengtis ir daryti pasaulį geresnį, ar priešingai – pajauti situacijos beviltiškumą?
– Jovita, pradėkime pokalbį nuo supažindinimo, kas yra humanitarinė pagalba?
– Tai veiksmai, tam tikros priemonės, skirti žmonių gyvybei gelbėti, jų kančioms palengvinti, prisidėti prie jų orumo išsaugojimo. Visos tos priemonės ir veiksmai sukrenta į tam tikrus sektorius, kurie yra nustatyti Jungtinių Tautų Organizacijos, tai: sveikatos, švietimo, vandens ir sanitarijos, prieglobsčio ir daugelis kitų. O tada jau kiekviename sektoriuje žiūrima, ką konkrečiai galima padaryti, kad išgelbėtume žmonių gyvybes, palengvintume jų kančias ar išsaugotume orumą.
Tarkime, sveikatos sektoriuje vyksta darbas su ligoninėmis, medikamentų tiekimas, gydytojų apmokymas, ligoninių statymas ir pan. Vandens ir sanitarijos skyriuje galbūt bus rūpinamasi vandens išvežiojimu, šulinių kasimu, nuotekų tvarkymu ir pan.
Humanitarinė pagalba yra greitas reagavimas į krizę – toks pleistro klijavimas ant žaizdos.
Taip pat svarbu paminėti, kad tai yra trumpalaikis procesas, darbas, kurį apsibrėžiame tam tikros krizės laikotarpiu. Aišku, tos krizės gali užtrukti ilgiau, pavyzdžiui, Jemene, Sirijoje karas trunka daugybę metų. Bet tai yra procesas, kuris turėtų būti baigtinis ir mūsų, kaip humanitarinės pagalbos darbuotojų, uždavinys yra – kad mūsų toje šalyje nereikėtų.
Dar svarbu paminėti intensyvumą, nes dažniausiai tai yra greitas reagavimas į kokį nors krizės tašką, kai sutelkiami visi – tiek žmogiškieji, tiek finansiniai ir kiti – ištekliai, kad kaip įmanoma greičiau būtų atkurta prieškrizinė padėtis.
Taip pat būdinga tai, kad humanitarinės pagalbos organizacijose dirba daug skirtingų sričių ekspertų, tai tarsi didžiulė įmonė, kurioje reikia ir vadybininkų, ir gydytojų, ir vadovų, ir politologų, ir santechnikų, ir vairuotojų, ir visų kitų sričių ekspertų.
– Kas vyksta po to, kai humanitarinė pagalba suteikiama, kaip užtikrinamas tęstinumas, kad visas tas procesas vyktų toliau?
– Čia reikėtų paminėti du dalykus, kurie dažnai painiojami: humanitarinė pagalba ir vystomoji parama. Tai yra du skirtingi procesai, nors ir labai susiję.
Humanitarinė pagalba yra greitas reagavimas į krizę – toks pleistro klijavimas ant žaizdos. Tai labai trapus dalykas, tarsi situacijos užlopymas, gyvybių gelbėjimas, pastangos, kad procesai neblogėtų. Humanitarinės pagalbos reikmėms sumažėjus, gali prasidėti vystomoji parama. Teikdami humanitarinę pagalbą mes tik sureaguojame į pačią krizę, ir, žinoma, kad užtruks daug laiko, kol visi procesai, gyvenimas toje šalyje atsistatys. Teikiant vystomąją paramą pagrindinis tikslas yra bendrų gyvenimo sąlygų gerinimas.
Ir vienu, ir kitu atveju labai svarbus daugelio ir įvairių organizacijų įsitraukimas. Mes dirbame tiek su vietos valdžia, tiek su pilietine visuomene, tiek su užsienio partneriais. Tikslas yra, kad, kai humanitarinės pagalbos šalyje nebereikia, visus tuos procesus tęstų valdžia ir kad situacija ir toliau būtų gerinama.
– Papasakokite apie savo misijas Palestinoje, Siera Leonėje ir kitose šalyse. Koks buvo jūsų kasdienis darbas?
– Mano ilgiausia misija buvo Palestinoje, trukusi trejus metus, Afganistane, Siera Leonėje, Jordanijoje ir Jemene misijos truko apie metus ar kiek daugiau. Į Jemeną sunku patekti, tad dalį laiko šią misiją atlikinėjau iš Jordanijos.
Konkrečios organizacijos dirbdamos konkrečiose vietovėse gali sukurti pakankamai mažus pokyčius. Tarkime, organizacija X teikia medikamentus konkrečiai ligoninei Afganistane – taip prisidėdama prie tam tikro nedidelio žmonių skaičiaus gyvenimo sąlygų gerinimo. Toje konkrečioje vietovėje gyvenantys žmonės galės pasinaudoti medicinos paslaugomis – tai labai mažas pokytis (nors ir labai svarbus).
Tačiau organizacijos gali siekti ir struktūrinių pokyčių, kurie ateina per darbą su sistema, su tų šalių valdžia ir pilietine visuomene. Mano darbas ir buvo su tam tikromis sistemomis – politikais, įstatymų priėmėjais arba pilietine visuomene. Kiekvienu konkrečiu atveju labai skirtingi ir uždaviniai.
Bendrai sakant, tai dažnai būdavo tam tikrų nepatogių klausimų uždavimas šalies valdžiai, pasiūlymų teikimas, kokie galėtų būti jų tikslai, ko jiems nevertėtų pamiršti. Tekdavo priminti apie jų įsipareigojimus, apie kuriuos patys buvo viešai pasisakę. O dažnai tai tiesiog būdavo pasaulio švietimas apie tam tikrą tos šalies problematiką. Arba darbas su ten esančiomis organizacijomis, jų apmokymas, kaip jie galėtų reikalauti tos atskaitomybės iš savo valdžios.
Atvykęs į kiekvieną valstybę tęsi tuos darbus, kuriuos tavo organizacija čia jau buvo pradėjusi.
Pavyzdžiui, Afganistane kalbėjomės su sprendimų priėmėjais, bandydami jiems priminti, kad jie turėtų investuoti į Afganistano sveikatos sistemą. Afganistanas gauna paramą iš Europos Sąjungos, kurios dalis teikiama tiesiogiai Afganistano vyriausybei, tada jau valdžia nusprendžia, kaip ją paskirstyti.
Labai mažai tos paramos pasiekia paprastus žmones, kuriems labiausiai jos ir reikia, daugiau tie pinigai panaudojami valstybingumui stiprinti, įvairioms institucijoms kurti ir pan. Mano darbo tikslas buvo kurti diskursą, kad, be valstybingumo ir demokratizacijos tikslų, privalome nepamiršti esminių afganų poreikių ir teisių į švarų vandenį, pastogę, sveikatos ir kitas pagrindines paslaugas.
Darbas kitose šalyse beveik analogiškas, tik skiriasi problematika. Tarkime, Palestinoje mano darbas buvo susijęs su vandens problematikos viešinimu. Reikėjo rinkti įvairią informaciją iš vietos žmonių, sužinoti, kaip jie gyvena be vandens, su kokiais iššūkiais susiduria, kaip su tuo tvarkosi, o tada sugalvoti, kaip ją įdomiai pateikti sprendimus priimantiems asmenims Europos Parlamente arba tam tikrose valstybėse, kurios turi sprendimų galią Palestinos klausimu.
Kalbant apie Palestiną, aš pati nežinojau, kad ten žmonių gyvenimai taip smarkiai gali priklausyti nuo vandens. Tie, kurie kontroliuoja tavo priėjimą prie vandens, kontroliuoja ir tavo gyvenimą. Tai yra dar viena priespaudos, okupacijos pusių, kurios mes nematome.
Siera Leonėje dirbome sveikatos srityje, kur bandėme kovoti su neprievalgiu. Viena vaiko raidos problemų Siera Leonėje yra tai, kad kūdikių mitybai nėra skiriama pakankamai dėmesio – t. y., korporacijos, kurios parduoda mišinukus kūdikiams, toje šalyje juos arba parduoda labai pigiai, arba išvis dalija nemokamai, jie reklamuojami be jokių apribojimų.
Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja kūdikius žindyti iki dvejų metų, bet ten motinos to nežino, nėra pratusios to daryti arba nenori žindyti dėl įvairių įsitikinimų. Taigi tas mišinukas yra greitas sprendimo būdas. Tačiau jis nėra optimalus variantas dėl savo maistinės vertės, taip pat didina įvairių susirgimų riziką, nes turi būti maišomas su vandeniu, o švarus vanduo ne visiems yra prieinamas. Visame likusiame pasaulyje mišinėlių reklama yra ribojama, mūsų darbas buvo, kad ji būtų atsakingesnė arba apribota ir Siera Leonėje.
Dirbau su Siera Leonės parlamentu ties tuo įstatymu ir jo priėmimu. Labai ilgas kelias ir daug įvairių trukdžių. Mano vaidmuo buvo įtikinti parlamentarus, kad tai jų žmonėms būtų naudinga. Aišku, aš viena to padaryti negalėjau, todėl vyko darbas ir su pilietine visuomene – susitikimai, seminarai, mokymai.
– Kiek laiko reikia tiems pokyčiams pasiekti? Ar užtenka tų metų vienos misijos, ar tai trunka kur kas ilgiau?
– Teikiant humanitarinę pagalbą įvyksta daugybė mažyčių pokyčių. Pavyzdžiui, viename Afganistano kaimelių mums pastačius tualetus ir gyventojams išdalijus vandens filtrus, daugiau kaip 90 proc. sumažėjo vidurių šiltinės susirgimų. Arba Palestinoje buvo atstatytas septynių asmenų šeimos namas. Tiesa, tai atrodo kaip kruopelė, ir dar neaišku, kuriame pasaulio krašte.
Mums būnant Lietuvoje sunku prie to priartėti, nes visko aplink ir taip daug vyksta. Bet man ir norėtųsi pakviesti į kitų žmonių krizę pažiūrėti asmeniškiau. Kai šie žmonės nebėra tik skaičiai, tie pokyčiai tampa svarbūs.
Norėčiau pateikti vieną pavyzdį iš paskutinės misijos Jemene, susijusį su politiniais pokyčiais ir mano pačios darbu. Ten dirbome ties Jemeno problemos viešinimu ir kalbėjimu apie tai, kokius padarinius karas atneša Jemeno žmonėms. Nemažai Europos valstybių tiesiogiai prekiauja ginklais su Jemene kariaujančiomis valstybėmis, konkrečiai – su Saudo Arabija. Tų valstybių, kurių vyriausybės parduoda ginklus Saudo Arabijai, piliečiams norėjome parodyti, ką tai reiškia Jemeno gyventojams.
Tuo metu dirbau prancūzų humanitarinės pagalbos organizacijoje „Action Against Hunger“, todėl daug dirbome su Prancūzija, kuri iš Europos valstybių tuo metu buvo antra pagal ginklų prekybos mastus Saudo Arabijai. Darėme įvairias pilietines akcijas, supažindinome žmones su padėtimi, nes apie Jemeną žinome mažai, žurnalistai ten nepatenka ir informacija, kurią galime išsivežti iš šalies, yra labai minimali dėl įvairių grėsmių.
Viename Afganistano kaimelių mums pastačius tualetus ir gyventojams išdalijus vandens filtrus, daugiau kaip 90 proc. sumažėjo vidurių šiltinės susirgimų.
Prancūzijoje susitikome su vyriausybės atstovais, gaila, bet jiems įrodymų, kad jų parduodami ginklai prisideda prie žmogaus teisių pažeidimo, neužteko. Tačiau taip nepasirodė Prancūzijos pilietinei visuomenei ir man buvo labai gražu, kai į vieną Prancūzijos uostą atvykus laivams iš Saudo Arabijos tų ginklų pasikrauti, profsąjungų darbuotojai atsisakė tai daryti, sakydami, kad nenori prisidėti prie gyvybių praradimo Jemene.
Lygiai tas pats nutiko laivams nuplaukus į kitą uostą ir net į Ispaniją. Galiausiai jiems teko grįžti tuštiems. Man tai buvo pavyzdys, kad informacija gali padaryti didelę įtaką.
– Jūsų darbas susijęs su šalies, kurioje dirbate, valdžia. Ar lengva tuos susitarimus pasiekti?
– Labai įvairiai. Pavyzdžiui, Siera Leonėje valdžia mielai priima ir sveikina organizacijų veiklą, bet kitose valstybėse gali būti sudėtinga, ypač tose, kuriose vyksta karas.
Sirijos arba Jemeno valdžia labai norėtų sukontroliuoti, kam yra skiriama pagalba ir kad ji nepatektų į rankas tiems, kurie jų neremia arba prieš juos kovoja. Bet pagal tarptautinės humanitarinės teisės ir humanitarinius veiklos principus mes neskirstome žmonių pagal tai, kurią valdžią jie remia, mes į juos žiūrime kaip į individus, kuriems reikia pagalbos. Ir, taikydami tarptautinius kriterijus ir standartus, mes renkamės tuos, kuriems jos reikia labiausiai.
Žinoma, mūsų norai nebūtinai sutampa su valdžios įsivaizdavimu. Nepriėję susitarimo, realiai negalime tos pagalbos teikti, nes prieš pradedant kurioje nors šalyje veikti, turime pasirašyti susitarimą su tos šalies valdžia. O paskui prieš kiekvieną projektą turime aptarti, ar jie irgi to nori. Jei nepavyksta susitarti, turime derėtis, savavališkai veikti negalime.
Tai įmanoma tik labai išskirtiniais JT Generalinės Asamblėjos numatytais atvejais, pavyzdžiui, Sirijoje speciali JT rezoliucija leido organizacijoms reaguoti ir padėti žmonėms, esantiems įvairiose sukilėlių valdomose teritorijose.
– Dirbote vietovėse, kurių saugiomis nepavadinsi. Papasakokite, kaip ten atrodo užsieniečių humanitarinės pagalbos darbuotojų gyvenimo sąlygos?
– Tokiose nesaugiose vietovėse kaip Jemenas, Afganistanas gyvenau uždaroje teritorijoje, kurią juosė aukšta mūrinė tvora.
Tokiuose saugumo kontekstuose gyvenamoji vieta dažnai būna sujungta su biuru. Priklauso nuo situacijos, bet minėtų šalių atžvilgiu iš tos teritorijos vienas niekur negali išeiti. Gali kartą per savaitę nuvykti į parduotuvę, bet čia irgi yra visas procesas: tave turi nuvežti vairuotojas, lydėti dar vienas asmuo – kolega.
Humanitarinių organizacijų politika yra prieš ginklus, todėl niekada neturime ginkluotos apsaugos. Kai reikia, tave lydi dar vienas vietinis asmuo, kuris atstovauja, jei reikia vertėjo, jis dažniausiai žino, kaip patekti iš vienos miesto dalies į kitą, į ministeriją, kitą organizaciją, galiausiai į prekybos centrą, bet tai nėra sargybinis.
Yra tekę po sprogimo, kuris įvyko netoliese, slėptis slėptuvėje po žeme ir ten praleisti tam tikrą laiką.
– Ar per tuos misijų metus yra iškilęs pavojus jūsų pačios saugumui, gyvybei?
– Čia labai įdomu, nes aš pati tas buvusias situacijas vertinu kaip nekėlusias pavojaus, tačiau aplinkiniams jos atrodo kaip pavojingos. Palestinoje yra tekę neplanuotai patekti į riaušes, kur buvo panaudotos ašarinės dujos, šaudoma guminėmis kulkomis. Aš tiesiog ėjau pro šalį, ir riaušės prasidėjo tarsi iš niekur.
Afganistane, Jemene vyksta bombardavimai. Tai juos gali girdėti tolumoje ir gana dažnai. Supranti, kad tai vyksta visai šalia, bet nesi to įvykio sūkury. Yra tekę po sprogimo, kuris įvyko netoliese, slėptis slėptuvėje po žeme ir ten praleisti tam tikrą laiką. Visokių situacijų yra buvę, bet kad konkrečiai kiltų pavojus mano gyvybei, nebuvo. Aš tikrai jaučiausi saugi.
Beje, čia yra kitas aspektas, kiek daug tenka paaukoti, kad būtum saugus, ir kaip pasikeičia tavo gyvenimo būdas. Kuo mažiau judi, būni gatvėje, tuo mažiau grėsmių kyla. Kaip Afganistane sakydavome: didžiausia grėsmė yra atsidurti netinkamoje vietoje netinkamu metu. Bet kaip gali tai žinoti? Todėl tiesiog vengi daug judėti, keliauti, vengi susibūrimo vietų.
– Kadangi būdavo ribojamas jūsų išėjimas iš gyvenamosios teritorijos, kaip vykdavo bendravimas su vietos žmonėmis?
– Dažniausiai per vietinius kolegas, jų šeimas, draugus. Jie labai svetingi žmonės, labai noriai bendrauja. Kadangi bendraudavau su pilietine visuomene, per tai atsirado daug kontaktų ir galimybių pabūti su vietiniais. Priešingu atveju nelabai galėčiau ir papasakoti apie tų žmonių gyvenimą, jei realiai jų nesutikčiau.
– Gal galite trumpai pasidalyti, ką pamatėte, kaip tokiose vietose kaip karo zonos gyvena žmonės?
– Jų gyvenimą apibūdinčiau kaip supamą nežinomybės, kas tavęs laukia, bet sugebėjimą visa tai priimti, rasti būdą, kaip išgyventi dar vieną dieną.
Jemene dažna situacija, kai žmonės nežino, ar turės maisto pietums ar vakarienei. Šeimai reikia nuspręsti, kiek kartų per dieną valgys, arba kurie vaikai šiandien gaus valgyti, o kurie – rytoj. Taip jau išeina, kad berniukai šioje visuomenėje yra naudingesni, dažniausiai jie būna pamaitinti.
Kitos situacijos – kai žmonės tiesiog skurdžiai gyvena, neturi priėjimo prie švietimo sistemos, vandens, elektros, medicinos paslaugų ir pan.
– Kaip pati jautėtės šalyse, kuriose gyvenimo sąlygos paženklintos karo, smurto, skurdo, ir ar tokiais atvejais norisi daryti dar daugiau, ar priešingai – apima beviltiškumo jausmas?
– Manau, kad šis darbas pilnas prieštaravimų. Yra ir nuolatinė motyvacija, bet būna ir demotyvacijos. Kartais apima jausmas, kad semi smėlį kibirėliu, kuriame nėra dugno, ir bandai jį perkelti. Gal kartais apima jausmas ne tai, kad viskas veltui, bet kad nelabai kas keičiasi.
Tačiau, nepaisant to, yra labai daug motyvacijos. Ji ateina ne dėl to, kad ten daug skurdo, smurto ir norisi visa tai ištaisyti, bet pastebėjus mažyčius pokyčius arba pabendravus su žmonėmis, kuriems padedame.
Man labai sunku būna matyti politikų apsisprendimą neveikti, nepriimti sprendimų. Tada jautiesi labai neturintis galios. O tie, kurie galėtų, tų sprendimų nepriima.
Ir, aišku, klausi savęs, ar tikrai šiems žmonėms reikia būtent šito. Kai yra krizė, karas, man labai aišku, ką reikia daryti. Žmonės neturi vandens – veži jiems vandenį, reikia vaistų – suteiki priėjimą prie sveikatos sistemos.
Šeimai reikia nuspręsti, kurie vaikai šiandien gaus valgyti, o kurie – rytoj.
Bet, tarkime, Siera Leonėje, kurioje dirbau iškart po ebolos, kilo klausimų, kodėl darome būtent tai. Žinoma, mes ne patys nusprendžiame, ką veiksime, aptariame tai su vietos valdžia, gyventojais. Tačiau galų gale tai mūsų sprendimai, kuriais nulemiame, kokią pagalbą jie gaus. Kartais dėl to kyla klausimų.
O kalbant apie patiriamą kultūrinį šoką, man jis būna ne nuvažiavus, o jau sugrįžus. Tada įvertini, kad gali gerti vandenį iš čiaupo, tau nereikia jo pirkti buteliais, arba, kad parduotuvėse pilnos lentynos prekių. Pirmas kelias savaites jaučiuosi lyg vaikščiodama kino filme ir galvodama, kaip tai yra nuostabu. Aišku, paskui pasimiršta ir viskas grįžta į savo vėžes.
– Kas jums tose šalyse paliko didžiausią įspūdį?
– Nuskambės banaliai, bet tas žmonių sugebėjimas džiaugtis ir gyventi savo gyvenimus, kad ir tokiomis sąlygomis. Mano patirtos situacijos yra iš labai skirtingų šalių, kontekstų, bet jos visos apie tą patį: žmonės praranda viską, bet toliau gyvena savo gyvenimą. Jie tokie atsparūs. Man tai yra neįtikima ir pačiai norėtųsi šito iš jų išmokti. Mane labai žavi jų sugebėjimas žiūrėti į priekį, atrasti jėgų.
– Ką veikiate šiuo metu, ar dar dirbate su humanitarinėmis organizacijomis ir kokių planų turite ateičiai?
– Šiuo metu nedirbu, norėjau padaryti pertrauką, tad dirbti nustojau vasario pradžioje, bet tada dar nenumaniau, kad ir visas pasaulis sulėtės. Norėjau rašyti knygą, tai ir darau.
Tiesa, nepavyko visiškai atitrūkti nuo savo veiklų, Lietuvoje pradėjau savanoriauti organizacijoje „Artscape“, kurioje sirų pabėgėlių vaikus mokau lietuvių kalbos, taip pat savanoriauju „Sidabrinėje linijoje“, kur bendrauju su seneliais. Juokiuosi, kad kažkas su manimi yra, nes man būtina tai daryti (šypsosi).
O dėl ateities planų, manau, kad ši veikla niekur nedings iš mano gyvenimo, tik ją norėčiau suderinti ir su kitais savo poreikiais.
