Šnipiškėse, prie Neries senvagės, kūrybos studijai vietą suradusi pašnekovė kurti įkvėpė ne tik moteris, vaikus, bet ir tėtį dizainerį pastūmėjo prisiminti tapymą, padovanojusi šiam teptukus ir dažus.
Tuo įsitikinti gali visi, susivilioję dailės pamoka jaukioje moters studijoje, kur kabo jos pačios ir mokinių piešti paveikslai, išsiilgusių menų dairosi molbertai.
Ko reikia, kad kūryba įsibėgėtų?
„Svarbiausia, kad niekas netrukdytų: taigi atsijungti visus socialinius tinklus ir bent kelioms valandoms pamiršti viską aplink“, – nė nesvarstydama pasakoja grafiką Dailės Akademijoje pabaigusi meniškos erdvės mokytoja.
I.Dževečkienės manymu, tai itin aktualu šiuolaikiniams vaikams, kurie dažnai tėvų ugdomi, remiantis reikalavimų ir lūkesčių piramidėmis, be to, kurie auga neįdėdami jokių pastangų.
„Piešdami per dailės pamokas akriliniais dažais ar liedami akvarele, mokomės įdėti darbo ir pastangų, užbaigti praėjusią pamoką pradėtą piešinį, tai svarbu“, – intriguoja „Ieva Art studijos“ siela, kūrybine erdve besidalinanti su bendraminte keramike.
Kūrybininkėms svarbu, kad dailės studijoje vyktų pamokos ir edukacijos, nestigtų gyvybės: kūrybos ir piešiančiųjų judesio.
– Ieva, kokių lūkesčių vedini užsuka žmonės į piešimo studiją?
– Lūkesčiai paaiškėja ne iš pirmos pamokos, bet taip, su laiku žmonės atsiveria. Vieni ieško ramybės po darbų ir skubėjimo, kitiems svarbiau bendraminčių ratelis, kuriame jie gali ne tik piešti, bet ir pasidalinti mintimis.
Studijoje mėginu prakalbinti savo piešėjus, pasakoju, kas įdomesnio nutiko per savaitę man, neįpareigojančiai ir lengvai šnekučiuojamės kurdami. Tie, kurie šioje veikloje atranda save, užsilieka ilgam. Piešimas ar tapymas išties geras būdas išreikšti save ar pamedituoti, skambant muzikai ir liejantis spalvoms.
– Kokių iššūkių kyla studijos veikloje pačiai?
– Pasitaiko ir tokių pradedančių piešėjų, kurie nutapo vau darbus, net iš pirmo karto, bet nepriima savęs būtent taip kuriančio. Na, iš savęs kitų dalykų tikėjosi, reikalavo, būna, kad nepavyksta žmogui su savimi susitarti. Bet dauguma savo kūrybą priima.
Jei pamokos pabaigoje atėjęs vaikas apsikabina, man tai yra viskas: pripažinimas ir padėka.
– Minėjai, kad pirmąją kūrybos studiją įkūrei būdama 37-erių, bet karantinas viską sudėliojo savaip... O šis bandymas jau antrasis.
– Taip, laikmetis mano veiklas perkeitė. Pirmojoje studijoje dirbau su gėlėmis, vestuvių dekoravimu, o dabar ėmiau mokyti piešimo kitus.
Pirma mintis buvo apie studiją moterims. Gal pačiai tuo metu reikėjo moteriškos bendrystės?
Svarsčiau, kaip būtų smagu vaikams su mamomis ateiti. Su laiku tai transformavosi, pamačiau, kad mamoms tuomet sunku atsipalaiduoti. Bet ir šiuo metu į studiją užsuka mažų piešėjų (mažiausiai jų penkeri).
– Ar tiesa, kad kūrybininkų kelias sunkus?
– Sunkus klausimas. Gal svarbu nebijoti siekti savo svajonių? Dvejonių ir nepasitikėjimo savimi pasitaiko visiems, kaip ir klausimų, ar užteks finansų ir jėgų? Bet tikint, viskas ateina lengviau.
Na, reikėtų pridėti ir tai, kad man sekasi: į dailės užsiėmimus ateina žmonės, su kuriais gimsta ilgalaikiai ryšiai.
– Dažnai susimąstote apie savo indėlį į mokinių gyvenimus?
– Man, kaip ir kiekvienam menininkui, reikia įkvėpimo ir įvertinimo. Joks menas be to negyvuotų. Kaip ir be grįžtamojo ryšio, kurio sulaukiu iš žmonių. Jis man taip pat labai svarbus. Tik šiuo atveju kalba labiau ne apie indėlį į paveikslą, o į pravedamą pamoką. Žvelgdama į mokinių darbus, jaučiu ir dalelę savęs, kiekviename jų yra ir manęs.
Jei pamokos pabaigoje atėjęs vaikas apsikabina, man tai yra viskas: pripažinimas ir padėka. Prisimenu, kai per Kalėdas gavau laiškelį nuo savo mokinės, o jame padėka už istorijas, kurias pasakoju per dailės pamokas. Nieko ypatingo tos istorijos, tiesiog apie gyvenimą.
Žvelgdama į mokinių darbus, jaučiu ir dalelę savęs, kiekviename jų yra ir manęs.
– Ieva, dažną savo piešėją palydi iki stojamųjų egzaminų?
– Ne taip seniai viena mano mokinė įstojo į Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklą. Teko ją lydėti šiame kelyje. Piešimas išties yra darbas, kuriame tenka daug praktikuotis. O svarbiausia čia piešiančiojo pajautimas.
– Kas kurti skatina tave?
– Stipriausiai mane palaiko ir motyvuoja draugės. Labai seniai nešiojausi savy vidinį stimulą sukurti kūrybinę erdvę kitiems, vis klausiau savęs, kuo galiu su tais žmonėmis pasidalinti?
– Esi viena iš nedaugelio disciplinuotų kūrėjų?
– Stengiuosi kaskart susidaryti grafiką ir jame surasti laiko ir sau, ir kitiems. Sunkiausia buvo karantino metais namų aplinkoje. Žinote, bet ir studijoje kūrybingam žmogui atsiranda pašalinių minčių (juokiasi). Bet kai susikoncentruoji ir atsidedi tik darbui, tai padeda. Kūrybai svarbiausia, kad niekas netrukdytų, taigi, atjungi visus socialinius tinklus ir kelias valandas vien tik kuri.
– Ar esi atsakiusi sau, kas ta Ieva ir kas jai svarbiausia?
– Taip, dailininkė ir floristė, turinti kūrybos studiją suaugusiems, į kurią užsuka ir vaikai. Man gyvenime svarbiausia, kad vyktų kūryba.
