Alpėse esančio Monblano aukštis – 4810 metrų. Jis stūkso dviejose valstybėse – Prancūzijoje ir Italijoje, o aštuonių žmonių lietuvių grupė į jį lipo iš Prancūzijos pusės.
Rugilės kelionės vedlys buvo jos tėtis Svajūnas, kuris pastaruosius kelis metus nedideles grupes veda į viršukalnę. Ši kelionė – viena iš tokių, tačiau šį kartą ji buvo ir kitokia, mat kartu lipo ir Svajūno dukra.
Pasak S.Paukštaičio, Rugilė tapo viena jauniausių alpinisčių, įveikusių Monblaną. „Oficialios statistikos pagal lipančiųjų amžių, manau, kad nėra, bet žmonės įprastai pradeda užsiimti alpinizmu nuo 16–17 metų“, – sakė S.Paukštaitis.
15min GYVENIMO pokalbis su Rugile, jos tėčiu Svajūnu ir mama Irma – apie iššūkius ir atradimus, kalnų laimę ir baimę, apie šeimą, kurioje aktyvus gyvenimas yra kasdienybė.
– Kalbant apie tai, kad Rugilė tapo viena jauniausių, o galbūt net ir pirmoji lietuvė, tokių metų įkopusi į Monblaną, pradėti pokalbį reiktų ne nuo šio kalno, bet apskritai nuo Rugilės. Jos pomėgio lipti, kopti, sportuoti, bristi pelkėmis.
Rugilė: Mūsų šeima visada tokia buvo, aktyvi. Nuo pat mažų dienų tėvai imdavo mane kartu į keliones.
Irma: Pamenu, dar būdama visai maža, namuose užlipo ant sekcijos. Ateinu į kambarį – nėra vaiko. Pakeliu galvą – ant sekcijos.
Kai Rugilei buvo maždaug septyneri metai, ji pirmoji tokio amžiaus įveikė Ispanijoje esantį „Karalių taką“. Tai sudėtingas, ilgas pėsčiųjų maršrutas. Maždaug 100 metrų aukštyje apgriuvusiais keliais ir skardžiais, visi kartu ėjome beveik šešias valandas.
Rugilė: Vėliau pasiprašiau, kad mane leistų į „Miegančius dramblius“, ten yra įrengtos laipiojimo sienelės. Visada patiko lipti.
Svajūnas: Ji daug sportuoja, bėgioja, priklauso Šaulių sąjungai. Beje, Šaulių sąjungai priklauso visa mūsų šeima. Rugilė yra labai ištverminga.
Būdama dešimties, ji su virve nušoko nuo 35 metrų aukščio bokšto Lenkijoje, vėliau Europos laipiojimo čempionate buvo viena iš šešių geriausių savo amžiaus grupėje.
– Rugile, o kaip nutarei kopti į Monblaną?
Rugilė: Tėtis surinko grupę, ir buvo viena laisva vieta.
– Šio kalno pavadinimą žino ir tie, kurie alpinizmu nesidomi. Visgi – kuo jis sudėtingas?
Svajūnas: Jis sunkus dėl savo aukščio, ir ten ilgi atstumai. Tai kalnas, į kurį negali tiesiog atvažiavęs, kaip į kokį Lenkijos kalniuką, turėdamas parako, įlipt. Prasideda aukštuminės ligos, oro trūkumas, dūsimai. Prieš tai turi padaryti adaptacinius žygius, kad tave tas kalnas įsileistų. Tai nėra kalnas, nuo kurio reiktų pradėti savo pažintį su kalnais.
– Rugilė kalnuose yra buvusi ir anksčiau. Į kokią aukščiausią viršūnę esi įkopusi?
Rugilė: Tikriausiai, kad į Rysi kalną Slovakijoje. 2500 metrų maždaug.
– Jis sudėtingas?
Rugilė: Ne. Na yra šiek tiek tokių atvirų vietų.
Svajūnas: Bet su Rugile esame buvę Tatrų kalnuose Lenkijoje ir Slovakijoje tikrai sudėtingomis oro sąlygomis. Ne tik aukštis svarbu. Pavyzdžiui, tu gali patekti į pūgą.
Rugilė visada eidavo kaip prisuktukas. Vyrai pavargsta, o ji eina. Matau, kai pavargsta, sakau: jau netoli namukas, tu pakentėk. Ir ji puškuoja.
Rugilė visada eidavo kaip prisuktukas. Vyrai pavargsta, o ji eina.
Todėl aš tiksliai žinau, kad ji eis tiek, kiek reikia. Man nebuvo abejonių, kad ji įlips. Žinojau, kad ji tai padarys, jei leis oro sąlygos. Ji turi užsispyrimo ir valios, nepasiduoda panikai, baimei.
– Rugile, gal ir keistai nuskambės klausimas, bet ar tu nebijai?
Rugilė: Ko?
– Na, pavyzdžiui, nukristi?
Rugilė: Aš nematau priežasties, kodėl ten turėčiau kristi. Tiesiog einu ir negalvoju apie tokius dalykus.
– O apie ką tu galvoji?
Rugilė: Kad reikia eiti į priekį.
Svajūnas: Buvo akimirkų, kai buvo baimės. Mačiau iš akių. Bet nebūna lengvų kalnų. Jei sako, kad vienas kalnas yra lengvesnis už kitą, tai – pasakos. Bet kur gali kas nors nutikti, o į tą patį kalną atvažiavęs antrą ar trečią kartą tu jį pamatysi visai kitokį.
Rugilė: Pamenu, einam palei skardžius. Sustoti negali, nes pavojinga, o akyse kaupiasi ašaros. Čia tiesiog emocijos, ne baimė. Bet taip, aišku, kad buvo ir baimės.
– Svajūnai, vedei septynių žmonių grupę. Bet kaip žinoti, kad visi įlips, kad neatsiras kažkas, kas nebenorės tęsti kelionės?
Svajūnas: Kaip ir sakiau, prieš lipdami į Monblaną darome adaptacinį žygį. Tai labai sunkus vienos dienos žygis. Kopiame į ledyną, ten nakvojame. Ir tame žygyje viskas pasimato. Jei kas skundžiasi, verkia – tampa aišku, kad jis lipti negali.
Tame žygyje visiems atsiveria akys: žmonės supranta, kad kalnuose pavojus yra visada šalia, kad nėra ten saugu. Kalnuose nėra stabilios zonos.
– Kaip buvo šį kartą? Sulipo visa grupė?
Svajūnas: Taip, bet buvo labai geros sąlygos, geras oras. Tai svarbiausia, todėl viską laiką stebi orų prognozes. Įlipti pavyksta ne visada ir ne visiems. Tarkim, žinau, kad yra žmonių, kurie bando lipti penktus metus iš eilės ir nepasiekia viršūnės. Kalnas neįsileidžia.
Irma: Tu lipi ketvirtą kartą ir visada įlipi. Tas kalnas myli tave.
Svajūnas: Ir aš jį myliu.
– Irma, šį kartą tu nevažiavai, tačiau koks jausmas išleisti dukterį? Visai kas kita, kai pats esi kartu, tačiau kai esi už tūkstančių kilometrų...
Irma: Galvojau: gal Rugilės neišleisti? Bet suprantu, kad negaliu jos sulaikyti. Visokios mintys. Bet save raminau: juk Svajūnas nerizikuos, kai šalia yra dukra.
Klaidos čia labai brangiai kainuoja.
Svajūnas: Nėra blogai apsisukti ir grįžti, jei matai, kad nesulipsi. Klaidos čia labai brangiai kainuoja.
– Rugile, kaip sekėsi tau, kaip prisimeni lipimą? Ir kas buvo sunku?
Rugilė: Man buvo sunku dėl to, kad visas judėjimas buvo grupėje. Tai reiškia, kad tu turi rūpintis ne tik savimi, o ir kitais, reikia galvoti ne tik apie save, bet ir apie kitus. Po to, aišku, aukštis. Skardžiai? Gal ne. Tu eini, ir viskas, nelabai ten žiūri į tuos skardžius. O ko ten kristi?
Sunku buvo, kad reikėjo derintis prie grupės, nes šiaip aš esu labiau vienišė. Norėjosi ir nenuvilti grupės, norėjosi nebūti silpniausia grupėje. Dar buvo nežinomybė.
Svajūnas: Sunku buvo, nes ilgas laiko tarpas. Pats šturmas truko 17–18 valandų, tiek buvome be miego.
Rugilė: Taip, miego trūkumas jautėsi.
– Rugile, sakai, kad reikia rūpintis ir kitais. Ką turi mintyse?
Rugilė: Visi eina susirišę virve. Jei jauti, kad kitas susvyruoja, turi įtempti virvę.
Svajūnas: Pavyzdžiui, kai žmogus eina rąstu per upę. Jis gali įsikibti į nedidelę medžio šakelę, kuri jam iš esmės niekuo nepadeda, tačiau jis lengviau praeina rąstu. Taip ir čia, virvės įtempimas stabilizuoja.
Rugilė: Arba vienai bendrakeleivei sakyti, kur dėti koją, kaip lipti. Aš daug metų lankiau laipiojimo uolomis treniruotes, tad šie įgūdžiai liko. Techniką išmanai.
Svajūnas: Tai labai padeda.
– Kopimo į Monblaną dalis – ir stati uola, kurią reikia įveikti. Per kiek laiko ją įveikėte?
Svajūnas: Apie šešias valandas lipom į 700 metrų aukščio uolą. Turi žiūrėti, kad akmenys nesiridentų, žiūrėti, kas lipa virš tavęs, kas už. Rankose visą laiką laikai virvę, naudoji papildomas apsaugas, tarkim, užmeti ją per akmenį – kad jei kažkas kristų, virvė sulaikytų ir nenutemptų visų.
– O ką jaučia namuose jūsų laukianti mama ir žmona?
Irma: Šį kartą nebuvo daug ryšio, buvo, kad parą negavau jokių žinių. Išprotėt gali. Parašė, kad po septynių valandų maždaug parašys nuo viršūnės. Apskaičiavau, kad žinutės turėčiau sulaukti apie 10 valandą, Gavau ją tik 16 valandą.
– Rugile, o tu taip įsivaizdavai lipimą?
Rugilė: Aš įsivaizdavau, kad bus lengviau. Maniau, kad bus daugiau tiesiog ėjimo: lengvesnio, kalnų keliais. Bet buvo ne tik dideli atstumai, bet ir uolos, ir skardžiai. Tiek dar nebuvau patyrus.
– O oro trūkumas?
Rugilė: Jautėsi. Aš maniau, kad reikia kuo greičiau į viršų užlipti, ir bus geriau. O viršuje buvo blogiausia. Labai keistas jausmas, kai trūksta oro. Tu juk esi įpratęs kvėpuoti normaliai, o ten ima atrodyti, kad kvėpuoji niekuo, negali normaliai kvėpuoti. Dar turi judėti, tad prisideda ir fizinis krūvis.
Svajūnas: Rugilei maždaug 4 kilometre buvo prasidėjus aukštuminė liga. Tai toks jausmas, kai žmogus būna tarsi apsvaigęs.
Buvo ne tik dideli atstumai, bet ir uolos, ir skardžiai. Tiek dar nebuvau patyrus.
– Tačiau užlipus į kalną paperka vaizdai?
Rugilė: Labai gražu, dabar, kai jau grįžau, supratau, kad dar nesugrįžau iš tų gražių vaizdų.
– Sako, kad kalnas veikia kiekvieną savaip.
Svajūnas: Jis ilgai veikia.
Rugilė: Atstumai visiškai kitaip matuojami.
Svajūnas: Viskas susipurto. Tu supranti, kiek esi mažas, kiek dalykų pasaulyje nėra svarbių. Visą laiką tarsi būni euforijoje. Tai ir išgyvenimo ribos, viskas visai šalia. Galvoji: o juk nieko didingesnio nėra.
Rugilė: Kalnai yra meditacija, juose nebelieka streso. Man pasiekus viršūnę atrodė, kad laikas sustojo. Aš esu labai emocionali. Ten tikrai supranti, koks koks tu esi mažas. Galbūt ten supranti, ko tau iš tikro reikia. Pradedi nežiūrėti į kitokius dalykus, pavyzdžiui, kai stengeisi prieš kažką atrodyti graži arba bandei kažkam įtikti. Ten supranti: o kodėl? Svarbiausia įtikti sau. Atrodo, kad ten žmonės laimingesni, atsipalaidavę. O tu turėsi sugrįžti į tą patį savo niūrų kambarį...
Irma: Kodėl – niūrų?
Rugilė: ...į tą pačią realybę.
– Svajūnai, o kaip jautiesi tu, į kalną vesdamas dukterį? Yra skirtumas?
Svajūnas: Yra. Aš pasitrumpinau virvę, laikiau ją arčiau. Atrodo, kad tu darai viską, kad užliptų visa grupė. O mintyse supranti, kad darai dėl Rugilės, kad ji užliptų. Prieš pat viršūnę mes susikeitėme, aš ją leidau į priekį. Ji pati pirma į kalną ir užlipo, ji užvedė visus.
– Abejojai, ar imti kartu Rugilę, ar nebus sunkiau?
Svajūnas: Dėl jos ne. Aš dėl savęs abejojau, nes tave spaudžia emocijos. Žinai, kad visais turi rūpintis, kad yra pavojų, būna visokių situacijų. Turi rūpintis grupės palaikymu, motyvacija ir dar turi rūpintis vaiku. Tai tau dar papildomos emocijos.
Supranti, kad tai ne žaidimas, tu turi žinoti, kad tavo vaikas sugrįš. Juk nėra tik užlipimas į klaną. Tu užlipi, ir dar 4–5 valandas leidiesi žemyn. Tai irgi pavojinga. Negali sau užsibrėžti tikslo: aš užvesiu, nes čia mano ambicija. Negali rizikuoti. Bet Rugilę vesti man buvo lengva, buvo ramu. Viskas yra žmonių galvoje, kiek sau įspiri, kiek nori tą viršukalnę pamatyti.
Kartą vienoje grupėje buvo mergina, kuri niekaip nesutiko leistis žemyn, nieko negalėjo su savimi padaryti. Teko kviesti sraigtasparnį.
Rugilė: Prieš tokį kalną tu turi pabūti įvairiose sunkiose situacijose. Kad žinotum, kaip pats reaguoji į paniką. Nes jei susitvarkai su savimi, tai manau, kad ir užlipsi.
Turi užsiblokuoti, negalvoti apie blogus dalykus, kas gali nutikti. Kiekvieną sekundę save motyvuoti, kad eitum į priekį, kad liko nedaug.
Svajūnas: O greitai neišeina.
Rugilė: Greitai neišeina.
Svajūnas: Lipant svarbu oras ir tavo fizinė forma.
Labai keistas jausmas, kai trūksta oro.
– O kai nusileidi, kokios emocijos?
Rugilė: Nuovargis.
Svajūnas: Emocija viršuje yra didžiausia.
Irma: Kai jie nusileido, man daugiausia emocijų buvo. Kad jau saugūs. Bet aš žinau, kad Rugilė nepanikuoja. Nežinau, ką ji jaučia viduje.
Svajūnas: Matėsi, kad yra įtampa. Vieną kartą gavo ir bart.
Irma: Už ką rėkei ant vaiko?
Svajūnas: Lazdą sulaužė, tinkamai neužfiksavo. Tokios detalės kalnuose yra labai svarbios. Tai gali būti lemtinga klaida. Bet ten nerenki gražių žodžių niekam. Sakai, kaip yra. Ir griežtai.
Rugilė: Viskas ėjo ir praėjo. Gal tik nereikėjo taip griežtai...
– Kalnai nėra kiekvienam, tiesa? Ne visi, kad ir būdami geros fizinės formos, gali į juos lipti?
Svajūnas: Ne kiekvienam. Gal ir nereikia, kad būtų kiekvienam. Kaip ir ne kiekvienam duota suprasti, kaip ten gražu. Viršuje nėra jokio komforto, nėra kur nusipraust, normaliai pavalgyt. Kelias dienas žmonės būna be dušo, visa grupė smirdi. Tokia kasdienybė. Romantika tik nuotraukose.
– Svajūnai, ar turi tradicijų prieš lipdamas į kalną?
Svajūnas: Visa grupė prieš kopimą nueiname į bažnyčią.
