M.Paleckaičio darbas nėra niekaip susijęs su teisėsauga, bausmės atlikimu, kalėjimais. Jau daug metų jis dirba Lietuvos sveikatos mokslų universiteto veterinarijos akademijoje ir studentams dėsto kinologiją ir žuvininkystę.
Tačiau dažną šeštadienį, vietoj ramaus pasibuvimo namuose ar žvejybos, Mindaugas važiuoja į kalėjimą. Maždaug šešerius metus jis priklauso vyrus jungiančiai „Veiklių žmonių bendrijai“ – krikščioniškai ne pelno organizacijai. Bendravimas su nuteistaisiais yra viena iš jų veiklų – visiškai savanoriška.
Įvairiose pasaulio šalyse veikianti bendrija įkurta 1952 m. JAV, o jos įkūrėjas buvo jaunas amerikiečių fermeris Demosas Shakarianas.
Į organizacijos veiklą įsitraukia žmonės, savo gyvenimuose turėję pačių įvairiausių patirčių, tačiau juos visus vienija bendras dalykas – krikščioniškas tikėjimas.
– Mindaugai, susitikome pasikalbėti apie kalėjimus, o jus pakalbinti pasiūlė jūsų draugas, išvydęs feisbuke mano pasakojimą apie pokalbį su nuteistuoju iki gyvos galvos Rolandu. O kaip į jūsų gyvenimą apskritai atėjo kalėjimas?
– Pati pradžia buvo dar sovietmečiu, kai net nekvepėjo pertvarka. Tada, tuometinėje Lietuvos veterinarijos akademijoje, dirbau su studentų kultūros klubu. Šefavome tam tikras įstaigas, turėjome skleisti gerąją atmosferą. Tarp tų įstaigų buvo ir Pravieniškių pataisos namų vadinamoji antroji zona.
Ten važiuodavome su dramos, aerobikos būreliais. Taip susipažinom su tos vietos gyvenimu. Pradžioje buvo labai baugu. Tai buvo zona, jie visi aprengti vadinamomis robomis. Drabužiai – juodi, batai – kažkokie geležiniai, kepurės baisios. Ir tik dvi spalvos – balta ir juoda.
Po susitikimų mes jų klausėm: kas jums patiko labiausiai? Jie sakė, kad spalvos.
Toks buvo pirmasis kontaktas. Beje, su kai kuriais žmonėmis dar ir vėliau bendravome ilgą laiką. Kai kurių jau nėra gyvų.
Ten pamačiau, kad yra kitas pasaulis, pilnas žmonių. Nesvarbu, kad jie juodai apsirengę, kad kai kurie prisidirbę virš barzdos, bet jiems reikia pagalbos, paprasto žodžio.
Paskui važiavimas į kalėjimus liovėsi. Nevažiavau 30 metų. Dabar suprantu, kad tuomet tai buvo tik repeticija.
– Kodėl?
– Nežinau, tada tai buvo veikla, kurią tiesiog privalėjau daryti – mums buvo liepiama, buvo prašoma. Bet man tai nebuvo nuolatinis tikslas. Nebuvo idėjos nešti šviesą.
– O kas nutiko po tų 30 metų?
– Atradau „Veiklių žmonių bendriją“ ir įsiliejau į jos veiklą. Mūsų Kauno skyriuje yra buvusių kalinių, narkomanų, kurie narkotikus vartojo daugiau kaip 30 metų. Ir liovėsi, atradę tikėjimą. Organizacijos žmonės lankė juos kalėjime, o išėję jie prisijungė. Baigė nesąmones su narkotikais, alkoholiu, pasuko į sielovadą, kartu su kitais organizacijos nariais pradėjo važinėti į kalėjimus ir sakyti žmonėms: jūs galite išlipti iš šios duobės ir daugiau į ją nebeįkristi.
Tie žmonės baigė nesąmones su narkotikais, alkoholiu, pasuko į sielovadą.
Mane tai rimtai užkabino – užkabino darbu, o ne kalbom. Bendrijoje esu šešerius metus, o pats į kalėjimus važinėju jau trejus metus. Pas mus viskas pagrįsta liudijimu, o ne pamokslais. Tarp mūsų bendrijos narių yra ir buvęs vadinamasis gyvagalvis, t. y. žmogus, nuteistas iki gyvos galvos, o dabar jau išėjęs į laisvę. Nesigilinau, kaip, greičiausiai per malonę. Tokie žmonės ir liudija savo gyvenimą.
Labai gerai, kad tai toleruoja kalėjimų vadovybė. Mes važiuojame kaip organizacija, yra sudarytos sutartys. Važiuojame į visus Lietuvos kalėjimus – Kybartuose, Marijampolėje, Alytuje, Pravieniškėse, Panevėžyje, Vilniuje, Šiauliuose.
– Ką jūs veikiate kalėjimuose? Kokie būna susitikimai?
– Į susitikimus ateina tie žmonės, kurie nori išsilaisvinti. Būna žmonių, kurie iš savo vidinių problemų išsilaisvina jau būdami ten. Ir sako: aš šaukiu, kad aš jau laisvas, o į mane žiūri kaip į durnių. Bet tikėjimas išvaduoja iš tų reikalų. Mes žmonėms norime parodyti kelią, mes patys turėję priklausomybių, o gal – ir turintys. Bet bandantys išsivaduoti.
Kaip ir sakiau, viskas yra per liudijimą. Nereikia žmonėms pamokslauti, nereikia jiems įrodinėti tiesų. Tik pasakyti, kas buvo man, kaip nutiko. O dabar aš stoviu čia, laisvas. Nuėjau labai ilgą ir sunkų kelią. Tada žmogus pagalvoja: aš sėdžiu daug mažesniame šūde, nei jis sėdėjo, bet jis sugebėjo ištrūkti.
– Visi bendrijos žmonės turi savų patirčių, o ką liudijate jūs?
– Buvau situacijoje, kurią pavadinčiau žemiau nulinio taško. Tada supratau, kad gyvenimo laiptai, nors ir tęsiasi, tačiau turėklų – nebeliko.
Po vieno verslo projekto, pasaulinės ekonominės krizės akivaizdoje, likau su milžiniškais milijoniniais įsipareigojimais bankams. Tada tą patyrė, išgyveno daug verslo žmonių. Pajutę, kad situacija nebekontroliuojama, kad įsipareigojimai bankams nebepakeliami net pardavus visą turimą turtą, vieni nusižudė, kiti nėrė į butelio dugną, prasidėjo depresijos, psichotropiniai vaistai ir taip toliau. O juk prieš metus žmogus buvo gerbiamas visuomenės narys, pasiturintis, aukojantis kitiems, sveikas, sportiškas, geranoriškas.
Gyvenimo laiptai, nors ir tęsiasi, tačiau turėklų – nebeliko.
Neturėjau jokio noro eiti tuo keliu, nes, kaip jau minėjau, statūs laiptai liko be turėklų. Depresinės nuotaikos palietė ir mane. Bet ką pasieksi ar ką įrodysi, jei pasirinksi šuolį nuo tų laiptų? Koks tu būsi „didvyris“, pasirinkęs tokį kelią? Kokiu vardu tave minės artimi žmonės, kuriems užkarsi visas skolas ir įsipareigojimus? Visiems laikams liksi blogiečiu, išdaviku. Nekoks jausmas išties suvokti, kad situacija nebeišsprendžiama ir nėra kelio. Jokio kelio.
Tačiau tuo absoliutaus juodumo metu atėjo šviesa. Pamenu, vieną naktį, kai vidinė įtampa pasiekė apogėjų, sušukau: „Viešpatie, tu matai į kokią vietą įlindau, pats visai to nenorėdamas. Nematau jokios išeities, sieloje – juodoji skylė, į save siurbianti visas racionalias mintis. Prašau tavęs – suteik man ramybės ir išminties.“
Ir kažkas trakštelėjo viduje. Nejučia atėjo ramybė ir aštrus mąstymas, supratimas, ką turiu daryti, norėdamas ištrūkti iš to narvo. Net ir ekonominės krizės metu pavyko parduoti kelis brangius nekilnojamojo turto objektus, o vienas 2010 m. sandoris greičiausiai buvo didžiausias tų metų Kauno nekilnojamojo turto pardavimo sandoriu.
Man pavyko. Tad mano liudijimas toks.
– Kodėl taip nutinka? Kodėl vienam pavyksta, o kitam – ne? Pasaulyje daug nelaimingų žmonių – daug skolingų, prasigėrusių. Čia jūs pasirenkant išbristi ar pasirenka jus?
– Dabar sėdžiu, kalbu ir galvoju... Galvoju, ar važiuoju į kalėjimą, nes turiu atsilyginti žmogui? Ne, aš turiu atsilyginti Viešpačiui, kuris mane išgelbėjo. Čia ir yra atsakymas, kodėl važiuoju. Man padėjo susiorientuoti, rasti ramybę, padėjo išlikti blaivaus mąstymo.
Važiavimas į kalėjimus gal yra atsidėkojimas, gal taip esu raginamas, bet to nejaučiu? Kodėl man šeštadienį reikia važiuoti į kalėjimą? Ir kodėl grįžtu laimingas? Greičiausia taip.
Aš niekada nebuvau pagalvojęs, kol jūs paklausėt. Gal todėl, kad kai buvo kalėjimas mano viduje – aš radau išėjimą. Buvau vedamas į tą vietą, kur durys atsidaro, kur gyvenimo laiptai – vėl su turėklais.
O kodėl vienam vienaip, o kitam kitaip? Sunku pasakyti. Neturiu atsakymo.
Gal todėl, kad kai buvo kalėjimas mano viduje – aš radau išėjimą.
– Kalbant apie kalėjimus ar rašant tokiomis temomis, dažnai jauti dalies visuomenės neigiamas reakcijas.
– Šiandien buvau teisme. Liudijau, kad iki gyvos galvos nuteistas žmogus galėtų išeiti į laisvę. Jo žiaurus likimas, jis labai trumpai gyveno pilnamečio žmogaus gyvenimą – netrukus, kai sukako 18 metų, buvo nubaustas pačia didžiausia bausme – įkalinimu iki gyvos galvos. Padarė brutalų, labai žiaurų nusikaltimą.
Dabar jam per 40 metų, taigi nelaisvėje jis yra daugiau kaip 20 metų. Kai praeina 20 metų, žmogus gali prašyti teismo sušvelninti bausmę. Ir aš tikiu, kad tas žmogus kada nors išeis. Ne todėl, kad jis jau atpirko kaltę. Jos jis niekada nebeatpirks, tačiau jis gali dar kažką nuveikti, kad kiek įmanoma labiau atlygintų visuomenei už gailestingumą. Žinoma, jei to gailestingumo jis sulauks.
Mes su juo susipažinome Alytaus pataisos namuose. Nesigilinau į jo, o taip pat į visų kitų, ateinančių į susitikimus, nusikaltimus. Jei įsigilinčiau – gal nebegalėčiau bendrauti. Ir kartais pagalvoju, kaip žmonės sugeba atleisti. Šito aš nežinau.
Bet jei tu iš tikro esi žmogus, kuris nori gyventi normalų gyvenimą, Dievu tikintis žmogus – tu iš savo kalėjimo neišeisi. Tu jau užmušei. Manau, kad įtikėjęs žmogus gauna dar didesnę bausmę, nes jis žino, kad Viešpats savo krauju atpirko už jį nuodėmę.
Kalėjimuose matau žmones, kuriuos iš tikrųjų graužia sąžinė. Tad štai tokie žmonės gal ir verti visuomenės pasigailėjimo per teisėjų sprendimą.
Kai paeina 20 metų ir žmogus turi teisę prašyti peržiūrėti jo bylą, visų pirma žiūrima, kaip jis kalėjime elgiasi. Jei jis yra agresyvus, tai net kalbos nėra, kad jį išleis į visuomenę.
Yra žmonių, kuriuos matome ir kurie stengiasi. Jie yra labai skirtingi, tie, kurie nuteisti iki gyvos galvos. Skirtingų likimų ir požiūrių į būsimą gyvenimą. Išleisti galima tik tuos, kurie labai gailisi, kurie išpažįsta.
Kai pirmą kartą kalėjimo administracija paprašė mūsų susitikti su nuteistaisiais iki gyvos galvos, meldžiau, kad tik į susitikimą neateitų vienas iš atliekančių bausmę. Jo pavardę žino visi, jo nusikaltimai buvo aprašyti. Buvau „YouTube“ prisižiūrėjęs apie jį. Galvojau: juk jis monstras. Ir jis atėjo. Pats pirmas. Žiūriu: stovi. Dar klausia: negi jūs mūsų nebijote? Tiesą sakant, tada iš tiesų buvo labai nejauku.
Apsikabinam iš tikro, nėra jausmo, kad driežą apkabinčiau.
O dabar? Dabar mes ir apsikabinam atsisveikindami. Apsikabinam iš tikro, nėra jausmo, kad driežą apkabinčiau. Žmogų. Prislėgtą begalinės kaltės, begalinės tikrąja prasme bausmės ir vertą tos bausmės, tačiau – žmogų.
Vienas iš lankomų kalinių buvo nuteistas išimtine – mirties bausme – sušaudant. Tai buvo kiek seniau, kai tokia bausmė egzistavo. Kai susipažinome, buvo jau seneliukas, su barzda. Atrodo, visiškai nekaltas seneliukas, bet praeityje kažką labai pridirbęs. Jam diagnozavo prostatos vėžį.
Turime tokią maldą už sergančius žmones, ji labai stebuklingai veikia... Ir jis pasveiko. Žmogus buvo žmonių nuteistas sušaudyti, bet Kristus pasakė: tu gyvensi. Ir išgydė jį. Aš tokių dalykų esu prisižiūrėjęs... Žmogus, kuris serga AIDS, hepatitu C, tuberkulioze ir dar vėžiu – jis gyvena. Ir gyvena visavertį sveiko žmogaus gyvenimą – sukūrė šeimą, dirba. Ir tai yra stebuklai.
Kai pasakoju apie misiją kalėjimuose, į mane pažįstami žmonės žiūri: jis gi dėstytojas, visą darbinį gyvenimą dirbantis universitete. Ir sako: Minde, tu išprotėjęs? Ne, aš tik sakau, ką mačiau. Ten tokių dalykų yra, sunkiai suvokiamų.
O grįžtant prie kalėjimo... Kai kurie žmonės, kurie ten sėdi, ieško išsigelbėjimo. Ir dalis jį randa. Nedaug jų į susitikimus su mūsų vyrais ateina. Pavyzdžiui, bausmę atlieka apie 900, o ateina apie 30–50.
Yra jau išėjusių iš kalėjimo. Aš matau, kaip jie gyvena. Vienas, pavyzdžiui, dirba Norvegijoje, sukūrė šeimą. Kitas į Daniją išvykęs. Irgi šventėm vestuves. Žmonės išsivalo, jei supranta, kur yra gyvenimo esmė ir prasmė.
– Pati esu kalbinusi nuteistuosius, taip pat ir žmogų, kuris nuteistas iki gyvos galvos. Iki gyvos galvos už bet ką negausi. Sunkūs nusikaltimai. Tačiau su žmogumi, kuris jau sėdi 20 metų, kalbėtis gali ramiai ir be jokių emocijų, negalvodamas apie tai, ką padarė. Tačiau jei tektų kalbėtis su, pavyzdžiui, neseniai žiauriai merginą nužudžiusiais vaikinais – aš negalėčiau. Ir pati sau bandau atsakyti į klausimą: kodėl?
– Yra su kuo ir aš negaliu. Nusikaltimai turi ribą, kur tu gali, o kur – ne. Kai uždaužo su kastuvu merginą dėl mašinos... Yra riba, kurios ir aš negaliu peržengti. Žinau, kad yra žmonių, kurie gali. Aš ne. Nors ir nebandžiau jos peržengti. Bet Dievas daro stebuklus.
Galvoju, kad aš į kalėjimus gal važiuoju ir dėl to, kad buvęs nuteistasis, išėjęs į laisvę, prieš mane su peiliu ar kuoka nepasimaišytų? Aš noriu, kad į laisvę išeitų kuo daugiau normalių žmonių. Žmonių, kurie nori gyventi dorą gyvenimą.
Mes nevažiuojam jų teisti, nes jie jau nuteisti. Bet neatvažiuojame ir gailėtis. Bet, sako jie, gailėtis ir nereikia, nes patys žinom, už ką sėdim. Bendražmogiškas ryšys, kitą kartą – malda, giesmė – duoda didelius dalykus.
Mes nevažiuojam jų teisti, nes jie jau nuteisti.
– Bet yra, kas ir nenori pokyčio?
– Be abejo. Yra, kurie sėdi ir jiems gerai sėdėti. Išeina, ką nors pavagia ir laukia, kol vėl pasodins. Jis jau nebemoka kitaip gyvent. Jo sociumas, jo visuomenė yra kalėjimas.
Tie, kurie gavę iki gyvos galvos, būna, kad ir išprotėja – tiesiogine prasme. Lipa ant sienų, kaukia. Yra kalėjimai, kur režimas lengvas, labiau panašūs į bendrabučius, tik be išėjimo. Bet baisiausias dalykas, žinoma, žmogui gyventi uždarytam. Tikras kalėjimas, kai žmogus sėdi vienas. Čia baisiausia bausmė.
– Pasikalbėkim apie meilę. Žmonės tuokiasi kalėjime, antras puses susiranda laisvėje, o kartais santykiai gimsta iš laiškų tarp vyrų ir moterų kalėjimų. Ar priežastis, kodėl žmonės čia tuokiasi, gali būti ir intymumas, nes žmogui reikia kito žmogaus, ir tai, matyt, visiškai natūralu?
– Be abejo, nes nesusituokęs kalintis žmogus neturi teisės į intymų gyvenimą. Jis gali bendrauti kaip vyras su moterimi tik santuokoje. Žmogus nori jausti kitą žmogų. Tad viena priežastis tokia. Kita – jei gimsta vaikas, vyras ar moteris turi šansų išeiti anksčiau laiko. O kitas gal įsimylėjo, nors aš tuo nelabai tikiu. Nedidelis procentas.
Dar viena priežastis – savisaugos jausmas. Juk ir įprastame gyvenime žmogus ieško kito žmogaus galvodamas apie tai, kas jam senatvėje arbatos paduos ar stiklinę vandens atneš.
– Bet tai žmogiška?
– Taip. Be to, aš žinau žmonių, kurie tikrai vienas kitą pamilo. Tarkim, vienas kalinys pamilo savo advokatę. Jie dabar laimingai gyvena. Čia tikroji meilė. Kitas buvęs kalinys vedė savo draugo seserį, kuri važiuodavo pas jį į susitikimus ir jie kažkaip susibendravo. Yra tokių pavyzdžių, tik jų nedaug.
– Teko klausytis vienos diskusijos apie tai, ar visuomenė gali atleisti tokiam žmogui, ar gali jį priimti. Kol kas labiau panašu, kad visuomenė nėra atlaidi. Kaip jums atrodo, kodėl? Kodėl lieka žymė, kad tu iš ten?
– Mes laisvoje šalyje gyvename dar labai neilgai. Visą laiką kalinys buvo su antspaudu. Seniau jie būdavo ir plikai skutami. Net parų gavęs žmogus irgi buvo skutamas plikai. Pavyzdžiui, už tai, kad girtas gatvėje rėkavo. Taip, žmogus, kuris buvo įkalintas, yra su žyme. Bet pasakyčiau, kad daugiau nei 50 procentų tiesos tame yra. Jis ir yra su žyme ir jis linkęs daryti nusikaltimus.
Kalėjimas prie gero nepriveda. Taip sako tie žmonės, kurie pakeitė savo gyvenimą, bet yra kalėję. Jie sako, kad jei nemokėjai vogti – kalėjime išmoksi, jei nemokėjai keiktis – išmoksi, o jei nemokėjai leistis narkotikų – irgi išmoksi.
– Klausausi jūsų, o ir pati galvoju apie savo buvusius klausimus. Ar pokalbio metu mes neromantizuojame kalėjimo?
– Ne, neromantizuojame. Mes kalbame apie gerąją jo dalį. Aš pats, važiuodamas į kalėjimus, nematau muštynių naktimis, nematau narkotikų. Aš matau neutralią jo pusę ir man jis neatrodo toks siaubingas. Kalėjime matau žmones, kurie stengiasi įsikabinti į gyvenimą.
Tikras kalėjimas, kai žmogus sėdi vienas. Čia baisiausia bausmė.
Deja, bet yra ir tokių, kurie į susitikimus ateina tik tam, kad užsidėtų pliusą ir taip gautų vadinamųjų socialinių taškų.
Dar pastebėjau, kad rimti nusikaltėliai pasižymi neeiliniu protu. Tik jis nukreiptas į blogį.
Tačiau mūsų darbe matau prasmę. Nors kartais ir pasijuntame kaip stalkeriai iš Andrejaus Tarkovskio filmų, kurie klaidžioja tamsoje, ieškodami dar gyvų sielų.