Tokią neviltį Vokietijoje apsistojusios draugės balse girdi ir Lietuvoje, Vilniuje, šiuo metu įsikūrusi ukrainietė Tetiana. Ji ir jos vyresnioji dukra rado darbus pagal specialybę, o Tetianos kolektyvas tapo jos artimiausiais žmonėmis Lietuvoje – šalyje, kurioje ukrainietė nėra anksčiau buvusi, bet kuri niekada nebebus jai svetima.
Vilniuje rado darbą pagal specialybę
„Mūsų namai pilni mergaičių – atvažiavau su dviem dukterimis. Viena jų, vyresnioji, jau dirba – rado darbą pagal specialybę. Ji architektė. Kyjive dirbo didelėje statybų kompanijoje – statė daugiabučius Hostomelyje, bet Hostomelio jau nėra, nėra kur grįžti. Rasti darbą pagal profesiją – tai tokia vertybė! Ko Ukrainoje vis dar liekantys žmonės bijo, kad atvykę į svečią šalį neras darbo pagal profesiją, kad teks dirbti nekvalifikuotą darbą – indus plauti, namus tvarkyti. Jei reikėtų, žinoma, ir aš indus plaučiau, bet vis tik, kokia svajonė dirbti pagal profesiją! Tai labai svarbu“, – sako Tetiana, jau nuo gegužės vidurio Vilniuje dirbanti pagal įgytą ekonominį išsilavinimą.
Apie laisvą darbo vietą technologijų ir paslaugų centre „Danske Bank“ ji perskaitė, radusi skelbimą internete.
„Peržiūrėjau kelis darbo skelbimų portalus ir visai atsitiktinai radau skelbimą, kuriame labai aiškiai pateiktas darbo aprašymas leido suprasti, kad jis kaip tik man. Nors ieškojau darbo pagal specialybę, prisipažinsiu, sunkiai tikėjau, kad pavyks. Aš daug metų dirbau vyriausiąja buhaltere, vėliau – vyriausiąja ekonomiste vienoje Ukrainos valstybinėje įmonėje. Nors pakraipa visai kitokia – kompanija prekiavo grūdais, bet darbas panašus, su sąskaitomis ir atsiskaitymais“, –pasakoja įsidarbinusi Tetiana.
Pasiėmusi atostogų planavo grįžti po kelių savaičių
Į 18-os mokėjimų specialistų komandą Tetiana pateko praėjusi darbo atranką.
„Po to, kai išsiunčiau gyvenimo aprašymą, su manimi susisiekė dabartinės darbovietės personalo skyrius ir pakvietė į pokalbį. Taip pat turėjau atlikti testus, kuriuos išlaikiusi dalyvavau pokalbyje su personalo specialistu ir komandos vadovu. Pokalbis vyko anglų kalba. Atsakyti angliškai į klausimus apie darbą – paprasta, bet kalbėti angliškai apie Ukrainą, patirtį ten, negaliu. Man labai padėjo mano dabartinė komandos vadovė. Kai pritrūkau angliškų žodžių, ji ramino: „Sakyk rusiškai, aš išversiu.“
Nepaisant savijautos, Tetiana turėjo ieškoti darbo ir pradėti dirbti, nes baigėsi atsivežti pinigai. „Kai atvažiavome į Lietuvą, buvau visiškai įsitikinusi, kad atvykome dviem-trims savaitėms. Savo ankstesniame darbe Ukrainoje pasiėmiau atostogas, vėliau dar papildomai – kelias savaites neapmokamų atostogų. Galvojau, pabūsime čia mėnesį, bus lyg atostogos vaikams ir man. Apžiūrėsime šalį, pailsėsime. Pasirašys taikos sutartį ir mes grįšime. Kiekviena rytą atsikėlusi galvojau, kad tuoj viskas baigsis, tačiau po Bučos įvykių supratome, kad viskas rimta. Baigėsi pinigai, kuriuos buvome grynais pasiėmusios, ir ėmiau ieškoti darbo“, – pasakoja moteris.
Teisingiausias sprendimas ukrainietės gyvenime
Ukrainoje Tetiana dirbo strateginės svarbos valstybinėje įmonėje, turinčioje 55 padalinius visoje šalyje. „Mūsų įmonė saugojo valstybinį grūdų rezervą, todėl buvome tarp pirmųjų, kuriuos užėmė. Visus bendradarbius, dirbusius Iziume, tiesiog biure sušaudė“, – trumpai užsimena Tetiana. Jos dukra tuo tarpu dirbo architekte Kyjive.
„Nežinau kodėl, bet likus savaitei iki karo pradžios aš pasikviečiau dukrą atvykti pas mus, į Vakarų Ukrainą. Nors netikėjau, kad prasidės karas, net juokiausi, kai mano pažįstami iš Europos ėmė mums skambinti – klausiau jų, nejau per žinias apie karą Ukrainoje praneša, čia jis jau vyksta aštuonerius metus. Vis tik dukrai pasakiau, kad atvažiuotų savaitei, pabūtų šalia manęs. Dabar suprantu, kad tai buvo pats teisingiausias sprendimas mano gyvenime, nes išvažiuoti iš Hostomelio, tik prasidėjus karui, buvo nerealu – jis iš karto buvo okupuotas“, – dalinasi kovo pradžioje į Lietuvą atvykusi ukrainietė.
Tetianos vyresnioji dukra pirmosiomis gyvenimo Lietuvoje savaitėmis jautėsi labai blogai – veržėsi važiuoti atgal į Ukrainą: „Vos ją sulaikiau. Vis kartojo, kad jau gana, pabuvome, kad jau važiuos atstatyti Kyjivą. Sakiau, kad dar ne laikas grįžti, dar ne laikas imtis atstatymo. Dabar ji nusiramino, bet, žinoma, mes visos svajojame, kad bus tokia galimybė ir grįšime. Aš labai noriu bent Kalėdoms nuvykti, aplankyti savus, bet kol kas bijau. Nesijaučiu saugiai, kai aplink sprogimai, bombarduoja“, – sako Tetiana. Tiesa, jau kartą iš Ukrainos atvyko bei ją su dukromis Lietuvoje aplankė sutuoktinis ir mergaičių tėtis.
„Vyras gali išvažiuoti iš šalies, turi tokią teisę, nes jau daug metų turi neįgalumą, tačiau pas mus pabuvo dvi savaites svečiuose ir grįžo atgal. Jis sako, kol karas nesibaigs, nors negali kariauti, liks ir padės, bent virtinius kariams gamindamas.“
Socialinis gyvenimas Lietuvoje
Kol vyras Ukrainoje, o Tetiana – Lietuvoje, ji čia gamina ne tik savo dukroms, bet ir bendradarbėms, kai šios ją aplanko.
„Neseniai buvo mano gimtadienis – namai pilni svečių, mano bendradarbių. Jos dažnai mane aplanko namuose, aš taip pat einu į svečius. Mano kolektyvas ir bendravimas su kolegomis – visas mano socialinis gyvenimas čia, Lietuvoje. Mano pažįstama ukrainietė liko Vokietijoje ir jau pusę metų ten sėdi viena su vaikais, sako, jog net neturi su kuo pasikalbėti. Kol pati to nepatiri, nesusimąstai. Gal išmokos Vokietijoje ir geresnės, bet neturint su kuo pabendrauti, su kuo leisti laisvalaikio, jautiesi taip, lyg po truputį socialiai mirtum. Tai baisus jausmas“, – apgailestauja Tetiana.
Pirmaisiais mėnesiais Lietuvoje Tetiana su dukromis taip pat niekur neidavo – tiesiog nebuvo noro. „Nuo vasaros pradžios pradėjome po truputį kažkur išeiti. Darbe vyko šeimos diena – atsivedžiau dukras. Joms labai patiko mano darbovietė. Nors Ukrainoje dirbau didelėje organizacijoje, joje dar labai daug iššūkių su darbui reikalinga technika – kompiuteriais, spausdintuvais. Jei sugenda, neprisiprašysi, kad sutvarkytų, todėl parodžiau dukroms modernius biurus. Vyresnioji su šypsena drausmino mane: „Mama, nesigirk!“, o mažąją paskutinę, tik kai jau visi kiti išėjo, išsivedžiau“, – šypsosi dviejų vaikų mama.
Planuoja tik kelias dienas į priekį
Tam, kad galėtų su kolegėmis ne tik apie darbus, bet ir draugiškai daugiau paplepėti, ukrainietė planuoja mokytis lietuvių kalbos. „Darbe lietuvių kalbos nereikia – visi bendraujame angliškai. Tiesa, komandoje visi lietuviai ir iki mano įdarbinimo visi tarpusavyje kalbėjo lietuviškai. Prieš mane priimant, komandos vadovė pasitarė su komanda ir ji sutiko nuo šiol darbe bendrauti angliškai. Aš tai labai vertinu. Tiesa, kai kada būna, kad kalbėdami įterpiame kelis rusiškus žodžius – rusų kalba moka keli kolegos, ar net ukrainietiškus – man paskirta darbo bičiulė, kuri nuo pat pradžių padeda susipažinti su darbu, atsako, kai kyla klausimų, jau žino šiek tiek ukrainietiškai. Ukrainietiškų žodžių jau išmoko ir mano komandos vadovė“, – pasakoja Tetiana.
Vis tik pirmiausia ji planuoja pasinaudoti darbdavio suteikiama galimybe ir pasimokyti profesinės anglų kalbos. „Čia daug galimybių: gali mokytis, gali tobulėti, po kelerių metų bandyti pretenduoti į kitas pareigas. Tai ne tik kilimas karjeros laiptais, tai ir visapusiškas tobulėjimas – galimybė daugiau suprasti, žinoti, daryti, galimybė turėtų daugiau atsakomybių. Planų daug, bet tuo pačiu nė menkiausio supratimo apie ateitį. Jau susitariau su komandos vadovu, aiškiai suprantu, kad noriu mokytis, noriu į kursus, bet kas toliau – lyg rūkas. Galva neplanuoja, nes mes suprantame, kad visi tavo planai per akimirką gali griūti, – atsidūsta Tetiana. – Dabar negaliu planuoti daugiau nei kelios dienos į priekį, bet būtinai mokysiuosi lietuvių kalbos, nes ši šalis jau niekada nebus man svetima.“
