„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Anna į Lietuvą iš Rusijos grįžo ieškoti tėvynės: atsekė kraujo pėdsakais paženklinta šeimos istorija

Tęsiu interviu ciklą su mūsų, VU Lituanistinių studijų katedros, studentais norėdama parodyti, kas, kodėl ir kaip jau suaugęs būdamas nusprendžia palaužyti savo galvą ir imti mokytis lietuvių kalbos. Kviečiu skaityti antrąjį interviu su Anna Timofeeva iš Karelijos apie jos šeimos istoriją, sprendimą persikelti į Lietuvą ir lietuvių kalbos mokymosi iššūkius žmogui, kuris nėra humanitaras. Mūsų pokalbis vyko linksmai pakikenant sklandžia lietuvių kalba, aišku, viena kita linksnio klaida buvo, bet tie, kas bijo kalbėti su klaidomis, niekada neišmoksta kalbėti be klaidų!
Anna Timofeeva
Anna Timofeeva / Asmeninio arch. nuotr.

Kristina: Kokia jūsų istorija, kaip atsidūrėte Lietuvoje ir kodėl būtent Lietuva?

Anna: Kai nusprendžiau išvažiuoti iš Rusijos, aš nė minutės neabejojau, kad tai bus Lietuva, todėl, kad aš labai tikėjau, kad Lietuva galėtų būti mano antroji tėvynė [šypsosi]. Aš galvojau, kad čia ne vieną amžių gyveno mano proproseneliai, proseneliai, mano senelis buvo iš Lietuvos, tad ir man čia bus gerai. Nors reikia pasakyti, kad mano šeimos istorija tikrai sunki, sudėtinga ir liūdna. Mano senelis, mamos tėvas, pabėgo iš Lietuvos 1941-aisiais.

Skaitykite taip pat: Lietuvoje gyvenanti prancūzė: „Kai aš galvoju lietuviškai, mano galva visą laiką dirba kaip robotas“

Kristina: Jis pabėgo ar buvo ištremtas?

Anna: Jis pabėgo, buvo žydas, su savo tėvais turėjo bėgti, nes jų kaimynai buvo išžudyti čia. Jie pabėgo į Kazachstaną. Ir ten prabuvo visą karą, paskui jis su šeima grįžo į Lietuvą, į Panevėžį, bet, kai jie suprato, kad nieko nebėra, visi išžudyti, pabėgę, jis nebegalėjo čia būti ir išvažiavo į Rusijos gilumą. O jo tėvai, mano proseneliai, čia pasiliko – bet jis nebegalėjo.

Asmeninio arch. nuotr./Anna Timofeeva
Asmeninio arch. nuotr./Anna Timofeeva

Kristina: Supratau, senelis iš mamos pusės buvo Lietuvos žydas, o kiti?

Anna: O močiutė iš mamos pusės buvo iš Latvijos, mes galvojame, kad jos tėvai buvo ištremti, bet ji nė žodžiu neužsiminė apie tai. Mes nežinome, kaip jos šeima atsidūrė Karelijoje, bet žinome, kad jie tikrai gyveno Latvijoje, bet, tiesą sakant, nežinome net pavardės. Mano močiutė su seneliu susitiko Karelijoje ir ten sukūrė šeimą. O mano tėvas, jo tėvai buvo karelai, bet ten taip pat liūdna istorija. Mano prosenelis buvo nužudytas, kai prasidėjo karas, todėl, kad jie kalbėjo kareliškai ir kaip tariamas suomių slaptasis agentas.

Kristina: Supratau, turi visokio kraujo.

Anna: Taip [juokiasi].

Kristina: O kas esi, kuo tu save laikai?

Anna: Nežinau, negaliu atrasti savo tautybės. Bet manęs netrikdo šita istorija, galvoju, dabar tokių žmonių kaip aš labai daug. Man labai patinka, kad Lietuva ir Karelija labai panašios, aš jaučiu, kad ir ten, ir ten labai daug panašumų: gamta ir žmonės, be to, klimatas čia geresnis [juokiasi], o tai labai malonu.

Negaliu atrasti savo tautybės. Bet manęs netrikdo šita istorija, galvoju, dabar tokių žmonių kaip aš labai daug.

Kristina: Pradėjai nuo to, kad kai sugalvojai išvažiuoti iš Rusijos, nė kiek neabejojai, kad tai bus Lietuva. Bet kodėl neabejojai?

Anna: Turėjau patirties gyventi kitoje vietoje. Trejus metus gyvenau Afrikoje ir man buvo nemalonu, ten viskas kitaip, aš negaliu taip gyventi. Gyvenau Izraelyje ilgai ir aš taip pat žinau, kad aš negaliu ten gyventi. Bet kai aš pirmą kartą atvažiavau į Lietuvą, į Vilnių, čia iš karto mes, mano šeima, supratome, kad čia mes – namie. Net nežinau, kodėl [juokiasi]. Man buvo labai svarbu pamatyti, kad čia auga pušys. Galbūt juokinga, bet aš galvoju, kad čia gamta kaip Karelijoje ir dar vienas dalykas – aš supratau, ką kalba žmonės. Dabar turiu omeny ne pačią kalbą, bet turinį. Aš supratau, apie ką jie juokauja, apie ką eina kalba ir jie mane suprato. Bent man taip atrodo.

Asmeninio arch. nuotr./Anna Timofeeva
Asmeninio arch. nuotr./Anna Timofeeva

Kristina: O koks buvo pirmasis įspūdis atvažiavus į Lietuvą?

Anna: Mano pirmasis įspūdis, kad noriu čia gyventi. Man labai patinka, kad čia švaru ir kad labai ramu. Žinau, kad čia turiu teises, kad galiu sakyti tai, ką noriu.

Kristina: Kiek laiko gyveni Lietuvoje?

Anna: Truputį daugiau negu pusantrų metų.

Kristina: O kaip dabar jautiesi? Ar taip pat, ar kas nors pasikeitė?

Anna: Kol kas dar neilgai čia gyvenu, bet jaučiuosi gerai. Mano įspūdis toks pats, kaip buvo.

Kristina: O kaip jus, Anna, priėmė aplinkiniai? Jūs atvažiavote su visa šeima, ar ne?

Anna: Atvažiavau su savo šeima: su vyru ir dviem vaikais. Truputį vėliau dar atvažiavo mano vyriausia dukra, taip pat po manęs atvažiavo dėdė ir mano pusbrolis su savo šeima.

Kristina: Sukūrėte mažą bendruomenę čia?

Anna: Taip, jie žinojo, kad mes turime teisę įgyti pilietybę čia.

Kristina: Dabar tvarkaisi dokumentus dėl pilietybės?

Anna: Taip, tvarkausi sau ir vaikams, tikiuosi, kad rudenį jau būsiu pabaigusi. Vyras nėra lietuvių kilmės, jis bus su leidimu nuolat gyventi, pilietis jis gali būti tik po 10 metų, turi išlaikyti Konstitucijos egzaminą. Man šio egzamino laikyti nereikia, bet aš laikysiu antros kategorijos lietuvių kalbos egzaminą dėl darbo.

Asmeninio arch. nuotr./Anna Timofeeva
Asmeninio arch. nuotr./Anna Timofeeva

Kristina: Ar turi čia giminių, su kuriais bendrauji?

Anna: Kaip jau minėjau, turiu tuos, kurie gyveno su manimi Karelijoje anksčiau, ir persikėlė čia. O iš ankstesnių laikų neturiu, čia nieko nebeliko po karo, visi, kas gyveno čia, gyvena dabar kitose vietose.

Kristina: Kokia kalba kalbėjo tavo senelis?

Anna: Jis kalbėjo jidiš, lietuvių kalba, kol gyveno čia, visi mano giminės kalbėjo lietuviškai, paskui ir rusų kalba taip pat.

Kristina: O kur jie gyveno Lietuvoje?

Anna: Panevėžyje. Ne visi mieste, kai kurie rajone. Mano pačios mergautinė buvo pavardė Solomešč, aš radau tokį miestelį – Salamiestis. O pagal dokumentus mano seneliai buvo Solomeščas ir Solomeščienė, po to, nežinau kodėl pakeista į Solomešč. Ir dabar mano giminės, kurie iš kitos pusės, turi tokią pavardę.

Kristina: Kada tu pradėjai mokyti lietuvių kalbos ir kaip?

Anna: Praėjus mėnesiui nuo atvažiavimo. Iš pradžių mokiausi nuotoliu, man labai patiko, bet supratau, kad viskas vyksta per lėtai. Paskui mokiausi su grupe gyvai, bet tai taip pat buvo per lėtai todėl, kad aš norėjau greitai išmokti kalbą, ir todėl, kad noriu dirbti pagal savo specialybę. Intensyvius lituanistinius kursus radau tik Vilniaus universiteto Lituanistinių studijų katedroje, kad galėčiau kasdien kasdien mokytis lietuvių kalbos.

Asmeninio arch. nuotr./Anna Timofeeva
Asmeninio arch. nuotr./Anna Timofeeva

Kristina: Galėjai nuspręsti nesimokyti lietuvių kalbos, juk daug kas kalba rusiškai?

Anna: Iš pradžių tai man buvo didelė problema, nes visi kalbėjo su manimi rusiškai. Bet dabar tai nebėra tokia didelė problema, dabar, jeigu aš pradedu kalbėti lietuviškai, kiti irgi kalba lietuviškai. Anksčiau kiti man sakydavo taip: „Oi, neturiu aš laiko, kalbėkime rusiškai“, dabar nebesako.

Kristina: Tavo planas yra dar pasimokyti kalbos ir pradėti dirbti?

Anna: Taip, aš žinau, kad daug žmonių jau po vienerių metų dirba, bet aš dar nejaučiu, kad galėčiau kalbėti su lietuviais pagal specialybę ir aš noriu mokytis toliau. Aš pasitvirtinau savo diplomą ir laukiu medicinos licencijos. Reikia gerai mokėti kalbą.

Kristina: Esi gydytoja?

Anna: Taip.

Kristina: O kaip tau sekėsi mokytis lietuvių kalbos? Kelinta tavo kalba?

Anna: Jeigu sąžiningai, ta, kurios mokausi rimtai, yra pirma. Todėl, kad mano anglų prasta, dabar aš negaliu nieko pasakyti, kai dabar mokausi lietuvių, man jos nebereikia, ir viską, ką žinojau, jau pamiršau. Nemoku tos kalbos gerai. Tai taip pat problema. Rusijoje paprastose mokyklose nėra normalios užsienio kalbų mokymosi programos, visi prastai kalba kitomis kalbomis. Taip pat man sunku, nes aš nesu humanitarė, bet man dabar labai įdomu todėl, kad supratau, kad kalba nėra humanitarinis dalykas, ypač gramatika. Ji yra tiksli.

Kristina: Tavo santykis su lietuvių kalba yra kitoks negu tų, kuriems tai nauja nežinoma kalba, o tau tai vis tiek yra kalba, kuria kažkada kalbėjo protėviai. Ar tas santykis tarp kalbos ir praeities daro tavo mokymąsi kitokį?

Anna: Niekada negirdėjau, kad mano senelis ar kiti giminės kalbėtų lietuviškai. Visi tuo metu buvo išsigandę, galvoju. Aš labai ilgai nežinojau, iš kur mano senelis, kokios tautybės mano motina, mes nekalbėjome apie tai visai. Ir mes visi užregistruoti kaip rusų tautybės, taip buvo nepavojinga.

Asmeninio arch. nuotr./Anna Timofeeva
Asmeninio arch. nuotr./Anna Timofeeva

Kristina: Suprantu, bet labiau klausiu iš moralinės pusės. Jeigu tu įsivaizduoji, pavyzdžiui, anglų, airių, ispanų, karelų, lietuvių kalbas, tai ar yra skirtumas mokytis airių ar lietuvių kalbos?

Anna: Negalvojau apie tai. Daugiau galvoju apie tai, kad man reikia, man būtinai reikia ir man sunku. Anksčiau dažnai girdėdavau, kad visi emigrantai po pusės metų jau kalba vietos kalba ir galvodavau, kad taip bus ir man. Skaičiau, kad lietuvių kalba sunki, ir supratau, kad po pusės metų neįmanoma kalbėti lietuviškai gerai. Aš nežinau, kaip su kitomis kalbomis. Arba tai sako žmonės, kurie neturi kokių nors aukštesnių reikalavimų kalbos lygiui. Man labai keista.

Aš laukiau anksčiau, kad mano vaikai per pusę metų pradės kalbėti lietuviškai, bet ne, neįvyksta toks stebuklas. Man dabar labai įdomu, jeigu mes su šeima mokytumėmės kitos kalbos, mes kalbėtume geriau ar ne? Labai įdomu, bet nesužinosiu to [juokiasi]. Būtų gerai, jeigu būtų truputį lengviau [juokiasi]. Reikia jums pataisyti savo kalbą, reikia visiems pasakyti, kad lietuvių kalba turi būti lengvesnė [juokiasi].

Kristina: Tiesa ta, kad gramatikos turime labai daug ir, lyginant su kitų kalbų mokymusi, pati pradžia yra daug ilgesnė. Kitose kalbose moki du žodžius ir gali pasakyti sakinį, o čia tu turi galvoti: galininkas, kilmininkas, naudininkas, kokį linksnį valdo prielinksniai, negali sukonstruoti net trumpučio sakinuko, nes visur keičiasi galūnės ir turi jas kaityti.

Anna: Taip, reikia galvoti apie kiekvieną žodį. Tai... tiesiog neįmanoma [juokiasi]. Jeigu nori kalbėti, bendrauti, tai neįmanoma. Kas tiek ilgai lauks?

Kristina: Jau turėtų palaukti, kol pasakysite, juk gerai ir greitai kalbate. O ir jūsų mokymosi greitis normalus, pusantrų ar dveji metai nėra daug, vis tiek reikia laiko, kiekvieną žodį reikia išmokti, kiekvieną formą. Netgi, sakyčiau, pusantrų metų yra labai greitai kaip lietuvių kalbai. Mes juk kalbamės dabar su jumis lietuviškai, tik lietuviškai!

Anna: Sunku todėl, kad niekada nežinai, ar pasakei gerai, o gal užmirši reikalingą žodį. Yra tokių dienų, kai kažkodėl visai negali kalbėti. Bet labai įdomu tai, kad man labai malonu galvoti lietuviškai. Mano galvoje man mano lietuvių kalba labai patinka. Galvoju lėtai, niekas nesako, kad greičiau greičiau greičiau kalbėk. Mano galvoje niekas netaiso klaidų. [Juokiasi.]

Kristina: Koks lietuviškas žodis gražiausias?

Anna: Nežinau kodėl, bet man labai patinka „galimybė“.

Kristina: O koks juokingiausias žodis?

Anna: Labai daug juokingų žodžių. Jeigu žodis juokingas, tada jį gerai prisimeni. Bet pats pirmas buvo „susirūpinusi“. Aš negalėjau ištarti „ištekėjusi“, „išsiskyrusi“, man buvo labai sunku, per daug šitų garsų „š“, „s“. Dabar žinau, kad galima „š“ netarti žodyje „išsiskyrusi“, o iš pradžių labai stengiausi. Kažkur išgirdau „susirūpinusi“ ir jis man buvo toks juokingas! Ir visiems rusiškai kalbantiems žmonėms šis žodis juokingas. Man sunku pasakyti „papasakoti“.

Beveik niekada nesakau. Aš sakyčiau, kad „noriu papasakoti“, bet kad labai ilgai jį reikia sakyti, tą žodį. Man dar labai keistas žodis „gadinti“. Rusiškai turime nelabai gerą žodį, reikšmė, beje, panaši. Dar „pridurti“, nes skamba kaip „pridurkas“. Dar prisiminiau, čia jau ne prie juokingų, čia labiau apie pačią kalbą. Yra rusiškas žodis – „разгавеца“ [tarti razgavetsa], reiškia „išeiti iš pasninko“, esu anksčiau galvojusi apie šį žodį, nesupratau, iš ko jis padarytas, nes mes neturime žodžio „gavėnia“, o čia, Lietuvoje, aš supratau, kodėl tas žodis toks.

Kristina: Anna, jeigu tavęs paklaustų trijų patarimų, kaip mokytis lietuvių kalbos, ką tu pasakytum?

Anna: Kai tik žmogus atvažiuoja, jam iškart reikia eiti mokytis. Kasdien. Ir nereikia bandyti mokytis pačiam. Niekada. Tik su mokytoju, dėstytoju, aš galvoju, kad geriau grupėje, ir man labai patinka, kad mes mokomės tarptautinėje grupėje. Dar aš žinau, kad jeigu jūs norite, kad jūsų vaikai kalbėtų lietuviškai, juos reikia leisti mokytis į Vilniaus lietuvių namus. Aš galvoju, kad vaikai, kurie iš pradžių neina į Vilniaus lietuvių namus, tai mokykloje jiems būna labai sunku, psichologiškai labai sunku. Į mokyklą nuo nulio beveik negalima. Neįmanoma išmokti.

Kristina: O apie pačią kalbą? Kaip mokytis kalbos pačiam žmogui?

Anna: Mokytis kasdien ir turėti motyvaciją. Aš matau, kad žmonės, kurie nueina dirbti į rusišką aplinką, gal ne rusišką aplinką, bet kur visi mandagūs kolegos kalba su tavimi rusiškai, jiems sunku, jie neturi progos kalbėti.

Kristina: O tavo motyvacija kokia?

Anna: Mano motyvacija – reikia eiti dirbti. Man įdomu, man patinka, jeigu aš galėčiau – visą gyvenimą čia mokyčiausi, studijuočiau, man atrodo, tai – mano geriausias laikas. Man įdomu, kad mes grupėje per pertraukas bendraujame lietuviškai, ir man atrodo, kad mes labai labai gerai vienas kitą suprantame. Ne tik dėl lietuvių kalbos, bet ir dėl to, ką mes norime sakyti, mūsų juokai labai panašūs, anksčiau to nebuvo.

Kristina: Kaip tu manai, čia paskutinė tavo šalis, ar ne?

Anna: Aš tikiuosi. Kur gyvens mano vaikai, nežinau, bet tikiuosi, kad liksiu čia. Man labai tinka kaip tėvynė šita šalis.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs