Iššūkių nebijantis vyras yra ir socialinio televizijos projekto „Tamsoje“ nugalėtojas, dirbo radijo laidos „Aklas pasimatymas“ žurnalistu. Šiuo metu Andžėjus rūpinasi, kad interneto svetainės ir mobilios programėlės būtų patogios neregiams ir silpnaregiams – jis dirba Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos informacinės aplinkos prieinamumo specialistu.
Lūžis – apakus: teko perprasti technologijas
„Aš nežinau, kas yra matyti gerai, bet iki 17 metų buvau silpnaregis. Nors mačiau tik su viena akimi, man pačiam mano matymo užteko – nereikėjo baltos lazdelės vaikščiojant, jaučiausi savarankiškas ir laisvas“, – pasakojo Andžėjus.
Pasak jo, vaikystėje jis nesijautė kitoks nei bendraamžiai: važinėjo dviračiu, žaidė sportinius žaidimus. „Turėjau normalią vaikystę ir net, sakyčiau, truputį chuliganišką paauglystę. Kai suėjo 17 metų, apakau. Priežastis iki šiol nėra aiški – buvau pas gydytojus Vilniuje ir Kaune, tačiau atsakymo negavau. Jų supratimu, mano turėtas regėjimo likutis buvo visiškai minimalus. Bet man pačiam to užteko, kad galėčiau vaikščioti mieste, važinėtis dviračiu, t.y. gyventi įprastą gyvenimą“, – sakė jis.
Nors aklumas Andžėjui buvo netikėtas, tačiau su nauja realybe jis susitaikė gana greit ir nesunkiai. „Aš žinojau, kaip gyvena neregiai, kad jiems viskas būna gerai. Vienas pavyzdys, kuris įkvėpė, buvo keleriais metais vyresnė neregė. Man dar būnant silpnaregiu kartą ji pavedžiojo po visą Vilniaus centrą. Pamenu, kaip laisvai ji vaikštinėjo po Gedimino prospektą, kaip nuėjome prie prezidentūros, Neries pakrantės, kur pasėdėjome.
Kai apakau, nuo to mūsų pasivaikščiojimo buvo praėjęs gal pusmetis. Aš jį prisiminiau ir supratau: arba man, liaudiškai tariant, stogas nuvažiuos, nes aš labai nemėgau būti nuo ko nors priklausomas, arba aš pasiimsiu lazdelę ir išmoksiu gyventi“, – pasakojo neregys.
Po kelių pamokų, kurias neregiams organizuoja mobilumo mokytojas, jis pradėjo savarankiškai vaikščioti su lazdele.
Supratau: arba man, liaudiškai tariant, stogas nuvažiuos, nes aš labai nemėgau būti nuo ko nors priklausomas, arba aš pasiimsiu lazdelę ir išmoksiu gyventi.
Tačiau dar reikėjo išmokti naudotis ir technologijomis. „Iki to laiko į ekraną žiūrėdavau akimis – kaip regintieji, o dabar teko perprasti ekrano skaitymo programas. Kai galvoju dabar, tai – likimas. Besigilindamas į neregiams skirtas technologijas, aš jas labai pamėgau. O dabar mano pagrindinė veikla ir yra interneto technologijos. Esu informacinės aplinkos prieinamumo specialistas“, – sakė Andžėjus.
Daugėja veiklių neregių
Prieš 15–20 metų Lietuvos gatvėse retai kada sutikdavai neregį. Šiuo metu jie mokosi, dirba įvairiose srityse, taip pat aktyviai leidžia laisvalaikį – gyventi įprastą gyvenimą jiems leidžia naujausios technologijos ir gebėjimas jomis naudotis.
Andžėjus patvirtina: kuo toliau, tuo labiau neregiai aktyviai įsitraukia į visuomeninę veiklą, noriai bendrauja tarpusavyje ir viešuose renginiuose. Be to, daugelis neberiboja savo pasirinkimų, kur studijuoti ir ką dirbti.
„Mokyklą baigiau 2014 m. ir turbūt buvau vienas iš paskutiniųjų, kurie dar jautė dvejones, ar iš viso verta studijuoti, turint negalią. Pirmas – masažo studijas pasirinkau gerai apgalvojęs. Masažas man patiko, bet, tiesą pasakius, svajojau apie kitas specialybes – teisę, psichologiją. Tačiau tada galvojau, kad baigus teisę ir psichologiją, gali būti sudėtinga rasti darbą. Todėl nusprendžiau pirmiausia pabaigti masažo studijas ir turėti pagrindą po kojomis, nes masažuotojo darbą, jeigu tu esi imlesnis, visada susirasi“, – prisiminė Andžėjus.
Vis dėlto svajonės įgyti aukštąjį universitetinį išsilavinimą jis nepaleido ir galiausiai apsisprendė, jog studijuos socialinį darbą: „Supratau, kad šioje srityje geriausiai galėsiu save realizuoti.“
Socialinio darbo bakalaurą ir magistrą jis įgijo skirtinguose universitetuose, tačiau abu kartus siekti užsibrėžtų tikslų jam padėjo Europos socialinio fondo lėšomis finansuotas projektas „Studijų prieinamumo didinimas“, kurį įgyvendino Valstybinis studijų fondas.
„Kai esi neregys, studijuojant prireikia įvairių kitiems studentams nereikalingų dalykų. Tikriausiai kiekvienam neregiui reikalinga Brailio eilutė, kurios kaina prasideda nuo 3500 eurų. Kad ir ką studijuotum, visada susidursi su vaizdiniais grafikais. Tam irgi reikėjo įsigyti specialių priemonių. Paprastai kalbant, per šį projektą įsigijau mokymuisi reikalingas priemones“, – apie gautą pagalbą papasakojo pašnekovas.
Jis pasidžiaugė, kad visur, kur studijavo, susidūrė su profesionaliai dirbančiais studijų koordinatoriais. Pastarieji ir pasidalino informacija apie galimybę dalyvauti projekte.
„Pvz., Mykolo Romerio universitete yra koordinatorius, besirūpinantis studentų su negalia reikalais. Jis ir pasirūpina, kad reikalinga informacija pasiektų studentus. Tiesa, aš jau anksčiau buvau girdėjęs iš pažįstamų apie galimybę gauti paramą. Bet, manau, net ir nežinodamas to, būčiau laiku gavęs visą man reikalingą informaciją“, – universitetuose galiojančią tvarką, padedančią negalią turintiems studentams, gyrė jis.
Patogiau – nebūtinai geriau
Nors tiek bakalaurą, tiek ir magistrą Andžėjus studijavo neakivaizdžiai, tačiau sako, jog patirtys skirtingos.
„Magistrą studijavau labai įdomiu laikotarpiu – per kovidą. Mano bakalauras nuo magistro skiriasi kaip diena ir naktis. Kai studijuoji neakivaizdžiai, bet turi galimybę susirinkti gyvai į sesiją, susitinki su grupiokais, susibendrauji, tampate kolektyvu, einate pavakaroti ir t.t. Vyksta tikras studentiškas gyvenimas. Magistro atveju buvo tik nuotolinės studijos ir atsiskaitymai, todėl savo grupės draugų aš beveik nepažįstu“, – kalbėjo Andžėjus ir priduria:
„Aš supratau, kiek daug studijų metu duoda gyvi susitikimai. Iš bakalauro metų aš turiu draugų, su kuriais iki šiol bendrauju. O iš magistro, jei reikėtų pasakyti, kas su manimi studijavo, galėčiau pasakyti 3–4 pavardes. Išeina šioks toks paradoksas – atrodytų, neregiui studijuoti nuotoliniu būdu turėtų būti patogiau: interneto aplinka yra daugiau ar mažiau pritaikyta, dėstytojai skaidres siunčia. Bet man vis tiek kontaktinė studijų patirtis yra geresnė.“
„Vokietijos ir Švedijos miestai Vilniui neprilygsta“
Andžėjus nemėgsta būti vienoje vietoje, turi begalę draugų – tiek reginčių, tiek neregių. Su jais dažnai susitinka įvairiose Vilniaus vietose. Jo nuomone, Vilnius labai patogus miestas neregiams.
„Kadangi ne tik esu neregys, bet ir dirbu su informacinės aplinkos prieinamumu, galiu į tai pažiūrėti iš skirtingų pozicijų. Drąsiai sakau, kad Vilnius – labai patogus miestas. Man teko būti Stokholme, Varšuvoje, Frankfurte ir galiu pasakyti, kad kai kuriais atžvilgiais Vilnius šiuos miestus lenkia. Pavyzdžiui, Vokietijoje sprendimai priimami lėtai – kad įvyktų koks nors pokytis, reikia dešimt kartų pamatuoti.
Pas mus technologijos kur kas greičiau diegiamos. Aišku, Vilnius irgi turi minusų. Vienas tokių – iki šiol nesuvienodinti šviesoforų garsiniai signalai (vienur jie gali būti vienokie, kitur – kitokie). Bet tie dalykai palaipsniui yra tvarkomi.“
Pasak Andžėjaus, iš esmės Vilnius – labai technologiškas miestas. Čia veikia visi pavežėjimai, maisto, kitų produktų pristatymai į namus – yra daug platformų, kuriomis gali pasinaudoti, būdamas neregiu.
„Sakykime, mane dabar paliktų bet kur Vilniuje, aš per 20 min. galėčiau bet ką „susišaudyti“: nuo dantų šepetėlio, aprangos iki maisto ir dovanos. Ir visa tai – neišeidamas iš namų, vien su telefonu rankose“, – Vilniaus privalumus vardijo pašnekovas.
Dauguma neregių naudojamų programėlių, pasak Andžėjaus, yra pakankamai paprastos ir patogios ne tik neregiams. Tačiau regintieji dažnai to net nežino. Pavyzdžiui, kad kiekvienas išmanus telefonas yra kalbantis, tereikia įjungti ekrano skaitymo programą.
Mane dabar paliktų bet kur Vilniuje, aš per 20 min galėčiau bet ką „susišaudyti“: nuo dantų šepetėlio, aprangos iki maisto ir dovanos. Ir visa tai – neišeidamas iš namų, vien su telefonu rankose.
Andžėjus pamini ir kitas naujų technologijų galimybes, kurias dažniausiai naudoja neregiai. Pavyzdžiui, ką nors nufotografavus telefonas apibūdina, kas toje nuotraukoje pavaizduota, speciali programėlė padeda patogiai naudotis viešuoju transportu ar kitu transportu, o į kompiuterį įdiegta speciali programa perskaito nuskenuotus dokumentus, sąskaitas ir kitus svarbius pranešimus.
„Šiandien neregiams patogiai prieinamos ir daugelis interneto svetainių bei socialinių tinklų“, – pabrėžia jis.
Andžėjus dalyvavo Europos socialinio fondo lėšomis finansuotame ir Valstybinio studijų fondo įgyvendintame projekte „Studijų prieinamumo didinimas“. Šis projektas jau ne vienerius metus teikia pagalbą negalią turintiems žmonėms, norintiems studijuoti. Už projekto skirtas lėšas studentai gali įsigyti jiems reikalingų priemonių, programų, kurios palengvina studijų procesą.
-
„Tamsoje“ laimėtojas Andžėjus ir Ieva Ravanai taps tėvais: kuriozas šventėje ir „Vynuogės“ vardas
-
Kalbos sutrikimą turinčios Editos gyvenimo virsmas: užsisklendimą namuose pakeitė pašaukimas konditerijai
-
57-erių mokytoja Jūratė ne pensijos laukia, o mokosi: baigė antras studijas ir įkvėpė studijuoti dukrą
