21-erių krakiškei vienas iš svarbiausių dalykų – išmokti savęs nevaržyti ir nekreipti dėmesio į aplinkinių nuomones. Apie požiūrį į gyvenimą, apie niekad nuo veido nedingstančią šypseną, apie begalinį norą ir viltį kabintis į gyvenimą ir apie neįgaliojo vežimėlį valdančios merginos kasdienybę – pokalbyje su Ieva.
Džiugina paprasti dalykai
– Ieva, sakei, kad didžiausias gyvenimo džiaugsmas – paprastų dalykų vertinimas. Kokius dalykus pati gyvenime vertini labiausiai?
– Džiaugiuosi galėdama studijuoti, gyventi mieste, mat dar gyvendama Krakėse, visada norėjau pamatyti miesto gyvenimą, išeiti pasivaikščioti ar į kiną, į kavinę, koncertą, pažaisti boulingą, pakeliauti, dainuoti, susitikti su draugais, vieni kitiems pasipasakoti ar šiaip linksmai praleisti laiką.
Kartais prisiminus praeityje iškęstas operacijas džiugina ir tai, kad artimieji sveiki ir kad man pačiai nieko neskauda ir nebereikia gulėti lovoje. Noriu – važiuoju į kitą miesto pusę nusipirkti šokolado, noriu – miegu visą dieną, noriu – atsikeliu vidury nakties, kad tiesiog pažiūrėčiau į žvaigždes, noriu – apsilankau žaislų parduotuvėje vien todėl, kad prisiminčiau nerūpestingą vaikystę. Labiausiai gaila, kad aplink išties daug susikausčiusių žmonių, kurie tik svajoja, bijo imtis realių veiksmų ir todėl nebūna savimi, nes mano, jog netilps į kažkokias visuomenės nustatytas normas, o po to skundžiasi, koks gyvenimas nenusisekęs.
Visi mano išvardinti dalykai – paprasti, kasdieniški ir bet kam ranka pasiekiami, tačiau daugelio dažnai nepastebimi ir nevertinami, bet aš džiaugiuosi galinti beveik visur ir visada įžvelgti gėrį. To linkėčiau ir visiems kitiems.
– Jei jau prakalbome apie svajones, ar galėtum įvardyti dabar mintyse besisukančią didžiausią svajonę?
– Didžiausią svajonę išskirti būtų sunku, bet svajonių tikrai turiu, nes jos padeda ne tik apsiriboti šia diena, o žiūrėti ir toliau, kurti ateitį ir kartu vis tobulėti pačiai kaip asmenybei.
Studijuodama universitete išsikėliau sau nemažą tikslą – noriu įvaldyti kiek įmanoma daugiau užsienio kalbų, kadangi planuoju tapti vertėja, o po kurio laiko keliauti po užsienio šalis. Ir vėlgi galiu pasidžiaugti, nes universitetas suteikia puikias galimybes mokytis kalbų, ne tik savo specialybės dalykų. Šiame semestre pradėjau mokytis jau penktos užsienio kalbos. Be to, prieš porą mėnesių gavau vairuotojo teises, todėl norėčiau įsigijusi automobilį susiorganizuoti savaitės trukmės kelionę po Lietuvą. Labai patraukliai atrodo tokia idėja, tačiau jos įgyvendinimas reikalauja daug laiko ir organizacinių įgūdžių, kadangi reikia susiplanuoti maršrutą, rasti pritaikytus viešbučius, tualetus, kavines ir kitas vietas.
Kalbant apie keliones apskritai, norėčiau nuskristi į Ameriką, aplankyti Švediją, Vokietiją, Ispaniją. Dar svajoju su studentų mainų programa pusmetį pasimokyti Švedijoje.
Tuo tarpu tolimesnėje ateityje, žinoma, tikiuosi sukurti šeimą ir galbūt atidaryti savo verslą, nes darbas penkias dienas per savaitę nuo 8 iki 17 valandos manęs nežavi (šypsosi).
Gyvena savarankiškai
– Prisipažink, iš kur tas begalinis entuziazmas?
– Kai nori gyventi, tai ir entuziazmas atsiranda. Iš prigimties esu užsispyrusi, o dabar, gyvenant Kaune, atsirado ir fizinė laisvė, kuri leidžia gyventi savarankiškai ir veikti daugiau, nes miestas labiau pritaikytas neįgaliesiems ir galima lengviau rasti prieinamų veiklų. Gyventi apsiribojant tik paskaitomis ir bendrabučiu tiesiog nuobodu ir nesuteikia stimulo tobulėti, kažką patirti ar išmokti, o toks tiesiog egzistavimas smukdo emociškai. Juk gyvename ne tam, kad tuščiai leistume laiką, o tam, kad būtume laimingi, įprasmintume savo buvimą ir siektume to, apie ką svajojame.
Aš svajoju labai daug ir iš to kyla visokių naujų idėjų, kurias vis norisi įgyvendinti, o tos neįgyvendintos idėjos niekur nedingsta, tik sukasi galvoje ir tam tikra prasme neduoda ramybės, todėl galbūt ir gyvenu tokį aktyvų gyvenimą, kad viską spėčiau pasiekti, padaryti.
– Kokie trys dalykai tau svarbiausi gyvenime?
– Galimybė turėti laisvę save realizuoti, daryti tai, ką noriu, nepriklausomai nuo kitų nuomonės. Draugiškas santykis su aplinka ir jausmas, kad tu pats ir tai, ką darai, yra prasminga ir reikalinga (šypsosi).
– Tai ir papasakok, kokia gi ta aktyvioji kasdienybė?
– Beveik kasdien keliuosi anksti, nes kalbų paskaitos vyksta iš pat ryto. Mokymasis bei namų darbai eilinėmis dienomis užima didžiausią dalį. Po paskaitų grįžusi į bendrabutį stengiuosi šiek tiek pailsėti, o tada dažniausiai susitinkame su draugais: geriame arbatą, šnekamės, einame į kiną, į kavinę ar šiaip pasivaikščioti. Kartais ateina įkvėpimas piešti, megzti, tapyti.
Karts nuo karto mėgstu paskaityti knygas ar pasiklausyti muzikos. Pagal galimybes dalyvauju „Gyvosios bibliotekos“ renginiuose, „Language exchange“ renginiuose, kuriuose savanoriai bendrauja skirtingomis kalbomis ir taip vienas kitą moko. Bandau įsilieti į „VDU Radijo veiklą“ – įrašinėju audio knygas ar imu interviu, nes visai patraukliai atrodo galimybė tapti diktore. Prisipažinsiu, veiklos tikrai niekada netrūksta.
Kartais prisiminus praeityje iškęstas operacijas džiugina ir tai, kad artimieji sveiki ir kad man pačiai nieko neskauda ir nebereikia gulėti lovoje. Noriu – važiuoju į kitą miesto pusę nusipirkti šokolado, noriu – miegu visą dieną, noriu – atsikeliu vidury nakties, kad tiesiog pažiūrėčiau į žvaigždes, noriu – apsilankau žaislų parduotuvėje vien todėl, kad prisiminčiau nerūpestingą vaikystę.
– Bendrabutyje gyveni viena?
– Ne, bendrabučio kambaryje turiu dvi kambario drauges, tačiau bičiuliaujuosi bei laiką leidžiu ir su keliais kitais bendrabutyje gyvenančiais žmonėmis.
– Pasiekei išties nemažai. Ar kelionė iki tikslų įgyvendinimo buvo sunki?
– Visko buvo, bet viską įmanoma įveikti. Visų pirma baigusi Krakių Mikalojaus Katkaus gimnazijoje 12 klasių pakankamai gerais rezultatais išlaikiau lietuvių, anglų ir istorijos valstybinius egzaminus. Apskritai mokykloje sekėsi gerai, labai daug pastangų dėti nereikėjo. Na, tik su tiksliaisiais mokslais teko kiek pavargti.
Džiaugiuosi, kad mokytojos geranoriškai stengėsi padėti lavinti stipriąsias mano puses: teko dalyvauti konferencijose, rašyti rašinius, sakyti kalbas, versti tekstus, padėti leidžiant mokyklos laikraštį. Taip pat labai padėjo ir tai, kad mama dirba mokykloje, kurioje mokiausi, todėl be vargo galėjau pasiekti reikiamas klases, nuveždavo ir parveždavo iš mokyklos.
Susidomėjo kalbomis
– Kalbomis pradėjai domėtis jau vaikystėje?
– Tiesą sakant, nuo pat mažens mane labiau traukė dainavimas, tačiau muzikos mokyklos lankyti nepradėjau. Krakių kultūros centre mokiausi groti gitara. Man puikiai sekėsi, todėl įstojusi į universitetą Kaune ėmiausi ieškotis vokalo mokytojos. Gaila, kad pradžioje paieškos buvo kiek nesėkmingos. Puikią specialistę pavyko rasti tik antrais studijų metais. Tačiau šiuo metu sėkmingai du kartus per savaitę lankau vokalo pamokas ir lavinu balsą, tikėdamasi, kad ateis laikas, kai galėsiu drąsiai dainuoti sau, draugams, šeimai ir gal net platesnei auditorijai (šypsosi).
Be to, iki aštuntos klasės rimtai galvojau tapti veterinare, bet šios svajonės teko atsisakyti, kai supratau, kad tikslieji mokslai ne man. Menai taip pat man patinka, bet nemačiau, kaip galėčiau tokioje srityje save rimtai realizuoti.
– Tai kada užsikrėtei ta užsienio kalbų „liga“?
– Baigiamosiose klasėse supratau, kad geriausia būtų eiti ten, kur lengviausiai sekasi, tai yra mokytis užsienio kalbų. Tai iškart labai susiaurino pasirinkimų ratą, reikėjo tik nuspręsti, kokias kalbas noriu mokytis.
Iš pradžių galvojau apie italistiką, tačiau prieš stojant nusprendžiau, kad bus geriausia studijuoti skandinavistiką atsižvelgiant į dabartinę darbo rinkos padėtį Lietuvoje. Ši specialybė šiuo metu ganėtinai populiari, tačiau mokytis nėra lengva, kadangi tai platus dalykas, apimantis ne tik skandinavų kalbas, bet ir tokius dalykus kaip istorija, literatūra, mitologija ir panašiai. Džiaugiuosi, kad bent kol kas mokslai sekasi gerai ir netenka labai persitempti, tačiau studijuojant kalbas reikia dirbti pastoviai ir rimtai, kad neliktų spragų.
Džiaugiuosi, kad mokytojos geranoriškai stengėsi padėti lavinti stipriąsias mano puses: teko dalyvauti konferencijose, rašyti rašinius, sakyti kalbas, versti tekstus, padėti leidžiant mokyklos laikraštį.
Užsiėmė vertimais
– Šiuo metu mokaisi, o ar yra tekę patirti „darbo duonos“?
– Po mokyklos baigimo nestudijavau, todėl dėl praktikos kelis mėnesius verčiau filmus iš anglų į lietuvių kalbą. Jau studijuodama kartais sulaukiu prašymų iš kitų studentų išversti vieną ar kitą tekstą. Kyla mintys apie oficialaus darbo ieškojimą, tačiau manau, kad neužtektų laiko ir jėgų, gali nukentėti mokslai.
– Tai ateityje save realizuoti bandysi būtent vertimų srityje?
– Pirmiausia noriu baigti bakalaurą, o vėliau planuoju stoti į magistrą galbūt užsienyje, o galbūt tame pačiame VDU. Po mokslų, aišku, reikės ieškotis būsto. O kokia veikla iki tol užsiimsiu, dar nesu nusprendusi, tiesiog viską parodys laikas ir pasiekti rezultatai (šypsosi).
– Po studijų žadi likti Kaune, o galbūt yra noras grįžti į gimtinę?
– Kol kas pasakyti negaliu. Kaunas man patinka, todėl gali būti, kad ir magistrą liksiu čia studijuoti. Žinau tik tai, kad miestas man žymiai patrauklesnis kaip vietoje nenustygstančiam žmogui nei kaimas, nes čia yra daug veiklos, žmonių ir galimybių, taip pat patogiau dėl negalios, todėl Krakėse gyventi ateityje neplanuoju, nebent vasaromis.
Didžiausias iššūkis – negalia
– Atrodo, jog iki šiol tau viskas klostosi kuo puikiausiai. O su iššūkiais ar teko susidurti?
– Didžiausias iššūkis – negalia, kurią turiu nuo gimimo dėl stuburo problemų. Sunku buvo kentėti skausmus po operacijų ir gulėti lovoje, o esu vienoje vietoje nenustygstanti asmenybė.
Taip pat nemažas iššūkis manęs laukė ir įstojus bei pradėjus gyventi bendrabutyje, kai reikėjo savarankiškai viską pačiai daryti, užmegzti naujas pažintis, prisileisti žmones ir susirasti draugų, nes turėjau atsikratyti senų su bendravimu susijusių kompleksų, kadangi mokykloje sunkiai sekėsi bendrauti su bendraamžiais – patirdavau daug patyčių. Tačiau džiaugiuosi, kad bent kol kas universitete nepasitaikė nė vieno tokio atvejo, kad studentas būtų nemaloniai bendravęs. Panašu, kad niekas net nekreipia dėmesio į tai, jog aš vežimėlyje, kviečia susitikti ar išgerti kavos.
Manau kad tie, kuriems mano negalia trukdo, tiesiog renkasi bendrauti su kažkuo kitu. Aišku, atsiranda dalykų, kurių negalėčiau pasiekti dėl savo problemų, tačiau apie tai negalvoju, derinuosi prie situacijos ir save realizuoju ten, kur turiu galimybę – gyvenu visavertį gyvenimą, jį tvarkau taip, kaip man atrodo teisinga ir stengiuosi nenuleisti rankų, jei ir iškyla kokia nors kliūtis, nes manau, kad visas kliūtis galima vienu ar kitu būdu apeiti.
– Kaip save ramini, kai sunku?
– Mane ramina dainavimas, pasikalbėjimas su tikrais draugais ar tiesiog pasivaikščiojimas vienumoje klausant muzikos ir mintis, kad viskas vis tiek anksčiau ar vėliau praeina, tik reikia pakentėti ir neprarasti savikontrolės, vilties. O kartais tiesiog reikia išsiverkti, išsipykti ir praeina.
– Kaip pasikeitė gyvenimas atsisėdus į neįgaliojo vežimėlį?
– Savo gyvenimą priimu tokį, koks jis yra, ir jį myliu, niekada negalvoju, kas būtų, jeigu būtų, ir nebandau įsivaizduoti savęs vaikštančios. Suprantu, kad negalia davė ne tik sunkumus, bet ir skatina kitaip žiūrėti į pasaulį, šiek tiek greičiau augti ir bręsti kaip asmenybei, kadangi kiekvieną dieną tenka spręsti problemas ir dorotis su iššūkiais, su kuriais sveikieji nesusiduria.
Iš pradžių galvojau apie italistiką, tačiau prieš stojant nusprendžiau, kad bus geriausia studijuoti skandinavistiką atsižvelgiant į dabartinę darbo rinkos padėtį Lietuvoje.
Svarbu suprasti, kad nors ir gyvenimas pasikeičia ne visai į gerą pusę bei atsiranda papildomų problemų, tačiau jis gali būti toks pats turiningas ir kokybiškas, teikiantis džiaugsmą nepriklausomai nuo to, ar eini savo kojomis, ar važiuoji keturiais ratais. Juk ir sveikam žmogui ne visada visos durys atviros. Viskas didžiąja dalimi priklauso nuo požiūrio į gyvenimą, užsispyrimo. Iš esmės manau, kad jei žmogus randa daugiau kliūčių nei galimybių įgyvendinti svajonę, tai nelabai ta svajonė jam svarbi.
– Galbūt per pastaruosius 10 metų pastebėjai požiūrio į neįgaliuosius pasikeitimą?
– Manau, kad yra nemaža pažanga, anksčiau daug dažniau žmonės gatvėje atsisukdavo ar net išreikšdavo užuojautą, kad turiu negalią. Dabar vis daugiau žmonių tiesiog tolerantiškai prieina ir pasiūlo pagalbą, pvz., pereiti per gatvę ar parduotuvėje paduoti kokią nors prekę, visiškai neišreikšdami nuostabos dėl to, kad aš sėdžiu vežimėlyje.
Buvo reikalinga pagalba
– Visas reikiamas įstaigas, vietas aplankai pati?
– Tikrai ne, bet tokių įstaigų prieinamumas vis didėja. Pvz., Kaune intensyviai tvarkomi šaligatviai, perėjose daromi nuolydžiai, klojamos naujos trinkelės ir pan. Kuo toliau tuo rečiau tenka daryti lanką, norint nuvažiuoti ten, kur reikia.
Labai nepatinka požiūris, kad neįgalusis pats nieko negali ir jį reikia pastoviai prižiūrėti ir visur kartu būti. Kaip tik esu už tai, kad toks žmogus būtų nuo pats mažens skatinamas ir mokomas kiek įmanoma tvarkytis savarankiškai ir pats kurti sau gyvenimą. Žmogaus tikrai nereikia izoliuoti ar uždaryti į auksinį narvelį, dėl to, kad jis turi sveikatos problemų, nes tai nėra joks nuosprendis o tik papildomas iššūkis gyvenime – visus iššūkius galima norint įveikti. Gyvenant Krakėse buvo reikalinga nemažai pagalbos, nes aplinka ten minimaliai pritaikyta, tačiau dabar, Kaune, tos pagalbos reikia minimaliai, nes gyvenu pritaikytame bendrabutyje ir studijuoju neįgaliesiems draugiškame universitete. Kartais iškyla tokios problemos kaip užsnigti šaligatviai ar parduotuvėje negaliu pasiekti prekės, tačiau visada atsiranda geranoriškų žmonių, kurie padeda. Taip pat padeda Kaune gyvenanti sesė. Bendrabutyje padeda kambario draugės.
– O kaip dėl mokymo programų neįgaliesiems, ar pastebi kokių skirtumų?
– Sunku atsakyti į šį klausimą, nes mokiausi bendrojo lavinimo mokykloje ir studijuoju universitete, kur nėra atskirties tarp sveiko ir neįgalaus. Tačiau vairuotojo pažymėjimą gavau neįgaliųjų vairavimo mokykloje, kurioje administracija ir instruktoriai geranoriški, paslaugūs ir supratingi, kadangi man teko derinti mokymąsi vairuoti su paskaitomis universitete. Tačiau manau, kad valstybė galėtų skirti didesnį finansavimą tokiems projektams, kadangi norinčiųjų mokytis vairuoti skaičius didelis, eilės susidaro keletui metų į priekį ir patiems kursams buvo skirta vos daugiau negu mėnuo, todėl krūvis buvo gana didelis ir sukėlė nemažai streso.
– Ir pabaigai, ar galėtum pasidalinti įkvėpinančiu palinkėjimu?
– Niekada nenustokite svajoti ir siekti nepriklausomai nuo aplinkybių ir iškylančių kliūčių, nes gyvenimas niekada niekam nebūna tobulas. Pasaulis priklauso svajotojams. Linkiu mokytis koncentruotis į pozityvią gyvenimo pusę.
