Apie vyrą ir moterį
Rytų filosofija, kurią studijuoju, sako, kad vyras ateina nesusiformavęs, neturintis nieko, jokių įgūdžių visiškai. Jis turi eiti mokytis. Moteris ateina turėdama viską, žinodama viską, ir ji ateina, nesvarbu, kiek jai metų – 5, 10 ar 20, ir sako: gi aš žinau viską. Gi aš jau seniai visa tai žinojau! Moters abudu smegenų pusrutuliai gali veikti vienu metu, ir ji gali į juos įeiti, išeiti, ji gali juose būti, o vyrui veikia tik vienas pusrutulis. Jis turi milžiniškų pastangų įdėti, kad veiktų dar ir kitas, nors penkioms sekundėms.
Aš sutikau savo žmoną, kai man buvo 20, jai – 19-ka. Ten jau viskas buvo aišku. Tik mes žingsnis po žingsnio, kažkokie pykčiai, stadijos, šlifavimasis, bet labiausiai mūsų santykiai pradėjo keistis, kai nebeliko alkoholio, tabako, ir mes pradėjome realiai spręsti dalykus. Realiai skauda, fiziškai skauda, todėl kad vaikystėje nesimokėme tų dalykų.
Aš pradėjau klausti: kodėl to mokykloje nemoko, kodėl apie tai niekas nešneka? Ta rytų išmintis man atvėrė akis ir grąžino mus vieną kitam, nes nuo to skausmo vis tiek kažkada pavargsti, varai varai... Skauda, skauda, ten tiek priraizgyta, ir kiek dar nepasakai, kiek dar neišsakai, kiek dar paskaitų tokių yra, ir žmonės tikrai to neatlaiko.
O dar sociumas... Jis tiek prikištas viso to, kad jeigu tau negerai, tai skirkis, negi nematai, kad kita jau akį merkia? O ten tas pats per tą patį ir dar blogiau.
Apie išėjimą iš skausmo ir sugebėjimą išsaugoti santuoką
Kas padėjo? Tai turbūt alkoholio nebuvimas,blaivi sąmonė, paskaitos ir kažkoks vidinis tikėjimas. Kai sėdim, žiūrim vienas į kitą, ir sakau jai, kad aš neatėjau į šią žemę, kad suteikčiau tau skausmo, griauti tavo gyvenimo. Ir ji sako: aš taip pat neatėjau. Tai kodėl mes taip darom?
Pamenu, mano žmona sako – tavęs nėra namie, tu visada sporte. Sako, tu turi kažką daryti. O aš kodėl aš, kodėl ne ji? Bet man kažkas iš vidaus sakė, kad aš turiu. Pirmas turi pradėti tas, kuriam skauda.
Apie pamokas
Aš tinginys. Aš tingiu atsikelti, pasimokyti, skirti laiko. Išgirsti, ką man sako, negalvojant apie tai, negalvojant, ko aš noriu, bet ką galiu duoti. Tokia tinginystė, kur jauti, kad turi duoti daugiau negu imti, o vidinė žmogaus natūra tik imti, imti, imti... Juk pati santykių esmė yra duoti, nesitikėti atgal.
Tai mano žmona, ką man davė, tai kantrybę. Ji davė, kai galėjo šimtą kartą mane palikti, išeiti, bet ji davė.
Apie tai, kaip jį apibūdintų žmona
Ji man pasakytų, kad aš labai geras. Aš toks geras... Didelė, didelė širdis visiems. Gal net tokio kvailumo priduoda – geras, bet kvailas. Noriu visiems padėti. Ir nuo to esu labai nukentėjęs, bet nieko negaliu sau padaryti, tokia tiesiog yra mano natūra.
Dėl to mes gaunam savo antrąsias puses arba mokytojus, kurie išmoko. Jie ateina ir kažką padaro tau. Tau skauda, bet tu išmoksti. Ir tada tu gali pykti ant to žmogaus arba padėkoti. Dėkui tau, tu man sukūrei tokį skausmą, bet dėl to, kad aš tingėjau ir nesirūpinau tuo, man kažkas sakė.
Gamta yra magiška. Ji viską išfiltruoja, ir tu palieki su savimi toks, koks esi iš tikrųjų.
Apie pagrindinę žinutę skaitytojams
Ko gero, ne veltui pasirinkau sėdėti basas su tavimi, nes patyriau, ką reiškia vaikščioti per žemę basomis, patyriau, ką reiškia atsigulti ir pagulėti ant žemės, kai yra kažkoks didelis nuovargis, skausmas, kai yra sunku, kai turi nereikalingų baimių.
Ir tu jam sakai: eik, patylėk. O jam eiti patylėti yra kančia – kažkur bute, kur ūžia, garsas. Tai mano patarimas būdavo – eik į žygį. Į gamtą. Eik bet kur, bekele, per miškus klampok, į pelkes...
Gamta yra magiška. Ji viską išfiltruoja, ir tu palieki su savimi toks, koks esi iš tikrųjų. Tada pradedi girdėti, tada pradedi kalbėti su savimi.
Atsisakykite alkoholio, tabako, narkotikų, bet ko, ką jūs vartojat, kad galėtumėte skristi ir pajusti tą kaifą. O išmokite būti su savim, kad ir vienutėj, tris dienas, savaitę laiko, ilsėtis, o ne dėl to, kad aš savęs viduj nekenčiu, aš bėgu iškart į išorę ir ten išsitaškau.
Apie pašaukimą
Būti geru žmogumi ir yra žmogaus paskirtis. Nekenkti, nežudyti kitų gyvybių formų. Bet čia yra labai gilu, ir žmonės nesusitvarkydami, neturėdami žinių, varo visiškai į priešingą pusę, o tam yra paskaitos, seminarai, kaip tau atrasti paskirtį, pašaukimą.
Tada žmonės dar labiau bėga nuo savo prigimties, nuo savęs, nuo tėvų, meilių, ir jie tada veda treniruotes, kaip gerai aš save realizuoju, visi tau ploja... Tada atsisuki atgal: ir tavo vaikai be tavęs, ir žmona be tavęs... Jie tiesiog tave myli.
Yra labai geras žodis ,,neglect“ – tu nusisavini visa tai iš jų, tu naudojiesi, tu naudojiesi jų gerumu. Koks atradimas dar gali būti? Tai nustoti naudotis, o iš tikrųjų grąžinti tą meilę, toks didžiausias atradimas.
Vaikai dabar yra, šiuo momentu, o manęs nėra, aš dirbu, bandau užkariaut pasaulį ir taip toliau. Kam? Patenkint savo ego?
Apie gyvenimo tempą
Voras išsineria kelis kartus per metus, taip mūsų oda keičiasi kas kiek laiko, tai ir mano vidinė būsena irgi keičiasi. Ji nuolat keičiasi. Sakai, kad gyvenu dideliu tempu. Aš žinau, kad jis dar labiau augs. Bet jisai užaugs kitokiais dalykais, kurie man bus malonūs, faini ir aš norėsiu būti tam tempe, bet nenorėdamas ar bandydamas užkalti visus pasaulio pinigus, išsitaškyti, bandydamas įtikti žmonėm, būti kažkur matomu, žinomu.
Bet tempas tikrai nesumažės, nes tris vaikus turiu. Jie auga. Ir jeigu tu pabėgi staiga į veiklą, tada praleidi visą tą vaikų augimą. Aš matau iš karto, kai dažniau būnu su vaikais, kaip jie jaučiasi, kai aš rečiau būnu. Ir aš tiesiog nenoriu prarast šito momento. Viskas.
Mano vaikai šešerių metų, penkerių ir pusantrų, jie daugiau niekada nebus tokie. Jie dabar yra, šiuo momentu, o manęs nėra, aš dirbu, bandau užkariaut pasaulį ir taip toliau. Kam? Patenkint savo ego?
Ateina suvokimas, kad man nereikia tų dalykų. Ir tada pradedi paleisti visas tas veiklas, kurios yra tikrai sekinančios ir skatinančios mano dar didesnį atsitraukimą. Aš jas tiesiog noriu paleist, paleist, paleist...
Apie tėvystę
Tėvystė labai stipriai susijusi su moterimi. Vyrasneturi tos meilės, tiesiog neturi, jis yra toks karys. Kardą davei – ir jis ten „aaaaa“ varo. O moteris... Duotybė jos tokia, kad ji tą vaiką gali išnešioti, gali pagimdyti. Gimsta jausmai. O manyje jie negimsta, man vaiko nėra, tai ir nėra, o, va, atsirado – „o, vaikas yra“. O moteris visa tai išgyvena. Ji paskui mokosi jį mylėti, auginti.
Iš tėčio gavau griežtumą, mamos meilės kažkiek buvo, to užteko. Mano žmona kitokia.
Ir kažkurioj stadijoj kažkas pereina tėčiui. Mama gali būt šalia, bet, va, pereina. Ypač, kai turiu tris vyrus. Aš nežinau, kaip reikia tėčiu būti. Aš pasakiau „sėdėt!“, rėkiu. Žmona: „Kodėl tu rėki?“ Aš: „Nežinau, turbūt taip reikia.“ Cha cha... Na, ir nieko, ir tada eini, mokaisi. Tada ji sako: „Žiūrėk, juos galima apkabinti, juos galima priglausti. Jeigu tu duodi tos meilės, tos šilumos...“ O aš: „O kas ta meilė? Kas ta šiluma?“ Ir ji tada: „Tu nežinai, kas tai yra?“
Kiek mama perdavė, kiek tėtis perdavė, išmokė, su tiek ir atėjau. Dažniausiai mes iš tėvų kiek gaunam, tiek ir atsinešam į šeimą. Viskas. Iš tėčio gavau griežtumą, mamos meilės kažkiek buvo, to užteko. Mano žmona kitokia.
Apie mokymąsi mylėti
Aš nemoku, tikrai nemoku. Yra tie bernai (sūnūs – aut.)... Man atrodo, kai jisai verkia, tai reikia nutildyti, o iš tiesų reikia paklausti -o kas tau yra? Priklaupti, paklausti, pagalvoti gal jis kokių nors išgyvenimų turėjo...
Labai dažnai man taip buvo. Kai mano tėvas su mama tikrai labai daug dirbo, o aš noriu ledų, noriu kokio nors šautuvo, o jie man – ne. Kodėl? Tiesiog ne, nes tuo metu jie užsiėmę, kažką dirba, o aš pas juos ateinu ir duokit man, čia ir dabar, ir be perstojo – duokit, duokit, duokit... Ir man tada likdavo nuoskaudos: kiti turi, o aš ne.
Ir mano vaikai taip daro. Bernai ateina, ir aš irgi juos pavarinėju, sakau – eikit, eikit. Mano žmona man sako: o kodėl? Ar tu negali jiems nupirkti ledų ar šautuvo, kokio jie nori. Tada galvoju – taip, gi galiu.
Apie žmoną ir atsidavimą
Gal tik metai dabar, pusantrų, kai aš mokausi mylėti. Pasakyti myliu tai yra lengva, bet išpildyti... Kai savo noru noriu išplauti indus, atnešti gėlių ne dėl to, kad sociumas taip sako, o dėl to, kad man viduje vienaragiai, vaivorykštės ten skleidžiasi, – taip ją myliu.
Ir aš grįžtu pas ją ir sakau: kaip tu galėjai tiek ilgai laukti, mes 14 metų kartu, aš tik dabar... Ir ji sako: na, aš kantri. Tai toms moterims, kurios tikrai kantrios, nepuola ieškoti kitų vyrų, nepradeda gerti, nepradeda jų smerkti, ir tos, kurios sulaukia, joms žiauriai pasiseka, nes tie vyrai pačioje pradžioje tokie mediniai... Aš ne išimtis. Aš toks buvau, nors išorėje gal atrodytų kitaip.
Nuo to ir pradėjau mūsų pokalbį – nuo žmonos. Nuo jos įsitraukimo ir atsidavimo.14 metų... Man negėda prisipažinti. Nes kiek mes gyvensim? 80 metų? 90? Ir aš einu etapais, einu, einu, o už kalnų eina dar didesni iššūkiai. Ir aš jų nebijau, aš jų laukiu. Aš labai džiaugiuosi.
Igno Bakėjaus gyvenimo filosofija:
- Priklausomybių atsisakymas – tai pirmas žingsnis, norint išvengti krizių šeimoje;
- Kurti gražius santykius šeimoje padeda įvairios žinios; mokykis, ieškok atsakymų paskaitose, kaupk išmintį, o ne kaltink kitą;
- Nei vienas iš mūsų neateiname į žemę tam, kad suteiktume skausmo savo artimiesiems;
- Keistis poroje pirmas turi pradėti tas – kuriam labiausiai skauda;
- Už kiekvieną suteiktą skausmą reikia dėkoti, kaip už vertingiausią pamoką;
- Santykiuose visada klausk savęs, ką gali gali duoti, o ne tik imk;
- Kritinėse situacijose vyras, priimdamas sprendimus ir prisiimdamas atsakomybę, labiausiai auga;
- Gamta yra magiška – ji filtruoja, ir tu pasilieki su savimi toks, koks iš tikrųjų esi;
- Būti geru žmogumi ir yra žmogaus tikroji paskirtis;
- Nebijok pripažinti savo silpnumo ir klaidų.
