Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti

Ieva ir Monika ryžosi avantiūrai – paliko biurą ir dirba „iš namų“ keliaudamos aplink Europą

​​​​​​​Pirmadienį – juoda kava pusryčiams Graikijos Korfu saloje, ketvirtadienį – nakvynė laukinės gamtos Šiaurės Makedonijoje apsuptyje, o savaitgaliui – triukšmingas Serbijos sostinės Belgrado senamiestis. Taip atrodo darbo stalą iš biuro sostinėje „ant ratų“, riedančių net ir atokiausiais Senojo Žemyno kampeliais, perkėlusių vilniečių Monikos Lausytės (28 m.) ir Ievos Šapalaitės (28 m.) kasdienybė.
Monika Lausytė ir Ieva Šapalaitė
Monika Lausytė ir Ieva Šapalaitė / Asmeninio albumo nuotr.

Savo nuotykių dienoraštyje skaitmeninių klajoklių gyvenimo būdo plunksna įrašus lietuvės braižo jau keturis mėnesius, delnuose gniauždamos kemperio vairą, o pėdomis spausdamos jo akceleratoriaus pedalą. Spidometras, tuo tarpu, liudija įspūdingą keturženklį skaičių – 9276 įveiktus kilometrus, žemėlapis – už nugaros paliktą pirmąją dešimtį valstybių, o Monika ir Ieva šiandien geriau nei kas kitas žino, kaip išties atrodo darbas „per atstumą“.

Baltame popieriaus lape gimusi avantiūra

2018-ųjų vasarą Ieva ir Monika savo fizinį bei psichologinį pasirengimą išbandė pėsčiomis per 25 dienas įveikdamos 800 kilometrų ilgio piligriminį Camino de Santiago kelią, prasidedantį Pirėnų kalnų papėdėje Prancūzijoje ir besidriekiantį per visą Ispaniją.

Prisipučiame padangas, pasipildome tepalo, užklimpusios – išsikapstome, užlipam ant stogo ir išsivaduojame, kai užstringame šakose. Nieko nėra neįmanomo.

„Tai įkvėpė mus naujiems žygiams ir parodė, jog viskas įmanoma, svarbiausia – drąsiai siekti išsikeltų tikslų bei svajonių. Sugrįžusios ėmėme svarstyti, kaip įdomu būtų imtis naujo žygio – pasaulyje juk tiek neatrastų, neišbandytų galimybių. O ir aplinkiniai vis primindavo klausdami: „Koks kitas nuotykis laukia?“ – juokiasi I.Šapalaitė.

– Vieną vakarą, po darbų, baltame popieriaus lape užrašėme visas svajones, idėjas, išgryninome įdomiausias, pasvėrėme „už“ ir „prieš“. Kadangi skaitmeninių klajoklių idėja mums buvo tinkamiausia, ėmėmės planuoti ir siekti šio tikslo.“

Asmeninio albumo nuotr./ Skaitmeninių klajoklių rytai atrodo taip
Asmeninio albumo nuotr./ Skaitmeninių klajoklių rytai atrodo taip

Ruošėsi pusmetį, kemperį gabeno iš Vokietijos

Idėja išbandyti skaitmeninių klajoklių gyvenimo būdą realybe virto po pusės metų aktyvaus pasirengimo. Vien kemperio paieškos užtruko tris mėnesius. Dairėsi Ieva ir Monika pirkinio Lietuvoje, tačiau netruko pastebėti, jog čia pasirinkimas itin skurdus.

„Kemperio, kurio rida būtų ne didesnė negu 150 tūkst. kilometrų, paieškų geografiją praplėtėme iki Lenkijos ir Vokietijos. Iš pastarosios kovo mėnesį su Ieva ir jos tėčiu parsivarėme savo kelionės kompanioną – 130 tūkst. kilometrų „numynusį“ kemperiuką, kurį pakrikštijome „Mažule“ ir tobulinome iki pat išvykimo“, – 15min GYVENIMUI pasakoja M.Lausytė.

Nepastebimai prabėgo jau keturi kelionės mėnesiai, o labiausiai nustebino tai, kiek nedaug erdvės ir daiktų gyvenime reikia, kad būtum laimingas.​​​

Kuomet transporto priemonė ir gyvenamoji vieta ant ratų – 1997 metų „Fiat Ducato Riviera“ – jau buvo kieme, vilnietėms beliko užbaigti „einamuosius“ reikalus, suplanuoti maršrutą, atlikti būtinų daiktų kelionei atranką ir mėgautis maloniu jauduliu, nepaliaujamai augusiu iki išbrėkštant lemtingam birželio 22-osios rytui.

„Kas savaitę sugrįždavome prie užduočių ir stebėjome, kaip sekasi jas įgyvendinti. Labiau telkėmės į tai, kad kemperiukas būtų tvarkingas, kad turėtume visą įrangą ir priemones, reikiamas kelionei ir darbui, bei supratimą, kaip jomis naudotis.

Maršruto planavimui dėmesio skyrėme mažiau. Apsibrėžėme, kiek laiko keliausime ir kokia kryptimi. Nenorime savęs įsprausti į laiko rėmus – jeigu vienoje vietoje mums patiks labiau, joje pasiliksime ilgiau, o kitur tik pernakvosime“, – pasiruošimą didžiausiam gyvenimo nuotykiui prisimena I.Šapalaitė, prieš išvykdama gimimo dienos proga iš spalvoto popieriaus išpakavusi artimųjų dovanotą automobilių remontui skirtų įrankių rinkinį.

Saulės baterijos ir galimybė dirbti „iš namų“

Pakaitomis prie „Fiat Ducato Riviera“ vairo sėdančios ir vienodai vairavimu besimėgaujančios lietuvės jau susuko beveik 10 tūkstančių kilometrų per 10 valstybių – Lenkiją, Slovakiją, Čekiją, Austriją, Vengriją, Rumuniją, Bulgariją, Graikiją, Šiaurės Makedoniją ir Serbiją.

„Nors „Mažulei“ net 22 metai, ji laikosi puikiai: įveikia sudėtingiausius kelius, telpa mažiausiuose parkavimo vietose. Ant jos stogo yra dvi saulės baterijos, todėl kasdien galime naudotis elektra, krauti nešiojamus kompiuterius, telefonus ir dirbti „iš namų“. Jei saulės baterijų nebūtų, reikėtų ieškotis kitos darbo vietos, o tai tikrai sukeltų nepatogumų“, – pastebi M.Lausytė.

Tautiečių padedamos susiremontavo jau rytojaus dieną

Kemperis „Fiat Ducato Riviera“, kuriuo vilnietės suka kilometrus, kartais pateikia ir vieną kitą netikėtumą. „Mažulė“ turi tris akumuliatorius – pirmasis užveda variklį, antras, įkraunamas saulės baterijų, užtikrina 220 V elektros srovę, o trečiasis suteikia galimybę naudotis vandeniu ir turėti šviesą namelio viduje.

„Bulgarijoje mus užklupo „ciklopų era“ – trečiasis akumuliatorius pradėjo sekti, nebegalėjome naudotis vandeniu ir elektra namelyje. Atvykusios į Veliko Tarnovo miestą pastebėjome, kad akumuliatorius aptekėjo lipniu mėlynu skysčiu: jį atjungėme, išvalėme ir vėl prijungėme, tačiau tai nepadėjo – supratome, kad teks kreiptis į profesionalus.

Šios istorijos atomazga įrodo, kokią galią turi tinklaveika: internete pasidalijusios mano, palinkusios po kapotu nuotrauka, sulaukėme pažįstamo lietuvio žinutės. Jis Veliko Tarnovo mieste turėjo draugų, suveikė autoserviso kontaktus, ir jau kitą dieną akumuliatorių pakeitėme nauju“, – sutapimais kelionėje stebisi I.Šapalaitė.

Asmeninio albumo nuotr./ Monika ir Ieva – dažnos skalbyklų durų varstytojos
Asmeninio albumo nuotr./ Monika ir Ieva – dažnos skalbyklų durų varstytojos

Darbo vietą koreguoja interneto prieiga

Per savaitę Monika ir Ieva įveikia maždaug 500 kilometrų. Būna, kad kuriame nors mieste lieka kelioms dienoms. Pasitaiko, jog ir visą pusdienį praleidžia kelyje, nes pakliūna į kalnuotus, siaurus, atšvaitais nežymėtus keliukus.

Tiesa, merginų maršrutą koreguoja ne vien tai, kiek jas sužavi nauji peizažai, atsiveriantys pro „namų“ langus, bet ir interneto prieiga bei darbo grafikas – biuro sienas metams į gyvenimą ant ratų iškeitusios vilnietės dirba žmogiškųjų išteklių srityje. I.Šapalaitė paliko kolegas iš „Hostinger“ plušėti biure Kaune, o M.Lausytė atstovauja tarptautinei įmonei „Holo“, kurioje dirba 50 per visą pasaulį išsibarsčiusių žmonių.

„Darbai daro įtaką, kadangi kasdien būtinas geras internetas, sklandžiausiai veikiantis miestuose. Šiuo atžvilgiu gamta – ne pats geriausias „biuras“, – juokiasi I.Šapalaitė. – Dirbu visu etatu, pirmadienį–penktadienį, 9–18 val. Žinoma, visuomet galiu susiderinusi padirbėti kitomis valandomis. Darbus planuoju savaitę į priekį.

Mane labai nustebino tai, kad darbuotis nuotoliniu būdu man pavyksta efektyviau – per trumpesnį laiką padarau daugiau darbų. Trūkumas – esu toli nuo komandos, bet kolegos stengiasi mane įtraukti į veiklą, dalyvauju virtualiuose susitikimuose.“

Virtualiai su bendradarbiais bendrauja ir M.Lausytė: „Dirbu nuo pirmadienio iki penktadienio, dažniausiai – popiet, kai didžioji dalis mano kolegų prisijungia ir galime susitikti nuotoliniu būdu.“

VIDEO: Darbą biure vilnietės Monika ir Ieva iškeitė į metų trukmės kelionę aplink Europą

Mėnuo atsieina iki 2000 eurų

Kadangi pagrindinė Ievos ir Monikos darbo priemonė – internetas, prieš kelionę būtent jis tapo vienu pagrindinių jųdviejų galvosopiu:

„Svarstėme įvairius variantus: nešiojamą modemą, kuris suteikia interneto ryšį visoje Europoje, naudotis esamų lietuviškų telefono ryšio tiekėjų paslaugomis – deja, sąlygos nėra labai draugiškos ir pritaikytos darbui nuotoliniu būdu – arba pirkti SIM korteles su interneto planu kiekvienoje šalyje.

Išsiaiškinusios, kad pastarasis variantas geriausias kainos ir kokybės atžvilgiu, taip ir darome. „Medžiojame“ ir „Wi-fi“, bet dažnai kavinėse jis silpnokas, o mums reikia stipraus interneto vaizdo skambučiams. Žinote, Lietuvos internetas – nacionalinė vertybė“, – juokiasi merginos.

Didesnę išlaidų dalį sudaro kelių mokesčiai, dyzeliniai degalai ir maistas, o kiekvienas mėnuo keliautojoms bendrai atsieina nuo 1200 iki 2000 eurų.

Pasirodo, kad interneto kainos skirtingose Europos šalyje gerokai varijuoja – vienose jos lengviau įkandamos, kitose kanda skaudžiau. Štai Rumunijoje ir Bulgarijoje už 30 GB duomenų vilnietės sumokėjo 6 eurus, o Graikijoje už 5 GB – 8 eurus, be to, dar 10 eurų paklojo už pačią SIM kortelę.

Vis dėlto interneto prieiga nepatenka tarp didžiausių Senąjį Žemyną kemperiu maišančių bičiulių išlaidų. Didesnę dalį sudaro kelių mokesčiai, dyzeliniai degalai ir maistas, o kiekvienas mėnuo keliautojoms bendrai atsieina nuo 1200 iki 2000 eurų.

Asmeninio albumo nuotr./ Trijulė lanko ir didmiesčius, ir kalnus, ir pajūrius
Asmeninio albumo nuotr./ Trijulė lanko ir didmiesčius, ir kalnus, ir pajūrius

Kaip gamina, prausiasi ir skalbiasi?

Įdomu tai, kad per keturis kelionės mėnesius klajoklės dar nekart neapsistojo viešbutyje. Tik kuomet Graikijoje prie merginų savaitei prisijungė Monikos tėvai, keliauninkai gyveno nuomojamuose būstuose, tačiau ne dėl karštos vonios ar didesnės lovos.

„Visus patogumus turime „namuose“, o ko pritrūkusios, susirandame vietoje. Pamažu perpratome, kaip viskas vyksta esant tokiam gyvenimo būdui. Kas dvi savaites naudojamės savitarnos skalbyklomis. Skalbimas su džiovinimu dažniausiai kainuoja 3–10 eurų ir užtrunka iki 1,5 val., o kol skalbiniai sukasi būgne, galima pasivaikščioti, paskaityti knygą ar, pasinaudojus nemokamu internetu, paskambinti šeimai, draugams.

Kemperiuke turime dujinę viryklę, tad jame ir ruošiame maistą. Kavinėse valgome kartą per savaitę, norėdamos paragauti vietinio maisto, pasiilgusios picos arba užsimaniusios ledų, kavos, alaus. Iki šiol problemų už paslaugas ar prekes atsiskaityti banko kortelėmis nebuvo, bet stengiamės turėti vietinės valiutos grynųjų pinigų“, – viena kitą papildydamos pasakoja Ieva ir Monika.

Degalinių dušai – viena iš jų, tačiau ne visur jų randame, bet miestuose esančiuose hosteliuose už tam tikrą mokestį galima gauti ir šią paslaugą.

Anot istorijos herojų, skaitmeninių klajoklių gyvenimo būdą pasirinkusius labiausiai vargina buitiniai aspektai:

„Kadangi nesibaigiančio vandens šaltinio kemperiuke nėra, o panaudoto vandens bakas prisipildo gana greitai, turime nuolat galvoti, kur ir kada sustoti, kad prisipiltume ar ištuštintume indus. Kempinguose gyvename retai, tačiau užsukame į juos viską išsipilti. Vandens taip pat įsipilame arba kempinguose, arba degalinėse, arba kur pakelėje.

Vandens talpą kemperyje greitai išnaudojame, todėl dažnai ieškome ir alternatyvių vietų nusiprausti. Degalinių dušai – viena iš jų, tačiau ne visur jų randame, bet miestuose esančiuose hosteliuose už tam tikrą mokestį galima gauti ir šią paslaugą. Naudojamės „Park4night“ programėle, kurioje kemperiais keliaujantys žmonės kitiems pažymi įvairias naudingas vietas. Tai palengvina parkavimosi ar vandens paiešką. Keliaujant tokiu būdu yra daug nežinios ir neapibrėžtumo, mažai patogumų ir jokio pastovumo. Mūsų visa tai nevargina, tačiau, ko gera, ne visiems būtų priimtinas toks gyvenimo būdas.“

O kaipgi moteriški malonumai? Kirpykla, manikiūras, antakių korekcijos?

„Grožio saloną turi kiekvienas miestelis, o mūsų antakiai ir taip korektiški“, – juokiasi M.Lausytė.

Asmeninio albumo nuotr./ Nė žingsnio be keturkojo Čilio
Asmeninio albumo nuotr./ Nė žingsnio be keturkojo Čilio

Pasiėmė ir lojantį bendrakeleivį

Beje, Ieva ir Monika namelyje ant ratų gyvena ne vienos – savo kelionės dienoraštį smėlyje pėdutėmis rašo jųdviejų palydovas, trispalvis Kamčiatkos ganyklinis mišrūnas Čilis.

„Čiliukas šį mėnesį atšventė penkerių metų jubiliejų, bet tikslios jo gimimo datos niekas nežino, nes vos kelių savaičių amžiaus jis buvo rastas gatvėje. Pradžioje Čilį priglaudė „SOS gyvūnų“ globa, o netrukus jis susipažino su Ieva“, – pasakoja M.Lausytė.

Keliaus keturkojis drauge su jomis aplink Europą ar ne, vilnietės nusprendė nė nedvejodamos:

„Neabejojome, kad Čilis keliaus kartu, ir tai buvo viena iš priežasčių, kodėl pasirinkome kemperį, o ne kurį nors kitą variantą. Šuniukui svarbiausia būti kartu, nesvarbu, kuriame pasaulio krašte. Beje, Čilis sulaukia daugiausiai dėmesio, užkalbinimų, prašymų nusifotografuoti. Skirtingose šalyse į Čilį reagavo įvairiai: Slovakija ir Čekija labai draugiškos šunims, juos galima vestis į prekybos centrus ir kavines, tuo tarpu Austrijoje tvarka griežtesnė. Rumunijoje kalbino kas antras žmogus, o Graikijoje ilgesnius atstumus nukeliauti galima tik su draugišku gyvūnams taksi – viešasis transportas nepritaikytas. Teko būti išprašytiems iš autobuso“, – įžvalgomis dalijasi I.Šapalaitė.

Spidometras jau liudija 9276 įveiktus kilometrus, žemėlapis – už nugaros paliktą pirmąją dešimtį valstybių.

Klajonėse po Europą jaučiasi saugios

Ši vilniečių Ievos ir Monikos istorija ne vien primena, kokia didelė likimo dovana yra atrasti tokį patį nutrūktgalvį sielos draugą, bet ir moko, kad visos baimės, kliūtys ir barjerai tėra mūsų galvose.

„Keliauti nėra pavojinga – bent jau kol kas nesusidūrėme su nesaugiomis situacijomis. Esame atsargios ir jeigu nesijaučiame saugiai, važiuojame į kitą vietą. Stengiamės nepanikuoti, pasitikime kitais, bet ir budrumo neprarandame. Be to, Čilis pakankamai sargus ir iš tolo įspėja, kad saugo kemperiuką“, – paklaustos, ar nebaugu net ir po atokiausius Senojo Žemyno kampelius blaškytis tik su keturkoju, viena kitą papildydamos svarsto M.Lausytė ir I.Šapalaitė.

„Randame išeitį iš bet kokios situacijos. Mūsų moto – „Ką nors sugalvosim“. Tai išties pasiteisina, o ir naujų įgūdžių įgijome: prisipučiame padangas, pasipildome tepalo, pasikeičiame dujų balioną, išmokstame nuo kalno važiuodamos stabdyti bėgiais, užklimpusios purvyne išsikapstome, užlipame ant stogo ir išsivaduojame, kai užstringame šakose.

Nieko nėra neįmanomo, kaip dainuoja „Keistuoliai“ – juk svarbu tik labai norėti, pasistengti ir tikėti. Nepastebimai prabėgo jau keturi kelionės mėnesiai, o labiausiai nustebino tai, kiek nedaug erdvės ir daiktų gyvenime reikia, kad būtum laimingas“, – šypsenomis pokalbį su 15min užbaigia Bosnijos ir Hercegovinos sieną „Mažulėje“ drauge su Čiliu kertančios lietuvės.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos